Saigon, Vietnamas

2009 05 15


Siauros klaidžios gatvės primena Italijos mažuosius miestus, tuos kuriuose klaidžiojom kažkada - moterys sėdi lauke, lupa česnakus, pardavinėja bandeles ir vaisius. Į gatvę išsistūmęs patogų krėslą, senolis žiūri svetainėje stovintį televizorių. Vien dėl maisto norisi užsibūti kuo ilgiau – keptos, tikro skonio bulvės, pomidorai, agurkai, milžiniški krabai, žuvis, blynai aplieti kondensuotu pienu, pomidorų sriuba su 236 gurgždančiomis sėklomis, nunokę vaisiai ir taip pasiilgtas baltas vynas.

Pradėjus lyti, per dešimtį minučių gatvė virsta garmančia upe – užsemiamos lauko kavinės, einant vanduo siekia kelius. Vaikai laksto lyg pamišę, taškydami į šalis džiugesį.

Didžiausias Vietnamo miestas, kuriame dūzgia 10 milijonų gyvenimų. Pilnas motorolerių ūžesio, garsiausių dizainerių parduotuvių, linksmai spalvotų namų, šaltos arbatos bei paprastų draugiškų veidų. Lyg ir nieko labai išskirtinio – tiesiog viduje švaru, ramu ir gera. Švaru ir gatvėje. Nepastebėtai prabėga savaitė. Lygiai taip pat, kaip ir septintas mėnuo Azijoje.

Mergina ant šaligatvio degina nemažą dolerių krūvą. Netikrų. Žinant skaudžią Vietnamo istoriją, ši akimirka atrodo labai simboliška.

Prabangiame prekybos centre, auksinių dirbinių skyriuje, vieną laikraštį pasiklojusi, kitu užsiklojusi, popiečio sapnuose paskendusi pardavėja.

Dantisto kabinete Nr. 2:

- ar kalbate angliškai?
- Taip, žinoma.
Lyg patvirtindamas žodžių svorį, vyras judriomis akimis, nuo pakabos nusitraukia baltą gydytojo chalatą bei paskubomis užsivelka. Praeidamas pro šalį papurto savo kolegą, kuris snūduriuoja dantisto kėdėje.
Po akimirkos sėdžiu toje pat kėdėje, kurioje vis dar nespėjo išsisklaidyti popiečio snaudulys. Įžiebiami prožektoriai, palinksta du, pasiruošę dirbti, kaukėti veidai.
- Pasakokit.
- Prieš porą savaičių, ant dantenų susiformavo pūlinys. Buvau nuėjusi į ligoninę, gydytojas išrašė antibiotikų. Pūlinys išnyko, bet norėčiau, jog patikrintumėt ar viskas susitvarkė. Gal galit padaryti rentgeno nuotraukas?
Gydytojai susižvalgo, ir pradeda penkių minučių tiriamąjį darbą – analizė, brėžiniai ore, nuomonių suderinimas, vėl brėžiniai.
- Kada netekot štai šis dantis? – baksteli į akivaizdų tarpą.
- Prieš penkiolika metų (iš tikrųjų prieš dvidešimt, bet pagalvojau, kad tai gali nuskambėti kažkaip nepadoriai seniai bei dvelktelėti kandžių pilna spinta). Norėjau tiesintis dantis – gydytojas sakė, jog tai vienintelė galimybė. Bet taip ir nepavyko – pritrūko kantrybės. Dėl ko klausiat – juk su pūliniais čia nieko nesusiję?
- Blogai, jog ištraukėt tą dantį – turėsim įstatyti atgal. Kiek laiko būti Saigonas? Koks viešbutis gyvenat? (per kauke galima buvo įžvelgti atsiveriančią šypseną, pasiruošusią pagal viešbučio pavadinimą išspausdinti sąskaitą).
- Jūs manęs nesuprantat – aš ne estetinių paslaugų pas jus atėjau. Man skaudėjo dantį. Suprantant, ką reiškia žodis „pūlinys“? (Net už širmos jaučiau Martyno šypseną, lygiai tokią pačią, kuri buvo pasirodžius ryte, kai vėl ir vėl kartodama, mokiausi anglišką žodį).
- Aš suprantu. Suprantu. Įstatyti tą dantį, tada tiesinsim priekinius - va taip va, įsijautęs brėžia liniją.
- Jūs nesuprantat manęs. Aš nenoriu būti graži (akivaizdus melas), pūliniai..
- Taip taip. Po to galėsim dantis balinti. Prieš tai tik turim įstatyti implantą.

