2010 m. liepos 21 d., trečiadienis

Ar galima visa tai palikti savo noru? Meilės trikampis ir Amigo.

Negražiai aš čia nutilau, o dargi nepaaiškinus kodėl. Svarbiausia naujiena - mums nieko blogo nenutiko, netgi atvirkščiai. Šiek tiek mažiau maskatuojuosi internetinėje erdvėje, nes daugiau nei įprastai bendraujame kasdienybėje. Valio valio – patys tuo iki galo dar netikime, bet ėmėm ir parsitempėm savo kuprines namo! O namai tai juk, pasirodo, vieni. Su laukuose nusmaigstytomis rugiagėlėmis, kankorėžių miškais, voveruškų pilna keptuve. Grįžom vis dar mylėdami Aziją, bei tarytum iš naujo įsimylėję Lietuvą. Čia jau tarsi Brazdžionis mano žodžius dėlioja, tai kol labai nenusisaldino, judu toliau.

Mūsų grįžimo į Lietuvą istorija visai paprasta – jau prieš kurį laiką pajutom, jog pavargom nuo nuolatinio judėjimo, norėjosi ilgiau apsistoti vienoje vietoje. Šiame etape tinkamiausia pasirodė Malaizijos sostinė, Kuala Lumpuras. Norėjosi labiau vakarietiškos aplinkos, švaros, teatro, kino bei savos pagalvės. Suknelės troško kuprinėje ir reikalavo erdvios spintos su nuolat besisukinėjančiu skersvėju. Savaitę malėmės po miestą bei jo priemiesčius vis dar tikėdami, jog čia susirasim savą erdvę. Iš keturiasdešimties, nekilnojamojo turto nuoma užsiimančių agentams išsiųstų elektroninių užklausimų, atsakė tik du. Tinginystė ne kitaip. Kuo ilgiau ieškojom, tuo labiau supratom, jog šiuo metu mums tinkama vieta tikrai nėra čia. Atmetę šį variantą, kelias dienas svaigome, jog skrendame gyventi į pietų Ameriką, Čilę. Internete nusižiūrėjome jaukų butą Santjago centre, o tą patį vakarą nusipirkom bilietus grįžimui į Lietuvą. Logikos ir nuoseklumo nėra visiškai, bet gal tai nėra taip jau labai blogai? Kai savo mylimai puskei Justei parašiau, kad dabar kaifuoju plaudama namuose grindis, sakė kad praeis. Ir sakė žinanti, jog aš pati tą žinau. Tikra tiesa. Dar žinau, kad galiu imti sriūbčioti nesulaukdama pavasario ar niekaip nuo batų nenuvalydama įsigėrusios druskos. Bet nepaaiškinamo pozityvumo šiuo metu viduje yra tiek daug, jog visa tai atrodo visai nebaugu. Gal todėl, kad mamos dovanotos mėlynės labai skanios, o gal, jog šalia nuolat zuja, mūsų ilgai išlauktas naujasis draugas – keturių mėnesių šuo Amigo. Tiesiog gera būti Namie.

Prieš kelias savaites pro terasos langus matytas Perhentian salų vandens mėlynumas atrodo nebetikras. Čia kaip su ta šviesa šaldytuve – ar tikrai ji užgęsta, kai uždarome jo duris, o gal šviečia nuolatos? Taip ir tas skaidrus mėlis – kažin, ar jis vis dar ten?

2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Dar vieną puodelį arbatos? Cameron Highlands, Malaizija

Kažkaip jau taip nutinka, jog įspūdingiausi vaizdai užklumpa pavažiavus šiek tiek į kalnus. Iš atminties niekaip neišsitrina Šri Lankos arbatinės kalvos ir ten kabantys nepermatomi rūkai. Šįkart, Malaizijoje, viskas daug civilizuočiau, lengviau pasiekiama  -  netgi arbatų krūmai nuskabyti preciziškai tiksliai, lyg prieš tai būtų atmatuoti liniuote. Tą minutę, kai pagalvoju, jog Šri Lankoje buvo daugiau egzotikos kėblinant vienišu dulkėtu keliu, pravažiuoja asfaltą remontuojantis sunkvežimis bei apipurškia gličiu juodu tepalu. Kelią ir mus. Tarytum kas bakstelėja niuksą į šoną, kad plačiau atsimerktumėm. Turbūt ne veltui -  juk be proto gražu, ar ne?

