2009 01 30
Naktis užpylė kibirą neperregimai juodos tamsos ir kitą, ne ką mažesnį, kibirą žvaigždžių. Stovime užvertę galvas kaip penkiamečiai. Dangus lyg prisnigęs mažų šviesulių. Mėnulio jaunatis keistai šypsosi - kažkada jo išsidėstymą danguje apibūdinau kaip „U“ raidę, šįvakar jis nusišypsojo. Nuo ausies iki ausies. Šis ir kiti aplinkiniai kaimai neturi elektros.
Upė. Vyrai plauna mašinas, paaugliai motorolerius, pasroviui stovinčios moterys – salotas, kojines, marškinius bei svogūnus, šalia galvas muiluoja vaikai, už kelių žingsnių pritūpusi bobutė tuštinasi, šunyčiui tiesiog patinka upės tėkmė ir kompanija.
Jau kelias valandas lūkuriuojam autobuso. Vietinis verslininkas bando nurauti metų sandorį, siūlydamas mums važiuoti jo mašina, kuri ir taip prigrūsta moterų, žąsų, vaikų, kukurūzų burbuolių, vyrų ir pintinių. Pagal jo genialųjį planą, 3 val . kelionė mums turėtų atsieiti lyg lėktuvo bilietai biznio klasėje, padengdama visų kartu važiuojančiųjų, bei šią savaitę ketinančių važiuoti, kelionės išlaidas. Pro šalį nė nestabdydamas nuskrieja ilgai lauktas, dar labiau prigrūstas, autobusas. Verslininkas tirpsta iš pasitenkinimo, trinktelėja savo pergrūsto pikapo duris, bei iki galo numygia, dulkėse mus paskandinantį, greičio pedalą. 10 minučių tylos, apmąstant rūgti pradėjusią dieną. Iš pelėsinės nuotaikos atsibundam atvirame kariniame džipe, važiuodami su draugiškais tailandiečiais. Skriejame kalnuose paskendusiais serpantinais, už savęs palikdami Laose praleistą sausį.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą