Sihanoukville, Kambodža

2009 04 18

Dangus apniukęs, jūra tamsiai pilkos spalvos, krantą plaka didžiulės riestos bangos. Kai užsimerki, stiprūs vėjai atneša jūros kvapą. Tą tikrą, kuris būna tik Lietuvoje. Šiek tiek dvelkiantį jūros žolėmis. Gaivų ir limpantį. Vėjas pripučia galvą pudros smulkumo balkšvo smėlio, tuo pat metu dideliais šepečiais pravalo smegenis nuo sostinėje matytos neteisybės.

Diena, kurioje apsilanko mielas akiai šuo, įgauna visai kitą atspalvį. Tarytum mažu veidrodėliu pagaunant saulės blyksnį. Šiandien buvo daug šunų – besimaudančių, snaudžiančių minkštame krėsle, tarytum netyčia prasibraukiančių pro kojas, siaučiančių bangose ar tiesiog vienas su kitu. Daugelis iš jų turi žmogiškas akys. Kai kuriose šmėsteli draugiškumas, švelnumas, humoro jausmas, susimąstymas, tingumas, polėkis. Tie, kurie kiūto pakelėse bei maisto ieško nesibaigiančiuose šiukšlynuose, į akis nežiūri. Jei pakelia galvą, žvilgsnį nusuka kažkur į šalį. Visai kaip ir žmonės.

Pižaminės mados valdo Kambodžą. Vienas miestas keičia kitą, pižaminės mados ne tik niekur nedingsta, o tik labiau dominuoja mergaičių/merginų/moterų/ močiučių garderobe. Lyg kažkoks pokštas. Labai skaidrina diena. Medvilninės susiglamžiusios eilutės, pieštos drambliais, antimis, šunimis, žirniais, pupom, rožėmis bei lelijomis. Lyg vėl ir vėl sukant vaikiško animacinio filmo juostelę. Šiandien apkerėjo baltas apdaras išdabintas mikimauzais raudonomis ausimis. Dominuoja pastelinių atspalvių medžiagos, drąsesnės renkasi ryškiai šaukiančią geltoną, raudoną, rožinę, oranžinę.

Vaikščiojant po nutolusį nuo miesto paplūdimį, akys slenka pro nesibaigiančius skelbimus – parduodamos arba išnuomojamos kavinės, bei čia pat esantys bungalai. Likusieji tiesiog uždaryti ir laukia geresnių laikų. Sezonas pasibaigia iškart po chimerų naujųjų metų – prabėgus vos kelioms dienoms pakrantė visai ištuštėja. Vienos iš jų savininkė – jauna lenkė, darbuojasi kartu su savo vaikinu iš Kambodžos. Įsikūrė čia prieš kelis sezonus, moka dešimtines fiktyviam „Raudonajam kryžiui“, kai to nepakanka – vienam vietinės valdžios vyrukui ir džiaugiasi šia diena. Taip elgiasi visi šioje pakrantėje esantys kurortų savininkai. „Aukos“ negodžios – 20$ pusmečiui. Nors yra šios žemės savininkai, reguliariai gauna raštus, reikalaujančius nugriauti visas kavines - patvirtintas naujas miesto projektas, kuriame šis paplūdimys turi būti laukiniai vienišas ir gražus. Savininkai pasirašo peticiją, bei su rinkliava neša tuo pačiu adresu, iš kurio atėjęs grasinantis laiškas. Kuriam laikui reikalai susitvarko, kol nepasiekia nauji laiškai. Viskas sukasi ratu. Meilė, jūra, dešimtinė.

"Fuji" foto salone: iš pagrindinės salės palydimi į dėžėmis ir dulkėmis nukrautą kambarį. Ant vienos sienos pakabinta mėlyna klijuotė (vert. klijonkė), ant kitos balta. Mergina nuo kėdės nukrauna dėžes, dulkes nukrauti pamiršta. Sodina ant kedės, prie mėlynos klijuotės (vert. klijonkės). Fotografas ilgai lygina pečių liniją, taiso marškinėlių nepaklusnią klostę, vėl lygina pečius, smakras aukštyn..atatupstas menininko žingsniu slenka atgal, prisimerkia, nužvelgdamas paskutines detales pakelia kairįjį antakį..ir iš kišenės išsitraukia senovinę „muilinę“. Dar keletas paskutinių pastabų, prisitaiko..pokšt – nuotrauka Vietnamo vizai padaryta. Belieka jas ranka supjaustyti ir profesionaliai įteikti. "Fuji" vis tiktai. Dėmesys klientui, profesionalumas ir operatyvumas.

