Hong Kong

2008 11 04

Viskas sprogsta nuo emocijų. Spalvų, stiklinio grožio, šviesų, kokteilis. Visą diena vaikščiojom užvertę galvas, pastatų aukštus sustodavom skaičiavę ties skaičiumi „60“..ir būdavom tik įpusėję. Jaučiamės kaip penktokai, pirmą kartą išvažiavę į užsienį. Mokomės gyventi visur, pradedant tvarkingai atliktais veiksmais tualete. Dabar suprantu, kaip jaučiasi kelių trobų kaimelio gyventojas, atvažiavęs į Vilnių.

Hong Kong nekilnojamojo turto kainos didžiulės, tai galima pastebėti beieškant nakvynės. Įsikeliam į 14 aukšte esantį 12 kvadratinių metrų kambarėlį. Sunku prasilenkti, bet tvarkinga ir švaru. Į hipį panašus savininkas, lėtai pasišvilpaudamas tvarko kambarius.

Kaskart išėjus iš viešbučio į gatvę, įklimpstam į pakistaniečių/induisų/juodaodžių masę. Prasibrauti reikia vos keliasdešimt metrų ir veidų tipažai pasikeičia. Šūkčiojimai “vači vači vači” neatsiejama dienos dalis, lyg kava su pienu. Ir šitam mieste galvoja, jog visiems europiečiams reikia laikrodžių. Norėtų įsiūlyti po 4 kiekvienam. Dėl penkto irgi rimtai pagalvotų. Rankinukų bukletai taip pat visada po ranka.

Apsistojome Kowloon saloje, vos kelios minutės iki Viktorijos uosto. Labiausiai žavinti vieta saloje. Kiekvieną rytą mėgaujames atsiveriančiu Hong Kong daugiaaukščių paradu bei kvapnia kava. Atsikartojantis veiksmas, kuris kaskart teikia tiek pat džiaugsmo kaip pirmąsyk.

Į Hong Kong salą persikelti keltu užtrunka vos 10 minučių, kaina vos keli centai. Praleidus porą valandų joje, atsiprašiau už savo žodžius, ištartus šįryt. Maniau, kad nuo milžiniškų pastatų būsim sotūs jau po pusdienio, ir jog į pavakarę užplūs nuobodulys. Architektūriniai sprendimai bei didybė nesiliauja stebinti. Apačioje, tarp gigantų, gatvelėse verda gyvenimas. Kelis žingsnius nutolus nuo finansų centro, užlieja šviežios žuvies, vaisių, gėlių aromatai, iš čia pat besisukančio turgelio. Senoviniai pastatai puikiai prigludę prie naujosios kartos. Visur jaučiama darna.

Dviaukščiai tramvajai primena daugiau kaip 150 metų buvusį britų šeimininkavimą.

Net su senyvo amžiaus žmonėmis pavyksta susišnekėti angliškai. Pagaliau galima prisiminti kalbos dovaną, o nelabai vykusią vaidybą pasidėti į stalčiuką. Ne per toliausiai, nes ir jos turbūt dar prireiks ne kartą.

Kur ne kur matomi papuošimai primena, jog greit Kalėdos. Oro temperatūra tai gramzdina į užmarštį.

Malonu įsėsti į taksi, kai nuo vairuotojo nebeskiria tvirtos grotos.

Daugelis žmonių į Hong Kong atvyksta apsipirkti. Tai paliudija ir apklausas atliekanti mergina, kuri teiravosi, kokią parduotuvę mes aplankėme per paskutinę valandą. Atsakymas ją nustebino. Turbūt ne dažnai pasitaikantis. Parduotuvės žinoma įspūdingos – savo dydžių, asortimentu, vitrinų išradingumu, paslaugiu personalu. Vėsu ir kvapnu. Nieko nestebina, kas antras žmogus nešantis garsiausių mados namų popierinius maišelius. Pilnutėlius. Hong Kong duty-free statusas tik įkvepia tokiems pirkiniams.

Mūsų 2 kelioninės kuprinės pagundai nepasidavė ir nepasipildė.

Tarp aukštaūgių namų, nemažai viešųjų erdvių: jaukūs skvereliai, fontanai, parkai. Į vieną iš jų trumpam atklydome ieškodami medžių pavėsio. Užsilikome ilgėliau. Didžiulė oazė, stiklo bei metalo apsuptyje. Malonu ir tai, kad visas tas grožis atviras visiems, nekainuoja nė cento. Retų paukščių draugijoje laikas sustoja.

Neapleidžia jausmas, jog viskas, kas čia yra sukurta, yra tam, jog žmogui būdu patogiau gyventi. Pradedant šiukšlių dėžėmis, kurios automatiškai atsidaro vos iškėlus ranką virš jos, baigiant puikiu metro išplanavimu.

Nepaaiškinamai pakili nuotaika. Gal kartu su šaltais garais purškia laimės purslus.

Laukdami autobuso žmonės sustoja į eilę, jam atvažiavus visi kultūringai sulipa.


Kowloon vilioja įspūdingais turgumis. Supranti, kiek daug žemėje yra daiktų, kurios paskirties nesupranti. Ir niekados nesuprasi.

Pilna gatvelė prisėdusių ateities spėjikų. Vieni ją mato delne, kiti kortose, treti įskaito akyse. Vieno senolio žvilgsnis buvo išties gilus.

Iš karaoke vis išvirsta sukaitę žmonės. Nuskuba nusipirkti pigesnio nei bare alaus ir vėl įlinguoja su pirkiniais į vidų. Vaizdas vis kartojasi greitėjančiu tempu. Už kelių žingsnių esančioje kitoje karaoke, veiksmas identiškas.

Praeinančios vietinės merginos nenorom priverčia atsisukti bei nulydėti žvilgsniu dar kartą. Trapios, stilingos bei gražios. Verčia pasitempti.


Nan Lian soduose tyliai groja rami muzika. Klasikinis kiniškų sodų kraštovaizdis pinasi su tradicine architektūra, tapybos bei kaligrafijos darbais. Raudonųjų karpių knibždantis baseinėlis, rausvosios lelijos ir ramybė. Moterų vienuolynas pačioje širdyje. Papuolame į pinkles – vos išsisukame neatsigėrę mažyčio arbatos puodelio už 40 litų. Taisyklių laikomasi aklai – netyčia išėję iš parko, atgal į jį patekti nebegalime – prižiūrėtoja užtveria kelią ir paaiškina, jog jei norime, galime apeiti aplink ir vėl patekti pro įėjimą. Parke vaikščiojo tik keletas žmonių bei jis yra nemokamas. “Išėjimas” reiškia išėjimą.

Atėjus nakčiai, Hong Kong pražysta lyg iš naujo. Tie patys pastatai atrodo dar labiau stulbinantys. Senoviniu tramvajumi užkilus į kalno viršūnę vaizdas pritrenkia. Vienoje pusėje miestas skęsta įvairiaspalviuose žiburiuose, kitoje – apaugę kalnai bei tolumoje plūduriuojančios salos. Šaltas vėjas neleidžia užsibūti šįkart, bet šnabždėdamas kviečia kada nors vėl čia pakilti.