Galvas vėl spaudžia debesų pusnys.

2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Mainai

Akivaizdu, kad smegenų apsisukimai priklauso nuo oro temperatūros. Tik oras atvėso, ir žiūrėk jau atsiranda kalbos. Nebesusitvarkę su bemiegėmis naktimis ir neslūgstančiu karščiu, kulniuojam link autobuso, kuris prisižadėjęs mus nuvežti į aukštumas ir leisti pailsėti prakaituotam kūnui. Stotelę radom, reikiamą autobusą susistabdėm, jau traukiamės piniginę ir jaučiu, jog kažkas už marškinių rankovės tik „čiupt“. Tuomet man dar buvo būsena, kai smegenys grėsmingai artėjo link išgaravimo ribos, bet šiaip ne taip supratau, jog šis vyriškis mus pažįsta ir nori pasakyti kažką svarbaus. Tuo pačiu metu už kitos rankovės tempiu Martyną iš beveik jau pajudėjusio autobuso ir klausausi angliško/ indiško dialekto -  „Mes radome jūsų kamerą. Jūs juk nakvojot mūsų viešbutyje prieš tris dienas, ar ne? 11 kambarys. Prisimenat?” Bandau atsikalbinėti, jog su fotoaparatu mus sieja ypatingai artimas ryšys ir jog nepastebėtas jis dingti trims dienoms tikrai negalėjo. Vyriškis išlieka atkaklus ir galų gale įtikina. Po dešimties minučių vėl stovim toje pačioje stotelėje, susistabdom to paties numerio autobusą, galų gale į jį įsėdam ir negalim atsidžiaugti, mus pačius susiradusia, seniai matyta filmavimo kamera. Turbūt su ja nesiejo toks artimas ryšys, jog taip begėdiškai jos nepasigedom visas tas dienas, bet susitikti vis tik buvo labai gera.

Nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Galima tik paliūdėti. Nespėjom tuo pačiu autobusu pavažiuoti kelių stotelių, kai tik kairioji mano ausis liko skambaliuoti su taip pamėgtu auskaru. Taip vadinami radybiniai/pametimo mainai. Patempiau lūpą, žinoma.. bet jau tiek to – turim kamerą ir pažadą vietoj pamestų auskarų gauti tris, dar gražesnius.

Šiaip tai dabar labai gera tose Malaizijos aukštumose – lyja, kokie 20 laipsnių, visai kaip Lietuvoje. Ir masala arbata labai skani. O rytoj laukia dar geresnė diena. Ypatinga.

2010 m. gegužės 29 d., šeštadienis

Promoting harmony through right understanding. Buda gimė. Georgetown, Malaizija

Gal todėl, jog nuo nesibaigiančios kaitros pradeda lydytis smegenys, leidžiu sau tylėti. Dabar esu kažkur palubėje, sukuosi kartu su girgždančiais ventiliatoriaus sparnais. Atrodo, jog kažkas paslapčia iškvėpavo visą orą. Kartais viduryje nakties, besivartant po permirkusius patalus, apima klaikus nerimo ir gėdos priepuolis, jog per daug atpalaidavau šlapimo pūslę prilaikančius raumenis. Vaikystės prisiminimai kužda, jog jausmas labai jau panašus – šlapia ir šilta. Iš šalto vandens čiaupo bėga perkaitęs skystis, šiandien pasirodė, jog netgi muilas pradėjo putoti neoniniu atspalviu. Pernai, išgyventi tuos pačius karščiausius mėnesius, sekėsi lengviau – Vietname oras buvo šiek tiek gaivesnis. Tiesa pasakius, kažkur pakelėje ištirpo ir smalsumas, noras patirti kažką naujo. Dabar mintys sukasi tik apie tai, kaip atsikovoti tą užimtą, skersvėjo viduryje tupintį, staliuką. Ir vieną po kitos gerti šaltą arbatą su citrina, slapta tikintis, jog ledukai liausis taip greitai težę. Dėmesio verti ir kiti lankytini, akiratį praplečiantys turistiniai objektai, kaip antai peršaldyti prekybos centrai, taksi automobiliai bei ta trumpa akimirka, kai praveriamos šaldytuvo durys, bei lėtai paimamas vėsus vandens butelis.