Phenom Penh, Kambodža

2009 04 11

Ilgai klaidžiojam šiukšlių koridoriais, kol surandam vietą vakarienei. Paprastą bei nors kiek žadinančią apetitą. Pirmi trys kąsniai slysta sklandžiai, maloniai nuteikia skrandį. Tada vienas po kito pradeda rikiuotis alkani žmonės, paeiliui prieidami su išmaldai ištiesta ranka. Visiškai nusižeminę ilgai stovi, kiaurai naršydami mūsų sąžinės slapčiausiuose užkaboriuose. Berniukai, mergaitės, vos paeinantys senukai, moterys su verkiančiais kūdikiais ir vėl vaikai, vaikai, vaikai. Apkeptos daržovės stringa gerklėje. Iš tiesų, žmogui maisto užtenka labai nedaug.

Chimerų nauji metai (pradžia balandžio 14d.) truko tris dienas – pilnas laistymosi vandeniu, moterų blizgančiais bei gipiūriniais šventiniais drabužiais, apeigomis šventykloje, lotoso žiedais Budai, linguojančiais šokiais, bei nesibaigiančiais populiariųjų dainininkų pasirodymais televizijoje. Čia pat žmonės delnais ploja linksmus ritmus, kiti šliaužia pilvu ir rankioja pūti pradėjusias maisto atliekas. Galima ignoruoti ir užsidaryti vienoje iš daugelio vėsių paupio kavinių bei gurkšnoti „Happy hour – 0,7$“ alų arba ausinuke garsiai pasileisti mėgstamą muziką iš patogios jutimams praeities. Pasisamdyti vairuotoją, kuris kondicionuojamoje mašinoje vairuos vien nuo šiukšlių išvalytomis gatvėmis. Arba tiesiog užsklęsti visus žmogiškas jusles bei matyti vien mojuojančius ir besišypsančius vaikus. Nors tiesą pasakius, šypsenų čia daug.

Niekaip negaliu prisiversti atsidaryti fotoaparato dėklą. Negaliu fotografuoti suplaktas šiukšles, smarvę, nusižeminusį žmogų, uostantį klijus paauglį, švinkstančią mėsą turguje, musių spiečius, paplavų pilnus puodus, alkanas akis, besiruošiančio apšvarinti mano kišenes vaiko, lakstančio visiškai nuogo vyro išprotėjusiomis akimis. Nufotografavau invalidę moterį, kurią artimieji krepšyje atsinešė į naujųjų metų šventę parke. Dėl to, jog džiaugėsi ta akimirka ir akys buvo skaidrios. Po kelių sekundžių gal jau nebūčiau išdrįsus. Negaliu fotografuoti ir tų mergaičių, primygtinai, pardavinėjančių knygas. Kartais jos pyksta, jei pasakai, jog jau prieš kelias minutes nusipirkai knygą apie Kambodžą: „Kelintų metų leidimas? 2008? Aš turiu leistą 2009 - aisiais. Turi nusipirkti. Ponia, ar girdi? Juk 2009 metų!!!!“.

Negaliu šiame mieste tiesiog eiti gatve ir džiaugtis žmogumi, kuris man nusišypsojo. Nes čia pat sėdi kitas, ant sąšlavų krūvos su gangrenuojančiomis kojomis. Vaikai dienų dienas neina į mokyklą, o pardavinėja viską, ką gali panešti. Geriausiu atveju spardo tuščią dėžę ar skardinę, vietoj kamuolio. Kas trečia pravažiuojanti mašina – prabangus „Lexus“ visureigis. Niekur nesu jų mačiusi tiek daug. Šalis vis dar kraujuoja nuo visai neseniai pasibaigusių raudonųjų chimerų vykdytų skerdynių, nusinešusių kelis milijonus žmonių gyvybių. Savo rankomis vykdę žudynes žmonės niekur nedingo. Dabar jie mokyklų direktoriai, sėkmingi verslininkai, atstovai ministerijose ar kitose rimtose įstaigose. Apie tai šneka paprasti žmonės bei rašo knygos. Galbūt tai tik šnekos, ir visi jie praturtėjo po nepasakomai gero ryžių derliaus. Negali būti įsitikinęs, kieno giminės vairuoja prabangiąsias mašinas, bet minčių vis nepalieka nešvaros jausmas. Paklausus apie tą visą važinėjančią prabangą, vienintelis atsakymas kurį tenka išgirsti iš vietinių žmonių – „Korupcija, korupcija, korupcija“. Negaliu čia tiesiog būti. Jeigu esi čia, tai turi kažką keisti. Jei dabar negali, geriau kuo greičiau iš čia važiuoti. Yra pavojus nužmogėti.

