2009 m. kovo 16 d., pirmadienis

Koh Lanta sala, Tailandas



2009 03 08

Ankstyvi rytai sąmoningai verčia iš lovos, dar nespėjus plačiau pramerkti kairiosios akies, veda tiesiai pajūrio link. Lūžtančios ilgos bangos švelniai žadina kūną, lyg nenuorama kava su pienu. Dienos pradžia pilna oranžinių, žalių, violetinių, rausvų, baltų, rudų kriauklių bei vaikiško polėkio.

Patogiai įsitaisius ant motorolerio sėdynės, lekiant laukinių paplūdimių pašonėje, nejučia kyla noras skristi. Rankos sklendžia oru, nugara ropoja Netramdomos Laisvės jausmas. Gelsvais, mėlynais bei raudonais dryžiais spalvinti jūros čigonų kaimai; gaivinantis trintų vaisių su ledukais kokteilis pakelėje; tiltas, kurio pašonėje įmerkęs inkarą, keistom lemputėm apsikarstęs, laivas. Dar niekuomet asfalto neragavęs, duobėm nusagstytas, kelias, atveda link ilgo tuščio paplūdimio bei didelės bangos. Dar viena pilna smėlio diena, kurios nesinorėtų į nieką iškeisti.

Sala, kurioje neviešpatauja turistai bei jos teisėti gyventojai neišginti į tamsiausią, niekam nebereikalingą, kampą. Ištisų kaimų medinių namų polius skalauja jūra, nekantri senutė kasryt pasitinka iš bangų išnyrančia saulę.

Kas vakarą, viešbutėlį prižiūrinti šeima, susirenka prie televizoriaus. Nepaliaujamai juokiasi iki vidurnakčio žiūrėdami teatrališkos vaidybos margaspalvį serialą. Kitą vakarą tiesiog džiaugiasi lyriniu dainų DVD, ypatingąją dainą šeimos galva groja kelis kartus iš eilės, abu juos pritardamas estrados žvaigždei.

Nėra išblizgintų batų, akinančiai balto smėlio. Muses nuo keptos mėsos vaiko besisukantys, prie ventiliatoriaus motoro primontuoti, maišeliai. Šiukšlių niekas nerūšiuoja ir turbūt to dar nedarys artimiausią dešimtmetį, kol tik galės prasikasti pro jas link jūros. Yra ramybė, papajos salotos, saulėlydžio atbėgantys pažiūrėti šunys, kylantys į naktinį dangų raudoni žibintai, ir dar kažkas, dėl ko tiesiog jauku. Mirkstant sultingo saulėlydžio atspalviuose, Martynas pasakė: „Čia galima ir numirti“.

Chiang Mai, Tailandas




2009 02 07/16
2009 02 24/28

Milijoninis miestas, plačiai atlapojantis duris kiekvienam, kuris nori užeiti į senovę, lyginant lubų drožinius, lėtai lankyti vieną šventyklą po kitos, naktiniuose turguose krautis pilnas lėkštes sultingų gėrybių, lankyti meno parodas arba tiesiog klaidžioti gatvėmis. Nepaaiškinamas saugumo jausmas, tarytum čia pažinotum viską, lyg valgydamas savo vaikystėje mėgiamą rūgštynių sriubą. Netrūksta nieko – nei druskos, nei pipirų, nei grietinės.

Į rytinį miegą lengvais mostais atsklendžia kiniškos muzikos garsai. Susimaišiusi su sapnu, spaudžia apelsinų sultis, prausia veidą šaltinio vandeniu, bei nešdama keliametrinius sparnus, lėtai veda aukščiausio kalno link. Šviesus rytmetys, plaukiant kartu su ramybės debesimis. Dienos pradžia, kvepianti smilkalais, prasmingu gyvenimu bei rytine gaiva. Oazė, kurią kasdien savo rankomis kuria toks pat žmogus, kaip mes visi. Nesibaigiantys vijokliai, monotoniškas vandens čiurlenimas, tvirtai laiko už skverno ir tik įdienojus praleidžia pro vartus. Magiška vieta, ilgiems pokalbiams su pasiilgta drauge. Sustabdyta akimirka, traukianti į nesibaigiančios kelionės verpetą.