Gerai, jog bent jau yra vakarai. Nors apskrudęs betonas vis dar klampina šlepetes į praėjusios dienos miglą, galima bent jau judėti. Vakar buvo ypatinga diena – Vesākha šventė, Budos gimtadienis. Nors Malaizijoje daugiausia vyrauja islamo tikėjimas, kinų kultūra bei jų išpažįstamas budizmas taip pat yra gajus. Ypač Georgetown‘e, kuriame kinų bendruomenė viena didžiausių. Įsiliejom į milžinišką procesiją, tarp tūkstančių žiedų ir žmonių. Atsitempiau jus paskui save vėl į Malaiziją, taip ir likus nepapasakojus dar kelių istorijų iš Filipinų. Būtinai reiks prie jų dar sugrįžti.

2010 m. gegužės 10 d., pirmadienis

Dainuojantys rinkimai. Filipinai

Atrodo dar kaip reikiant neprašvito, o po apylinkes jau rieda, pilnas bagažines agitacinių dainų prisikrovę džipniai. Tokios aktyvios rinkiminės kampanijos dar neteko niekada matyti, ir labai nesigraužčiau, jei tuo manoji patirtis užsibaigtų. Plakatais nuklijuotos visos pakelės - kairėje, dešinėje, nuleidus akis žemyn, žvilgsnis vis vien randa kokią nors slaptą žinią. Su tomis pačiomis melodijomis keliamės, su jomis ir užmiegam. Jei galima būtų spręsti apie kandidatų stiprumą pagal iškabintų plakatų bei traukiamų dainų kiekį – turėtų laimėti geltonmarškiniai, Aquino Liberalų Partija. Šią teoriją galima bus patikrinti jau visai netrukus, juk didžioji rinkimų diena kaip tik šiandien, gegužės 10.  Šiųmetiniuose rinkimuose pretenduoja daugiau kaip 85,000 kandidatų į 17,943 į nacionalines bei vietinės reikšmės valstybines pozicijas. Pirmą kartą rinkimai bus pilnai automatizuoti - ankščiau balsų skaičiavimai užtrukdavo kelis mėnesius, šįkart turėtų užtekti vos kelių valandų. Kandidatai žada šešis metus be korupcijos.. vėlgi, pirmuosius žingsnius jau matysim tuojau pat. Nuojauta kužda, jog netyčia turėtų užstrigti naujoji kompiuterizuota balsavimo sistema. Mielai skepticizmą nustumčiau į šalį ir džiaugčiausi, jei taip neįvyktų. Prieš kelias savaites vartant internetinio portalo puslapius, pro akis nepraslysta žinutė, jog, jau praeitam įraše minėta, Filipinų prezidentė Gloria Arroyo paskyrė savo manikiūrininkę, Anita Carpon, atsakingą už dešimtis milijonų dolerių būsto paskolų skirstymą valstybės tarnautojams. Turbūt tai irgi išradingas sprendimas, siekiant kilstelti šalies ekonomiką.

Taip pat sunku pamiršti masines skerdynes, kurios įvyko 2009 lapkričio 23, Mindanao saloje esančioje Maguindanao provincijoje.  Bevežant užpildytas, Esmael Mangudadatu paraiškas dėl dalyvavimo 2010 m. mero rinkimuose,  visas konvojus buvo apsuptas mažiausiai šimto ginkluotų vyrų ir be gailesčio išžudytas. Per kelias akimirkas žuvo 57 žmonės – kandidato žmona, jo dvi seserys, teisininkai, rėmėjai, sukviesti žurnalistai, vairuotojai bei kiti liudininkai. Mangudadatu varžovas buvo, Andal Ampatuan Jr. jaunesnysis, dvasininko ir gubernatoriaus Andal Ampatuan Sr. sūnus. Kalbama, jog Ampatuan šeimos klanas turi netgi nuosavą, 200 – 500 žmonių kariuomenę, todėl retas drįsta perbėgti jiems kelią. Filipinų nacionalinė policija išskiria 14 karštų regionų šalyje, kuriuose panaudotas smurtas prieš būsimus kandidatus bei jų artimuosius - buvo įvykdyti nužudymai, užpuolimai, prievartavimai, stiprūs sužalojimai. Netgi dar prieš Maguindanao įvykius, Niujorke įsikūręs spaudos laisvę ginantis Žurnalistų Gynimo Komitetas (CPJ) teigė,  jog  Filipinai yra antra  pavojingiausia šalis žurnalistams po Irako. Šios masinės žudynės, kurių metu gyvybes prarado mažiausiai 34 žurnalistai yra didžiausios žurnalistikos istorijoje.