Kai patenki į duobę, būna tamsu. Liūdna. Pasirodo, dar ir karšta. Mūsų kelionės pirmoji duobė, po pusmečio klajonės, būtent čia, Phenom Penh. Karščiausią mėnesį šioje šalyje.

Geriausias dalykas per visą savaitę praleistą šiame mieste – dar kartą sutikti Kotryna ir Rytis, bei ilgas vakaras įvairiausių pašnekesių.

Battambang, Kambodža

2009 04 08

Diena, vaduodamasi nuo karščio, sprogsta stipraus lietaus čiurkšlėmis. Ilgo, nepertraukiamo ir merkiančio kiaurai. Galimybė ilgiau užsibūti blyninėje, bei mėgautis papildomu krepu. Mergaitė, užsisodinusi ant dviračio jaunesnįjį brolį, nepaliaudama suka ratus po kvartalą. Kiekvienąkart prasilenkiant taip pat plačiai šypsosi. Kaimynų berniukai nuogi laksto po gatvę bei krykštaudami maudosi lietaus voniose. Moterys, apsijuosusios maudymuisi skirtomis skaromis, išnaudodamos progą, šluotomis brūžina savo parduotuvių grindis bei tvinstančius kiemus. Vyrai mazgotėmis glosto motorolerius, lyg švelniai šukuotų žirgo-prizininko karčius. Nežinia, kas vyksta kitur, todėl atrodo, jog būtent čia yra linksmiausia gatvė mieste.

Lėtai mindamas girgždančio dviračio pedalus, ant galinės sėdynės pasidėjęs įspūdingo formato ledo gabalą, važiuoja pagyvenęs vyriškis. Vėjas draiko gatvėje besimėtančius, niekam nebereikalingus, plastikinius maišelius, kartais visus kartu įsukdamas į dulkių spiečių. Varvantis ledas slidžiai pasiekia tikslą: atsargiai nuimamas nuo dviračio, kantriai pjaunamas pjūklu. Čia prieinama 2 pasirinkimų kryžkelė – ledas nuplaunamas nuo dulkių, išmetamų dujų, musių paliktų pėdų arba ne. Paskutinis etapas - specialiai tam pritaikyta malimo mašinėle, smulkinamas į nepriekaištingą, aukštos klasės restorano kokybės, tyrę. Atšaldytas šviežių vaisių kokteilis vienodai skanus, nepriklausomai nuo apsisprendimo pasirinkimų kryžkelėje.

Einant gatve, akys pačios pradeda skaičiuoti vaistines. Vienoje gatvės atkarpoje skaičius pasimeta ties 14. Kartais galima stebėti 3 iš eilės, įsikūrusias viena šalia kitos. Nespėjus apsigyventi tik ką pastatytame viešbutyje, jo savininkas pasakoja, jog buvo tas žmogus, kuris atidarė pirmąją vaistinę šiame mieste, kuri iki šiol neša šimtatūkstantinius pelnus. Įdomus miestas.

Kambodža turi du simbolius - Angkor šventyklos bei Angelina Jolie. Angkor puikuojasi visur – ant nacionalinės vėliavos, alaus butelio, viešbučio iškabos. Angelina vardu spekuliuoja apsukrieji verslininkai – čia ji stovėjo, čia sėdėjo, čia vakarojo. Du dalykai, be kurių Kambodža būtu ištirpus pasaulio žemėlapyje. Arba kraujo upėmis vis tiek būtų išgarsinę Raudonieji Chimerai.

