2009 m. liepos 21 d., antradienis

Gal kavos? Arbatos? Sulčių? Alaus? Vyno?





Tai kaip, drauge, šįvakar? :)))))A?

2009 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Nutolus kilometrais, bet priartėjus kitokiais matavimais, kas mums yra LIETUVA:




- Didelė apvali lėkštė. Keturi dideli šaukštai baltos mišrainės, du pilnutėliai šaukštai silkės su apkepintais svogūnais, du dar pilnesni – marinuotų grybų permirkusių grietinės bei svogūnų padaže. Juodos duonos riekė.

- Varškė. Su razinomis, vaisiais ar bet kokia kitokia.

- Sūris. Baltas, geltonas, su pelėsiai, be pelėsių, Sūris.

- Šaltibarščiai su šalia garuojančiom bulvėm, apibarstytom krapais.

- Bulvių košė. Ir grybai.

- Pomidorai mirkstantys grietinėje. Suvalgius pilną lėkštę, minutėlę pailsėti ir prisipjaustyti naują. Pilną iki kraštų.

- Cepelinai.

- Bulvinai blynai su kefyru.

- Marinuoti agurkėliai.

- Alyvuogės.

- Baltas vynas.

- „ Čili“ pica.

- Šokoladas. Taip greit netirpstantis.

- Sava virtuvė. Kai gali išsivirti kopūstų sriubą dabar, o ne po metų.




- „Obuolių‘ sala.

- Baltijos šalta jūra. Vėjas, Darbėnai ir Juodkrantė.

- Ilgai sutūpus mėlyniauti su mama. Arba vaikščioti po spalvomis sproginėjantį gėlyną, klausantis pasakojimų apie kiekvieną ypatingą žiedą.

- Pirmadienio rytą lėtai žingsniuoti senamiesčio gatvėmis bei pusryčiauti nesvarbu kokioje pakeliui sutiktoje kavinėje.

- Ilgi pašnekesiai su drauge kavinėje „Nr. 1“. Arba bet kokioje kitoje.

- Įsitaisyti per vidurį pustuštėje kino salėje. Rytinis seansas.

- Vilnelės gatvė ir šnekos, kurios nesibaigtų pirmadienį, antradienį ir turbūt sekmadienį.

- Alaus bokalas ir ilgas vakaras su broliu. Po to kitas alaus bokalas ir dar vienas vakaras.

- Kaimo sodyba kažkur Dzūkijoje. Maža, šalia tvenkinio ir su pūškuojančia pirtimi apačioje.

- Tyla.

- Praėjus senamiesčiu bei visom centrinėmis gatvėmis likti neužkalbintam nepažįstamo žmogaus.

- Uždėjus dešinę koją ant pėsčiųjų perėjos visos transporto priemonės akimirksniu sustoja. Einant per gatvę užtenka pažiūrėti į kairę, o vėliau į dešinę.


- Vėsus rytas po šilta antklode.

- Tik trys milijonai. Dar kartą – tik trys milijonai. Trys.

Tioman sala, Malaizija





11 pastelinių vakarų, jūroje tirpstant saulei. Visuomet į debesį. Paros laikas, kai staiga viskas nurimsta – bangos, paukščiai, skruzdės, smėlio blusos, mintys. Martynas šiandien praplaukė virš vėžlio, Aistis po vėžliu, o man vis dar gera nuo žinojimo, jog jis yra taip šalia, ranka pasiekiamas. Kaip ir metrinis driežas, kurio pavadinimo taip ir neišsiaiškinom, kuris kiekvieną popietę, apie 16 val eina pasivaikščioti pakrante, jei karšta diena – įslenka atsigaivinti į bangas. Jei keliai prasilenkia, galima sekti ilgos uodegos paliktu dryžiu smėlyje. Sėdint namelio terasoje, žvilgsnis kartu su pilko kailio vovere pro plyšį lenda į namo virtuvę įmantrių pusryčių, su kita, medyje priešais, graužia žievę, o čia pat dešinėje stebi besiblusinėjančias beždžiones. Pakeliui į kavinę, vyras su sūnumi apžiūrinėja medyje susirangiusią gyvatę. Žiūrim ir mes. Trys dienos iš eilės džiugina didelio būrio mažų žuvų šuoliu virš vandens, atspindint visas būtas ir nebūtas visatos spalvas. Einant į parduotuvę po medžiais, užderėjusiais šimtais, žemyn galva kabančiais, šikšnosparniais, nejučia niūniuojasi reklaminė šalies pristatymo dainelė „Malaysia – truly Asia“.

Prieplaukoje, prie kelto plaukiančio į salą pakabintas ženklas, draudžiantis kartu keliauti šunimis. Saloje karaliauja katės, kurių čia devynios galybės – su uodegomis, be uodegų, lietuviškai rainų, rudų, su žydromis akimis ir kitokių.