Dantisto kabinete Nr. 3:

- Sveiki, ar turit galimybę padaryti rentgeno nuotrauką?
- Nuotrauką..nuotrauką galim. Taip. Tai jūs norit, kad aš nufotografuoti jūsų dantis? Pagyvenus gydytoja išraiškingai vaizduoja fotoaparatu atliekamus veiksmus.

Phu Quoc sala, Vietnamas

2009 04 28


Ant stulpų pritvirtintų garsiakalbių galima nepastebėti. 5.30 val. įjungiamos žvalios muzikos bei nuotaikingų rytmečio kalbų neišgirsti neįmanoma. Pietų pertraukai (11.00-14.00 val.) - pakartotinas melodijų žiupsnis, 17.00 val. darbų pabaiga ir vėl sklindanti daina.

Sunku prisiminti, kada buvo nelaukiamas rytas. Taip seniai, jog atrodo, jog to niekada ir nebuvo. Dingo sapnai, kuriuose kažkur vėluoju, arba esu užmiršus atlikti svarbų darbą. Dabar prabudus kaskart užlieja kažkoks džiugesys, kasdien vis kitokio atspalvio. Ši sala persipina rausva bei permatomai melsva spalva. Kas rytą važiuojam keliasdešimt kilometrų iki stebuklingo balto paplūdimio, kuris skirtas tik mums. Dalinamės jį su kartkartėmis užklystančiais žvejais. Taip bėga pirmadienis, antradienis, trečiadienis ir kito geros dienos. Nejučiomis dingsta kelios savaitės, atrodo, jog čia galėtumėm leisti ne vienerius metus.

Užklydus į žvejų tinklais nuklotą pakrantę, už palmių lapų suręstos tvoros, moja pagyvenęs vyras. Nespėjam atsitokėti, kaip judriais judesiais apskabo šalimais esančius krūmus ir mūsų kuprinę sklidinai prikrauna keistų vaisių. Saldžiarūgščiai skanių.

Pradūrę motorolerio padangą, lėtai stumiamės keliu. Šalimais straksinti basakojė mergaitė lydi taisyklos link. Randam užvertas duris bei penkis, vienas į kitą panašius šunis. Iš kitos gatvės pusės kviečianti moteris, primygtinai sodinasi ant savo motorolerio sėdynės bei dešimtį kilometrų veža serviso link. Nespėjus atsitokėti, linksmai pamojuoja ir nurūksta į tolį. Viduryje lauko gyvenantis meistras, per kelias minutes ištraukia iš bėdos už keliasdešimt centų, nors turbūt numano, jog paklotumėm jam dešimtkart daugiau. Skaidrus jausmas.

Vieškeliai vis dar tokie pat raudoni ir gražūs. Ir labai klampūs kai pamirksta lietuje. Visą diena piruetais sukdamiesi, vakarop, penktą kartą palijus, žlegtelim į šiltą, glitnią, molingą, raudoną tyrę. Laikydama kompaniją, ant žemės ritinėjasi paskui važiavusi vietnamietė. Pro šalį lekia vyrą prie vairo savo apvalumais prispaudusi moteriškė, kurią visi pažįstami vadina „Bõba“. Išdavikiškas žvilgsnis nori pradėti dialogą aktualijų tema – „ kaip gali žmonės taip liurbiškai pargriūti lygioj vietoj?“. Už kelių metrų, slystelėjus motoroleriui, išriedėjo „Bõba“ iš ratų su visais, pintinėje vežtais, keturiasdešimt kiaušinių. Epilogo bei patarlių nebus.

Ha Tien, Vietnamas

2009 04 27


Paskutiniai pusryčiai šiame sode. Paliekam nokstančius mango, po krėslu per dienas miegančius šunis ir Kambodžą. Kuprinės patogiai įsitaiso ant pečių, mes - už vairuotojo, ant motorolerių galinių sėdynių. Važiuojant duobėtais kaimų keliais kyla mintis, jog būtų gera čia sugrįžti. Pačiai keista. Šalis, pažadinusi daugiausiai emocijų.