Štai taip gyvena žmonės smaragdinių vandenų šalyje. Kitą kartą pažadu papasakoti apie ką nors lengvo ir gražaus.

2010 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Klausimėlis

Audros metu, prie Guimaras salos krantų, nuskendo tanklaivis, gabenęs apie 2 000 tonų degalų. Tai didžiausia, iki šiol buvusi, ekologinė katastrofa Filipinuose – metro storumo nuodingas sluoksnis uždengė gražiausius paplūdimius, koralinius rifus, mangrovines pelkes net 40 km atstumu. Degalai nepaliaujamai tekėjo kelias savaites. Prezidentė Gloria Macapagal – Arroyo nedelsdama sureagavo ir nusprendė, jog tokioje kritinėje situacijoje efektyviausiai galės pagelbėti.. žmonių plaukai. Pirmoji šalies ponia nurodė, surinkti kiek įmanoma daugiau plaukų iš vietinių kirpyklų, kalėjimuose buvo priverstinai skutami kaliniai. Surinktus plaukus gelbėtojai krovė į maišus, juos tvirtino prie bambukinių stulpų, vėliau nuodingų degalų prisisiurbę maišai buvo keičiami kitais.

Kaip jums atrodo, kelintame amžiuje ir kelintais metais buvo priimtas šis pažangus sprendimas?

2010 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis

Galvų medžiotojai. Banaue, Filipinai

Po kalnuotas apylinkes pamėgome keliauti įsitaisę ant džipnio stogo – tikrai nėra labai patogu ir pasirodo, jog kaulų turim ne tiek jau mažai, kaip tyčia jie visi labai kieti. O tas vėjas! Taip tvirtai įsupa į savo glėbį, suspaudžia šonus, pirštu rodydamas pro šalį skriejančius vaizdus. Daugiausiai tylim, nes kitaip turbūt nesiliautumėm kartoję: „Be proto gera!!“. Vieną akimirką vingiuojam slėnyje beveik skalaudami kojas Chico upėje, kitą, vėl užsikabaroję ant artimiausios viršūnės, mojam ryžių terasose dirbantiems žmonėms. Klajojant po Sagada, Bontoc, Banaue, Lagawe apylinkes, tokio keliavimo būdo privalumas neabejotinas -  nebereikia, suglaudus prakaituotus kūnus, trintis su smalsiu kaimynu. Be to, juk keliais metrais palypėjame arčiau dangaus. Belieka tik ištiesti į viršų rankas!

Kalnai apsaugojo jų pašonėje prisiglaudusius žmones nuo ispanų kolonizacijos. Žinoma, buvo keletas bandymų pavergti ir šių žemių žmones, bet kaip bebūtų, kraštas išsaugojo senąjį tikėjimą, kalbą bei papročius, nors ir labai archajiškus. Ifugao žmonės tikėjo, gamtoje gyvenančiomis jų protėvių dvasiomis (anito). Žmonės manė, jog visas ligas,  negalavimus bei kitas nelaimes pritraukia tos pačios dvasios, jei laiku nesulaukia deramų aukų. Kiaulės, vištos, buivolai bei kiti gyvūnai būdavo aukojami nuolatos, bet tai dvasių iki galo nepasotindavo. „Galvų medžiotojai“ – taip buvo vadinami šios provincijos gyventojai. Turbūt jau nujaučiat, jog šįkart pasakosiu apie žmonių aukojimą. Šviežiai nurėžtas trofėjus, dievų palaikymą bei sėkmę atneša tik atlikus būtinus ritualus. Medžiotojas, po įvykdytos egzekucijos skuba savo kaimo link. Galvą parneša į aikštę, kurioje jau lūkuriuoja, prie baslio pakabintas, piltuvo formos indas – nieko nelaukdamas ten ją padeda. Susirinkus visai bendruomenei, ceremonija tęsiasi ne tik dieną, bet ir naktį. Tekantis kraujas pritraukia mirusių protėvių dvasias, todėl jog anito būtų dar labiau patenkintos, kartu aukojamas šuns arba kiaulės kraujas. Pasigirdus gangsa gongo ritmams, aplink pradeda šokti visi esantys jauni vyrai. Apie septintą valandą ryto, senieji vyrai paėmę aukos galvą, nusineša prie upės, užkūrę laužą bei pasidėję ją šalimais, dar gerą valandą šoka toliau. Vėliau visi susėda ir paeiliui mesdami akmenis į vandenį, kartoja kaimo pavadinimą, iš kurio kilusi nužudyta auka. Po kiek laiko, galvą nuplauna toje pačioje upėje bei parneša ją atgal į kaimą. Jei šioje vietoje jau tikitės baisumų pabaigos, šiek tiek klystate. Kaip tik dabar nurėžiamas smakras, jam verdant atskiriama mėsa – iš likusios odos medžiotojas vėliau  pasigamins rankeną savajam gangsa gongui. Vakare aukojama galva yra užkasama toje pačioje aikštėje. Praėjus trims metams, kaukolę iškas, kruopščiai nuplaus ir padės į aikštėje pakabintą krepšį, šalia kitų kaukolių. Kordillera kalnų gyventojai tikėjo, jog tokios aukos jiems suteiks daugiau drąsos, atneš gerą derlių, moterų palankumą bei vaisingumą, gerą sveikatą. Taip pat pasakojama, jog  vyrai vesti negalėdavo tol, kol savo kolekcijoje neturėdavo bent vienos žmogaus galvos. Kaip ir kitose, kaimynystėje esančios Borneo ir Naujosios Gvinėjos gentyse, Ifugao žmonės kūno tatuiravimą laikė svarbiu religiniu potyriu bei savituose piešiniuose, simboliais žymėdavo kiekvieną kovą bei galvos sumedžiojimą. Tatuiruotės kariams buvo tarsi apdovanojimas, kurį visi gerbė, o moterys net ir žavėjosi. Žmonių aukojimas šiame regione buvo įprastas reiškinys iki 1900 m., kol amerikiečiai paskelbė šiuos veiksmus neteisėtais bei uždraudė juos įstatymais.  Tačiau Kalinga vyrai ir toliau iškalbingai tatuiruodavo savo kūną, 1940 metų okupacijos metu, nužudę japonų kareivius. Mūsų dienomis, minėtas apylinkes lanko nemažai turistų, visos šios tradicijos nugula užmarštin, bet kaip bebūtų, genčių karai tarp kaimų ir šiuo metu kartas nuo karto įsiplieskia.

Nesidomint lankomų vietų istorija, ypatingos praeities dvasios Banaue galima ir nepajusti - akys atsainiai šokinėja nuo vienos žaliuojančios ryžių terasos ant kitos. Aštuntas pasaulio stebuklas – taip, prieš du tūkstančius metų sukurtą Ifugao kraštovaizdį ir išmintingą drėkinimo sistemą, žymi pasaulis.  Nepamirštamai žalia, laukuose klampojančių žmonių darbas bei pakelėje vaikų montuojamas medinis dviratis rado vietą ir mūsų kuprinėje. Krašto savitumą primena į savadarbį medžioklinį šautuvą pasirėmęs kaimietis ir kur ne kur kabančios išdžiuvusios kaukolės, tiesa, buivolų.


2010 m. balandžio 25 d., sekmadienis

Fotografavimo ypatumai Filipinuose

Fotografuotis filipiniečiai mėgsta. Dar ir kaip. Pajūryje galima net paspringti nuo nuolatos šokinėjančių į orą žmonių vaizdų. Čia juk tikras darbas – vienu metu pašokti penkiolikos žmonių kompanijai, nepamiršti visiems šypsotis, įtraukti išriedėjusius pilvus bei.. fotografui laiku suspėti nuspausti mygtuką. Visuomet tokioje didelėje kompanijoje atsiras koks nors inkaras, kuris visai ne laiku už rankovės žemyn nusitemps  kaimyną, taip kuo giliau užkapstydamas visas komandines pastangas. Po kokių trijų valandų atkaklių bandymų, kažkas lyg ir pavyksta..tačiau savo atvaizdu nepatenkinta viena dalyvė - turbūt net nereikia sakyti, jog visi pašokimai urmu kartojami toliau. O kokie įdomūs vakarai! Ant dviejų delnų atsargiai laikant besileidžiančią saulę arba švelniai apkabinus šalimais stūksančia kalvą. „Hey, miss, photo photo“ – įkandin šaukia, norintys būti nufotografuoti, pasitempę berniukai. Man tai smagu, negi gaila. Ypač kai vėliau  visi entuziastingai padėkoja ir mojuodami linki gero kelio. Fotografija suvienija, visai nepažįstamus, pro šalį ėjusius žmones – patys pamatysite nuotraukose apačioje. Pastabus skaitytojas atkreips dėmesį į paskutinės nuotraukos antroje eilėje esančią merginą – dar akimirka ir ji tikrai atrastų išeitį kaip pašalinti kliūtį ir pilnai sudalyvauti masiniame renginyje.

2010 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis

Kabantys karstai. Sagada, Filipinai

Žmonės, kilę iš Sagados apylinkių, vadinami Igorots, arba kitaip tariant – kalnų. Ne vieną pusdienį klaidžiojam po slėnius, apsupti smailių uolų viršūnių. Siauras kalnų kelias suktas ir kartais ne toks jau nekaltas - tarsi tam pritardama koja vėl slystelėja stataus šlaito krašto link. Į šias vietoves nerekomenduojama užsukti vyresnio amžiaus arba sveikatos problemų turintiems žmonėms. Iš tiesų, rimtesnę pagalbą ir padorią ligoninę galima rasti aštuonias valandas praleidus kelyje. Leistis žemyn kviečia iki šiol dar negirdėti Igorots genties papročiai. Jau iš toli matyti mistinis vaizdas - prie uolų pritvirtinti kabantys karstai. Ne juokai čia! Žmonės tikėjo, jog kuo aukščiau karstai bus pakabinti, tuo jie patys priartės dangaus link. Žemiškesnis paaiškinimas būtų, jog tokiu būdu jie apsisaugodavo nuo natūralių gamtos nelaimių - žemės drebėjimų, potvynių, būdavo sunkiai pasiekiami žvėrių. Kiti gi, karstus nešdavo gilyn į uolas. Tas uolas, beje, septintajame dešimtmetyje buvo pamėgę atvykėliai hipiai bei vietiniai menininkai, sulindę jose siurbdavo dūmą. Kokie keisti, šešėliuose paskendę, vakarai turėjo būti! Kaip tik dabar stovim vienoje iš tų uolų. Aplink dešimtys karstų, šikšnosparnių skleidžiami garsai ir vėsuma. Pavyksta išvengti visuomet skubančių skrybėlėtų gidų ir tiesiog tyliai užeiti į svečius. Vietiniai tikėjo, jog Vėlionių protėvių dvasios neišnyksta ir toliau juos saugo, todėl nepamiršdavo jų pamaloninti kasdieniais ritualais. Šios laidojimo tradicijos, gyvavusios kelis tūkstantmečius, natūraliai nyksta, nors paskutinės tokios laidotuvės buvo visai neseniai, 2008 birželį. Karstą iš storo medžio kamieno išsiskobdavo pats, Anapilin susiruošęs nabagas. Jei jam jau būdavo per sunku, sulaukdavo artimųjų pagalbos. Gedulinga šventė trukdavo penkias dienas po mirties, kurios metu artimieji aukodavo gyvulius bei paruošdavo lavoną laidojimui -  norėdami išvengti greito kūno irimo jį išrūkydavo. Mirus vaikui, jį laidodavo be jokių apeigų, tiesiog čia pat prie namo, molinėje puodynėje. Net maldos nesukalbėdavo. Bet iš tiesų, kas gi žino, kokiomis mintimis išlydėdavo savo vaiką mama?