Prasilenkiant tamsioje gatvėje išgirstam: „Lietuviai?“. Pasaulis įdomus, ir pasirodo, ne toks jau didelis. Netikėta, bet labai malonu. http://rktrip.blogspot.com/

Siem Reap, Kambodža

2009 04 01

Vos atsisveikinus su Tailandu, papuolam į didžiulį turgų – Kambodžos pasienį. Pardavinėjami vištos, bliūdai, ananasai, mėsos, krepšiai, sriubos bei vizos. Uniformuoti pareigūnai rimtais veidais, jas siūlo pirkti už 37, 35, 30, 27 dolerius. Tamsiausiame kampe, paslėptame už medžių, įsigyjam vizas už 20$ - tai prilygsta laimingam loterijos bilietui. Muitinės darbuotojas vis dar bando rūsčiu veidu įtikinti, jog tokios kainos neegzistuoja, iškaba “Viza– 20$” tiesiog dekoratyvinė eksterjero detalė bei reikalauja priemokos. Eilėje sutinkam išvargusio veido bei mielų akių lietuvę, kurią tie patys pareigūnai įtikino, jog jos viza, daryta Bankoke, negalioja bei įklijuoja kitą, teisingesnę ir brangesnę – moteris, atvykusi vos kelioms dienoms žvilgtelėti į khmerų civilizacijos stebuklą, gali puikuotis 3 mėn. galiojančia verslininkės viza. Oficialūs asmenys, prie savo valstybės durų, žongliruoja atvykstančių svečių pinigais lyg vis dar žaistų su vaikystės draugais savo kieme.

Kambodžą valdo DOLIÃR. Už jį galima pavalgyti, nori stiklinės vandens – doleris, atvirukas – doleris, nakvynę turbūt irgi pavyktų susirasti už dolerį. Jei siūlytum vietiniui rinktis tarp 5 eurų monetos ir 1 dolerio banknoto, neabejoju, jog pasirinktų pastarąjį.

Vidurdienis, kūnas žliaugia nuo srūvančio prakaito. Atsivėdėjęs, sunkus kirteklis skina kelią per nesibaigiančias džiungles. Atšipęs bei vis slystantis iš rankų. Saulė sunkiai prasibrauna pro tankynę, bet jos siunčiama kaitra tiesiog dusina. Mieguisti augalai pinasi po kojomis, vildami kartu įkyrių vabzdžių virtinę. Ir tas spengiantis cikadų čirpimas! Atrodo niekada nesibaigs..Pasigirsta duslus garsas, kirteklis sukasi ore, vėl tas pats garsas. Siena, akmeniniai rieduliai, besikeičiančios formos..kažkas nepaprasto. Džiunglių viduryje tūnanti paslaptis. Lėtai minant dviračio pedalus asfaltuotu keliu, lydint didžiuliams drugiams, kur ne kur išbėgant beždžionių šeimynai, mintys klajoja kažkur tenai, prieš kelis šimtus metų. Norėtųsi būti tiems, kurių dulkini batai užmynė ant to mažo/didelio stebuklo. Ir lėtai įkvėpti, prisėdus ant akmens. Pabūti tyliai dviese su grožiu, kuriuo tuoj pasidalinsi su pasauliu. Sėdim ir dabar, ir net pavyksta atrasti akimirkas, kai aplink nezuja turistų būriai. Pilkšvas akmuo, kartais persipina rusvi bei žalsvi atspalviai. Medžio šaknys, besiskverbiančios vis gilyn į sienas, tuo pat metu griauna istoriją bei suteikia jai dar daugiau žavesio. Žymusis Angkor neužbūrė, gal todėl, jog buvo per daug išlauktas, bei matytas profesionalų foto bei video kamerų atspindžiuose. Kelios dienos klajonių dviračiais po senąjį miestą, bei atrastos kitos, ne tokios išgarbintos šventyklos, prikausto žvilgsnį ir ilgai nepaleidžia iš nesibaigiančių koridorių. Iš sienų vienas po kito išnyra sudūlėję veidai, šokančios deivės, demonai – kiekvienas jų savitas ir ypatingas. Sunku patikėti, jog XII a. imperija buvo tokia galinga bei išsivysčiusi, savyje glaudusi tiek išsilavinusių ir meniškų žmonių. Sužavėjo.