Patvoryje, nuo saulės ir maisto pertekliaus, tinsta neaiškios veislės šuo. Kitas, tokį pat, akiai nemalonų prifarširuotų riebalų kiekį, sugebėjo tingiai nuvilkti į pavėsį. Kartais pasigirsta kažkoks keistai duslus, tarytum rankšluosčiais užkimšto sprogusio vamzdžio, garsas – žaismingas amsėjimas nulydint pravažiuojantį dviratį. Sunkiasvorių trijulės vinis – moteriškai meili, iš nasrų kamuolėlio nepaleidžianti Bubu, praeinant bakstelėti drėgna nosimi, tarsi kviesdama drauge praleisti pusdienį.

Ankstyvą rytą bobute slenka iš rytinio turgaus namolio, nešina keliomis pintinėmis pirkinių. Tik įpusėjus šalutinę gatvelę, nusilpęs kūnas, lyg sulėtintam juodai baltam kine, susmunka ant žemės. Neskubėdami rieda pomidorai, svogūnai, kiaušiniai. Vis dar kaip toje pačioje lėtai juodai baltoj akimirkoj. Negailestingai lėkdamas autobusėlio vairuotojas, mus kūliavirsčiais gabenantis į stotį, staigiai pasuka į gatvę kairėje, priversdamas apglėbti bekrentančias lauk kuprines bei atgal įsisodinti, skubantį senolei į pagalbą, žvilgsnį.

Žmonės praeidami kalbina nesibaigiančias eiles varpų, kurie tingiai bet sodriai ūbauja ant aukšto kalno. Miestas slepiasi po rūko debesimis, greitkelio pakraščiu einame kažkur. Neprieinam, bet tiesiog gera, kai gali klampoti lapais su drauge čia, lygiai taip pat, kaip ir kažkadais tenai.

Nuklydus vos kelis žingsnius nuo sekmadieninio turgaus šurmulio, į kiemą įsivilioja žvakių jūra. Jaunas vienuolis lėtais žingsniais sukasi tarp liepsnų, vėl ir vėl degdamas vėjo įveiktas. Ramybė, susikaupimas bei besitęsianti kelionė – nuo vieno šviesulio ligi kito. Meditacinis stebuklas, lyg skudurėlis valantis minčių plokštelę nuo susikaupusių dulkių.

Mae Hong Son, Tailandas



2009 02 19

Beklaidžiojant senojoje šventykloje ir pučiant dulkes nuo čia pat įsikūrusio muziejaus eksponatų, žvilgsnis nejučia užkliūva už širdžiai miela tvarka sudėliotų spalvų – geltona, žalia raudona. Shan - Birmos (dabartinio Myanmar), plotu didžiausios administracinės dalies, vėliavos vidurį puošia baltas apskritimas. Visa kita – kaip namie austa. Tolumoje pakvipo spirgais ir bulviniais blynais. Gal kaip tik šiandien į Lietuvą grįžo pirmasis vieversys, už skverno parsitempdamas pavasarį.

Vyrai visą dieną darbuojasi – paskendę kaitroje bei prakaito laše, betonuoja pagrindinį įėjimą į senovę menančią šventyklą. Vakarop, pėdinant pro šalį, akys užkliūna už gražiai stingstančio betono bei dar gražiau įsispaudusių praeinančio šuns pėdų. Tarsi nerašytas kvietimas prisijungti. Dvi plaštakos, supratingai greitai įspaudė savo atvaizdus bei nesidairydamos nuskubėjo nusiprausti į čia pat tyvuliuojantį tvenkinį. Ryte vyrai mirko kitame prakaito laše bei iš naujo betonavo praėjimą.

Pyragėliai iš lipniųjų ryžių bei mėlynių uogienės, apibarstyti cukruje mirkytomis šviežiomis kokoso drožlėmis; aliejuje keptos miniatiūrinės spurgos iš saldžiųjų bulvių; aštriosios salotos; moliūgų kepsniai; ant grotelių kepta žuvis, atšaldytos kakavos gėrimai, vaisinis kokteiliai – kasdieniški vakarinio turgelio džiaugsmai, kuriuos mums įsuka į palmių lapus, taip paruošdami lauknešėlį išsinešimui. Gėrybes skanaujam tvenkinio pakraštyje esančioje pavėsinėj, akimis nardydami vakarėjančio dangaus atšvaituose.

Už lango pasigirsta nedrąsus katės miaukimas. Atkiūtinusi aplūžusiais stogais, murkdama trina savo raina kailį į tinklelį, saugantį mūsų būstą nuo visokių įkyrių skraidūnų. Keistas šiltas vakaras. Trise.

Ant kambario sienos kabo mėlynas drakonas, siuvinėtas sidabriniais žvynais.

Šaligatviu žingsniuoja baltas pudelis, ryškiai violetinėmis ausimis. Milan/Tokyo/London/ Paris New Look 2010?