Keturias valandas mirkantis prakaite bei pėdinant per džiungles, iš visos galybės gyvūnijos išvystam tik benusisukantį beždžionės užpakalį. Vakare išėjus į tolimą alubarį, kam spėjus paskubomis susiversti, o kam net ir neįpusėjus skardinukės, žaibuojant ir tropikų lietui skalbiant nebesipriešinančius apatinius, skubinamės atgalios. Galop, kas penkias minutes nutrūkstanti vakarinė „Sopranų“ peržiūra, kaskart švelniai primena - svarbiausia procesas, o ne rezultatas. Labai jau mums atitiko ir pritiko ‚procesinių“ Ritos ir Aisčio ritmas. Vakarus, bangoms plakant taip visai šalia, reiks būtinai kartoti. Ir net nesvarbu prie kokios jūros.

Curry padažas:

- Česnako skiltelės,
- Svogūnai,
- imbiero šaknis,
- curry mišinys,
- cukrus,
- druska,
- pipirai,
- kokoso arba paprastas pienas.

Kai aliejuje kaistančios svogūnų bei česnako skiltelės išsiskleis visais savo kvapų atspalviais, įmesti imbiero gumbą, įberti curry mišinio, žiupsnį cukraus, druskos, pipirų, šliūkštelėti kokoso pieno, vandens. Vėliau į padažą galima dėti viską – daržoves, žuvį, mėsą gausiai apliejant ryžius arba makaronus. Arba net ir bulves. Kaip idealaus skalsumo curry patiekalais mus lepinusi moteris, kuri savo juodus plaukus iš musulmoniškos skaros išlaisvindavo tik jau visai sutemus, sakė - „svarbiausiai negailėkit – visko dėkit daug ir bus skanu“.

Kuala Lumpur, Malaizija




Užvėrus senas girgždančias duris, žingsniai nejučiomis sulėtėja. Šimtmečio pradžią matę stalai, patogios, bet su nusitrynusiais dažais kėdės, už baro įsitaisę 1920 – ieji. Lyg kažkur šalia spragsėdama suktųsi juodai balta kino juosta, už rankovės krašto tempia prisėsti. Kampe smilkstančios cigaretės dūmai, ant sienos kabančios senų laikraščių iškarpos, keistos žmonių šukuosenos, pro šoną stumiamas maisto nukrautas vežimėlis tik dar labiau sustiprina jausmą, jog išgyvenam kelionę laiku. Sunkiai pakeliama registracijos knyga, siauri laiptai ir toks pat juodai baltas kambarys viršuje su vos beįžiūrimu veidrodžiu bei kriaukle kampe. Ryte, užsimiegojus slenkant siauru koridoriumi, iš toli moja dešimtys, vėjuje džiūstančios krakmolytų staltiesių. Tie patys, vakare matyti žmonės ir sunkiai besivarstančios durys, už kurių išėjus gatvė pasitinka visomis ryškiausiomis spalvomis. Įvairovė – tautų, maisto, kvapų, architektūros.

Musulmoniška malda, ankščiau taip gąsdinusi Maroke arba Tuniso viduryj, skamba netikėtai švelniai, gal net nostalgiškai.

Penkios dienos, per kurias taip ir neišgirdom pravažiuojančios mašinos signalinimo. Vis dar nejučiomis bėgam per pėsčiųjų perėją degant žaliai šviesai. Po kelių mėnesių praleistų Vietname, Kuala Lumpuras atvėrė daug tuščios erdvės ir tylos. Tyla, pasirodo, yra labai svarbi. Išpuoselėti parkai, stikliniai aukštaūgiai pastatai ir net pusryčiai indų turguje dalinasi ramybe. Ramybės sąvoka per 9 mėnesius pasikeitus. Ją išeina atrasti blynų bei nesuskaičiuojančios galybės įvairiaspalvių skarų turgaus viduryje, jei 10 minučių niekas neužkalbina.

Hanoi, Vietnamas




Vėl sėdim toje pačioje siauroje gatvelėje ant miniatiūrinių kėdučių. Mergaitė, į pilną stiklinę skirtingų pripjaustytų vaisių, įpila vieną šaukštą kondensuoto, du - kokoso pieno. Kabinam susmulkintą ledą iš šalia padėto dubenėlio, atsargiai sukam tarp vaisių. Dar ir dar. Po kelių minučių gomuriu slysta vaisinė gaiva. Šiandien jau antrą, tarsi netyčia užkliūvam už šitos gatvės. Vakar. Ir užvakar.

Keista būtų eiti gatve vienam su savo mintimis ir likti nesudrumstam. Eksperimentas – per 3 valandas šmirinėjimo nepagrindinėmis Hanojaus gatvėmis, 34 kartus nepažįstami žmonės bandė užkalbinti gatvėje siūlydami prekes ir paslaugas.

Nejučiomis dingsta gatvės prekyba, prasilenkia vos keli žmonės. Nuostabių senovinių, prancūziškų vilų rajonas, prie kiekvienos iš jos apsaugos postas. Išpuoselėta didybė driekiasi per kelis aukštus, už kitų tvorų matyti didžiausi kruopščiai prižiūrėti sodai. Draudimai fotografuoti bei akyla, visur stebinti akis.