“Šalti gėrimai, ponia”,” Nupirk atvirutę”, “Šitų apyrankių tikrai dar neturi, tavo šiek tiek tamsesnės”, “šalti gėrimai, pone”, “pažiūrėk kokia graži dūdelė”, “sėsk prie mano stalo”, “ne, sėsk prie mano stalo” “doleris, doleris, doleris”, “Šalti gėrimai”, “gal reikia gido?”- nesibaigiantys vidinės pusiausvyros išbandymai, artėjant prie bet kurios šventyklos, stabdant dviratį, nulipant nuo jo, einant, sėdint. Sapnuojant.

Mergaitė, pardavinėjanti iš popieriaus lankstytus paukščius, sakė, jog Kambodžoj saulėtekis būna tik vieną kartą per diena, labai anksti ryte.

Devyni dešimtadaliai Siem Reap gatvėse važinėjančių automobilių – Toyota “Camry”. Kiekvieno šios mašinos savininko viena didžiausių svajonių yra turėti naujausią Toyota “Camry”.

Supermarkete prie kiekvienos lentynos stovi po darbuotoją – čipsų konsultantas, sausainių su šokoladu konsultantas, mineralinio vandens konsultantas, sūrio su pelėsiais konsultantas, sūrio be pelėsio konsultantas. Palubėje besisukantiems galingiems ventiliatoriams nesiseka išsklaidyti nuolatinio kvėpavimo į nugarą dūmo.

Koh Tao sala, Tailandas

2009 03 23-29

Atsidūrus Koh Tao saloje bei visą dieną sukus po ją ratus motoroleriu užplūdo noras bėgti nuo nesibaigiančių viešbučių, bungalow, restoranų virtinės bei turistais nugultų paplūdimių. Pabėgom – likusias 5 dienas oras kaista iki 33, Martynas iki 39 laipsnių- laiką leidžiam tarp arbatų, šlapių nuo prakaito paklodžių, agurkų sriuba bei šeimininke, kuri kasryt atneša kekę bananų iš savų džiunglių. Pagyvenęs anglas nerimauja, jog Martyną gali kamuoti maliarija. Gydytoja, pažiūrėjus į akis, nuramina.

Gatvėmis šlubuoja ne vienas susižeidęs turistas – gipsai, bintai, nubrozdinimai, ištinusios alkūnės. Atviroje palatoje guli nesėkmingai panardęs vaikinas - lėtai kvėpuoja prijungtas prie rūdžiais apsitraukusių deguonies balionų.

Koh Phangan sala, Tailandas

2009 03 14

Autobuso motoras jau užvestas, vairuotojas kruopščiai tvarkosi jaukią darbinę aplinką – nuo prakaito ir dulkių valo vairą, papildo vandens atsargas šalia padėtame kibire, pasitaiso marškinių apykaklę, ranka į viršų braukia permirkusius plaukus. Nors geriau pagalvojus, Tailande autobuso motoras beveik visados užvestas, net jei iki išvažiavimo lieka daugiau nei pusvalandis. Mūsų akys ir toliau nesąmoningai klaidžioja autobuso priekyje, vairuotojo daiktuose ieškodamos muzikinių įrašų kolekcijos. Neradusios atsipučia – vis dar yra galimybė, jog kelionė bus rami. Kliūdamas už savo paties ilgų bei plonų kojų, arba tiesiog pasimesdamas per dideliuose batuose, iš už kampo išnyra pagyvenęs vyriškis. Paskubomis įmeta kelioninę rankinę į bagažinę, bei juda maisto prekystalių link. Čia laikas lyg sustoja: pasiėmęs didįjį šaukštą, nesikuklindamas kabina vieną po kitos gėrybes – ragauja visus sudėtus patiekalus, niekaip neatrasdamas to tinkamo skonio. Ne juokais sunerimus kavinukės darbuotoja, atlėgsta, kai betarpiškas pirkėjas pirštu bakstelėja į vieną iš jų. Autobuso vairuotojas rangosi kėdėje, vis papuškuodamas didžiuoju pedalu. Likę 36 keleiviai ramiai stebi pro langą, kaip vyriškis į jau suruoštą plastikinę dėžutę su maistu, įsimeta papildomą saują agurkėlių ir neskubėdamas linguoja į autobusą. Įsitaisęs sėdynėje, iš kažkur susiveikia didžiulę pagalvę ir užsnūsta. Kruopščiai rinktas maistas taip ir lieka nepaliestas, nes skrandis pasisotino nuo ankstesnio, 14 didelių šaukštų, bufeto. Autobusas vėluodamas skuodžia nesibaigiančiu greitkeliu, rytinės pakrantės link.

Kitąryt, lipdami į keltą, plukdantį į Koh Phangan salą, nesuprantam, kodėl taip gerai judėjęs žmonių srautas, jau kelias minutes sustojęs. Paslaptis atskleista – prie trapo užstrigęs vakar matytas vyriškis ilgomis kojomis, bando užsikelti savo bagažą. Veiksmas slenka neapsakomai lėtai, turbūt dar ir todėl, jog savo išsipūtusią rankinę tempia tik viena ranka, taip kliūdamas visur kur įmanoma ir net neįmanoma. Kitoje rankoje neša naujai suruoštą dėžutę su maistu.

Įsitaisę kelto denyje, akimis lydim tolstantį krantą. Ar keltumeisi kelis kilometrus iš Klaipėdos į Pervalką, Kylį, Stokholmą ar plūduriuotum tarp tropikų salų, palydovės visuomet tos pačios – judrios, žvalios, nešančios snape giedrą nuotaiką, žuvėdros. Vandens purslai, artėjantis naujas, dar nepažintas krantas, atsipalaidavę žmonių veidai..bei ilgų baltų kojų su dideliais batais savininkas, vėl ir vėl nerangiai kartojantis jogos pratimus denio viduryje, prie kelto apsauginių turėklų, prie durų staktos ir vėl denio viduryje. 4 valandų kelionė neprailgsta.

Kelionių didysis gėris – pakeliui sutikti žmonės. Giedrų akių 68 metų prancūzas Michel – ramybės, patirties, mokėjimo pasakoti bei mokėjimo klausyti pavyzdys. Po širdies operacijos savyje nešiojantis kiaulės dalelę, gyvybingas, koks tik gali būti, tiek metų sulaukęs žmogus. Pirmą kartą į Indiją atvyko legendiniu hipišku „Laiminguoju autobusu“ London – New Dehli, 1971 m., vėliau ten lankėsi daugiau kaip 30 kartų. Keli pajūryje kartu praleisti vakarai, besikapstant istorijoje, geografijoje, prisiminimuose ar tiesiog linksmai juokiantis. Žmogus, kuris taip lengvai neužsimirš.

Dvasingas/ nelabai dvasingas vienuolis, šiltai modamas pasikviečia į svečius. Tik peržengus slenksti, užplūsta jausmas, jog esi vienas iš 10 054 praeivių - trafaretiškai palinki sėkmės keliaujant autobusu, mašina, motoroleriu, laivu ir ilgo gyvenimo kartu, apšlaksto šventu vandeniu, užriša šventą apyrankę bei ištiesia šventą aukų dėžutę. Karts nuo karto atrasdami vienuolio dovanotą/parduotą nuotrauką, kurioje jis stovi šalia apsiavusio šlepetėmis Jamiroquai viduryj jo virtuvės.. kol kas nerandam atsakymo į klausimą: „Kokia šios nuotraukos paskirtis mūsų gyvenime?“.

Kelios savaitė praleistos Koh Phangan saloje – nesibaigiantis flirtas su jūra; lėkimas nuo aukščiausio kalno saloje, pilant negailestingai merkiančiam tropikų lietui; pusryčiai supantis hamake; mėlyni, žali bei nepažįstamos spalvos paukščiai vis sukantys ratus aplink mūsų jaukią verandą; žuvimi kvepiantis miestelis; ilgi vakarai leidžiantis vis kitokio atspalvio saulei, vakarojimas pas Rūtą su Viliumi su geltonu arbūzu ant žalios sofos (www.rutele.lt); vidurnaktį besivejantys mūsų motorolerį šunys; vis dar nesutikti Rita ir Aistis (http://dvieseazijoje.blogspot.com); kaimynai, visas atostogos leidžiantys balkone; kas vakariniai itališki ledai; apėmusi vaikiška panika dėl artėjančio cunamio, pradėjus naktį loti visos pakrantės šunims; žvejai, kas rytą grįžtantys pilnomis valtimis, išsinešantys žuvis, o tuščias skardines ir butelius numetantys čia pat ant kranto; dešimtys naujų kriauklių, atsidūrusių kuprinėje; noras sugrįžti.