Privažiavus eilinį kaimą, motorolerio vairuotojas moja ranka į priekį. Iš nukirstos šakos pagaminta užkarda žymi sieną tarp Kambodžos ir Vietnamo. Šiek tiek kelia šypseną, bet kartu nuteikia labai šeimyniškai – tarsi kaimynai vienas kito daržą atitvėrę vytelių tvora. Pasienietis, išvydęs mūsų pasus, nušvinta – švelniai minkštu kambodžietišku akcentu klausiamai ištaria „Pribaljtika?“ Netikėtai malonus ir šiltas pašnekesys – sovietiniais laikai buvo atbloškę į komandiruotes Rusijoje, Ukrainoje. Prasitaria, jog rusiškai nekalbėjo jau daugelį metų, o tokius pasus išvydo pirmą kartą.

Vos kirtus sieną, duobėtus vieškelius keičia lygus asfaltas, išnyra vietnamietiškomis trikampėmis skrybėlėmis pasidabinusios moterys. Prieš kelias minutes dviračius namo mynė mėlynais sijonais, kelnėmis bei baltais marškiniais apsirėdę moksleiviai, dabar - lygiai tokie patys, tik pasirišę raudonus pionieriškus kaklaraiščius. Ir dar juodesniais plaukais.

Gera būti kaitoje. Kuri tokia užčiuopiama, akivaizdi ir paprasta.

Pravėrus gremėzdiškai didžiulius vartus, akys krypsta prie ligoninės kabinetų lūkuriuojančius žmones, perpildytas palatas, asketiškas lovas. Mojantis apsauginis neleidžia minčiai, apie apsisukimą ir grįžimą atgal už vartų, įsišaknyti. Pasodinti ant vienintelio tuščio suolo, laukiam vienintelėje miestelio ligoninėje, vienintelio dantisto. Lyg netyčia eidami pro šalį, vienas po kito aplink spiečiasi žmonės – nepraeina nei kelios minutės, kai ant aplinkinių suolelių lūkuriavę sėdėtojai, apjuosia mus tampriu puslankiu. Ligoninės apsauginis, privilegijuotas žmogus su antpečiais, įsitaiso šalimais ant suoliuko. Šypsomės visi, bet nelabai aišku kodėl. Niekas nesupranta nei žodelio angliškai, kaip ir motoroleriu atburzgęs gydytojas. Apsauginis mojuoja į mūsų pusę, siųsdamas kodinį ženklą „dar palaukit“, kuris reiškia „ ar ateisit jūs pagaliau??“. Sėdžiu parūdijusioje dantisto kėdėje, gigantiški įrankiai prie atmosferos jaukumo neprisideda. Gydytojas pražiodo, per pietus valgyta žuvimi bei motorolerio alyva atsiduodančiais pirštais, apsauginis tvirtai patraukia mano, bandančias kažką paaiškinti rankas, ir atlošęs tvirtai laiko galvą. Prie durų pradeda būriuotis, netyčia pro šalį ėję, anksčiau jau matyti stoviniuotojai. Paskutinės minutės bilietas į laisvę – receptas antibiotikams.

Kampot /Kep, Kambodža

2009 04 22


Rytai prasideda tarp didžiulių mango medžių su ledukuose vėstančia kava. Vakarai baigiasi paupyje, kur lėtai tirpsta saulė.

Gera, jog atvykome į šias apylinkes. Lyg gaivus vaisinis desertas, po labai persūdytos ir parūgusios burokų sriubos. Nesibaigiantys rausvieji, taip pamėgti, vieškeliai. Be paliovos tauškiančios, viena šalia kitos išsirikiavusios, pedalus minančios mergaitės. Atsipalaidavę žmonių veidai bei saldžiomis sultimis trykštantys mango vaisiai, kurių ir po penkis vienai dienai, atrodo per mažai. Motoroleris yra tikras gėris – važiuojant keičiasi kvapai, liejasi šilumos ir vėjo bangos, ir viskas atrodo čia pat šalia – žmonės, spalvos, dulkių skonis. Pro šalį slenka balti druskų laukai, kurie kitą dieną jau skendi lietaus vandenyje bei atspindi debesis.

Didžiausias atradimas – spalvoti, ant polių stovintys namai. Man jie atrodo tobulo dizaino, verti ilgų straipsnių garsiausiuose žurnaluose. Dryžuoti, mėlyni, žali, raudoni ir kitokie, kurių mano ribota fantazija niekada neįsivaizdavo. Po vienu iš jų stovi baltas arklys.

Perkant trintų papajų ir ledų kokteilį, nusišypso šalia stovinti mergina. Ilgai nesidrovėdama žiūri, kažką kužda savo draugėms ir neiškentusi švelniai paglosto mano veidą.