Leninas moja iš toli. Keista jį matyti su tuo pačiu storu švarku palmių apsuptyje.

Halong Bay, Cat Ba sala, Vietnamas




Pasirodo, tas 5 litrų talpos į laivą tempiamas butelis buvo sklidinas ne vandens. Ant denio linksmai rangosi Degtinė bei 9 vyriškiai. Moterys nepaliaujamai juokiasi susidėjusios su alaus skardine. Juokiasi ir rausva skrybėle su kaspinu gale pasidabinęs raumeningas vyras. Pro šalį slenka šimtai, iš vandens išnyrančių uolų, plaukiojantys namai bei netylančios dainos laive. Į 5 valandų pasiplaukiojimą tarp mistinio gamtovaizdžio išsiruošėm su dainingu darbo kolektyvu. Vietname dainuoja visi. Ir ryte, ir vakare. Karaoke motyvai iš paskos seka autobuse, vėliau persikėlia į uolų apglėbtą paplūdimį.

Kai dar neprašvitus, 4.30 pasigirsta klegesys - apsiverčiam ant kito šono. 6 valandą, vedini savo gudraus, iš vakaro apgalvoto plano, pėdinam pajūrio link. Planas išmintingas: norėdami nesiplakti bangose kartu su šimtais skrybėlėtų, ir dar kitu šimtu neskrybėlėtųjų, kelsimės anksti. Anščiau nei į darbą. Kad diena būtų gaivi, kvepėtų vienišom bangom ir brėkštančiu rytu. Vietnamiečiai buvo sugalvoje kitą planą. Kur akys užmato tyvuliuoja žmonių jūra, vieni per kitus besivoliodami brūžinasi į krantą. Ir taip visas mūsų ten praleistas rytus, dienas ir vėlyvas popietes. Šlapi smėlini rankšluoščiai sudėti į juodus „diplomatus“ keliauja nešini vakarinėms dainoms pasiruošusių šeiminkų.

Pelningiausias verslas pajūryje – fotografo paslaugos juostiniu fotoaparatu. Tas vienintelis kadras būna pats geriausias. Ypač amatininkus džiugina gausios draugų kompanijos – 1 mygtuko paspaudimas – 12 vienodų kopijų.

Hue, Vietnamas



Kai kurie miestai tarsi pradingsta kitų vietovių fone. Hue esančią žymioji citadelė bei senovinis miestas atmintyje pasimesti netruktų, bet kelių valandų ėjimas aplink sieną ieškant antrojo įėjimo į vidų – ne. Nepasimirš ir galų gale sutikti Dviese Azijoje, Rita ir Aistis . Žmonės, kuriems patinka leisti aitvarus, jau iškart yra įdomūs. Bent jau mums.

Hoi An, Vietnamas




Nepaleidžia niekaip mūsų ši vieta. Nei senovinės, mediniais namais nutūptos gatvės, nei kas dieną minamo dviračio pedalai, nei tuščias pajūris, nei maišais iš turgaus parsinešami sultingi vaisiai. Viešbučio apačioje dirbanti mergina kas rytą vis paklausia kada mes išvažiuosim. Nežinia. Tik ne šiandien, ne rytoj ir ne poryt. Norisi dar kartą nuvažiuoti pas sulysusią močiutę žaliais auskarais pasrėbti tirštos lakštinių sriubos, einant pro šimtus (!) siuvyklų glostyti raštuotas medžiagas, mintyse rinktis šokiams iki ryto labiausiai tinkamus spalvotus batelius. Nenusibosta ir kas vakarą žiūrėti į vandenyje atsispindinčią raudonais žibintais nusėtą gatvę, nei kas rytą pusryčiauti pas tą pačias seseris, nei pro kambario balkoną žaliuojantys laukai. Mėnulio pilnaties vakarą, upė tiesiog liepsnoja nuo plukdomų žvakių. Susikaupę vaikai, ritmingai aidint didžiuliam būgnui, demonstruoja kovos menus. Pro šalį gracingai pražingsniuoja „Mis Vietnamas“ ir pasidalina šypsena, sklindančia iš širdies. Miestas burzgia nuo senovinių "Vespų", kurios nors trumpam sulėkusios iš viso Vietnamo.

- „Kada išvažiuosit?“

Dalat, Vietnamas



Dalat 2009 05 23

Vėsus oras, kalnų apsuptyje esančiam mieste, apkaišo stora antklode, iš po kurios nesinori išlįsti visas 3 dienas. Rytas, kai prabudus pakutena šaltukas, antklodė nejučiom užsitraukia ant ausies bei nugramzdina atgal į sapną. Lietuviškų atostogų kvapas – lyja, vėsu, antklodė, knyga bei šokoladiniai sausainiai. Žodis “antklodė” kiekviename sakinyje paminėtas ne veltui – neišpasakytas malonumas užmiršti nuo prakaito šlapias paklodes.

Gera šlepsėti per nesibaigiančias balas, negalvojant apie gadinamus batus arba kostiumėlį, kurį nedelsiant reiktų nešti į valyklą.

www.sifafashion.com. Sifa? Fashion?