2010 m. sausio 30 d., šeštadienis

Be paslapties. Pagudpud, Filipinai.

Ąsočiais geriam permatomą jūrą, rytmetinę gaivą, rankomis maišydami mėlyną ir mėlyną. Vanduo, kaip Martynas sakė, be paslapties ir nuobodus, nes perregima kur bepasisuksi.  Juokai čia, žinoma. Nuobodulio nėra, dienos galėtų slinkti daug lėčiau. Pusryčiai suteikia tiek pasitenkinimo ir energijos, jog atrodo, kad tai galima būtų kartoti visą gyvenimą ir netaptu rutina. Šias kelias savaites, jie prie smėlyje pastatyto stalo, visai šalia bangų. Vėjas vis pakutena balkšvą staltiesę, pakaso netoliese įsitaisiusio šuns kairę ausį ir pritūpia šalimais. Iš tiesų, nesvarbu ką mes valgom, geriam ar kur sėdim. Svarbus laikas, dienos pradžia, kurią skiriam sau. Neskubant, mintyse nebėgant laiptais žemyn, būnant čia šią akimirką. Tokios valandos lauksiu kasryt visą gyvenimą.

Ar Filipinuose žmonės laimingiausi, dar nežinau. Bet Pagudpud tai jau tikrai:

Visuomet niūniuoja kokią nors saldžią melodiją. Taip pat ir trečią valandą nakties, eidami į tualetą. Vyrai labai mėgsta atlikti moters partiją, nors prieš tai dažniausiai neatsiklausia savo balso galimybių.

Protingai paskirsto darbo krūvį. Vyrai pavėsyje laukia (miega) norėdami ką nors kur nors pavežti savo motoroleriais. Norintiems šiek tiek nuderėti kainą, išdidžiai parodo laminuotą Pagudpud Triračių Vairuotojų Asociacijos (12 narių) kainoraštį, negalėdami nusižengti taisyklėms, toliau lieka pavėsyje. Keleivių vis tiek sulaukia. Jaunesni vyriškiai tinklais traukia žuvį – dažniausiai ištraukia, nes prieš tai jas prišeria. Moterys laukia grįžtant Pagudpud Triračių Vairuotojų Asociacijos narių, doroja žuvį arba grynina europiečių bei amerikiečių siunčiamas pinigines perlaidas. Merginos, pro šalį velkantis septintos dešimties sulaukusiam užsieniečiui, meiliai jį kalbina ir linki geros dienos. Šiam praėjus, draugėms dainuoja: „ I just want your money, but not your body or you“ (vert. Aš noriu tik tavo pinigų, bet ne tavęs ar tavo kūno). Piniginių įplaukų reikia palaukti, bet judama tikslo link. 
Turiningai leidžia laisvalaikį. Laisvu nuo darbo metu, moterys (nuo 10 iki 17 val) žiūri TV serialus, muzikinio šou „Padainuokim“ filipinietišką versiją (tik tris kartus ilgesnę), žaidžia kortomis. Vyrai trumpam palikę pavėsį, birbia po apylinkes savo malonumui. Tiesa, ar jau minėjau videoke (vert. karaoke)?

Vaikai laimingi, kadangi laimingi jų tėvai.

Šunys nelabai laimingi, nes kamuoja blusos. Laimingas tik Brownie, kuris turi raudoną antkaklį bei raudoną kilimėlį, paklotą prie restorano įėjimo.

Mes irgi laimingi.

2010 m. sausio 25 d., pirmadienis

Greičiau ateitų pirmadienis. Pagudpud, Filipinai

Prieš kurį laiką nebūtume pagalvoję, jog mūsų mėgiamiausios dienos taps pirmadienis, antradienis, trečiadienis ir ketvirtadienis. Jose gyvena tyla, vėjas, tuščias pajūris, virš galvos skrendančių ančių sparnų mostai, ramūs saulėlydžiai, skaidrus vanduo. Vėliau nepastebėtai užslenka karaoke, žmonių, coca-cola ir pilnų čipsų dėžių savaitgalis. Šiandien pirmadienis, ir ta palmė..kuri atrodo taip nepadoriai saldžiai, priima į savo pavėsį dar vienai savaitei. Luzono šiaurinė dalis mus nustebino.








2010 m. sausio 18 d., pirmadienis

Sesuo iš Havajų

Pokalbis autobusų stotyje:

Ledų pardavėjas: kiek tau metų?
Aš: trisdešimt vieneri.
Ledų pardavėjas: O man tai trisdešimt. Iš kur tu esi?
Aš: Europos.
Ledų pardavėjas: Ai, čia kur Havajų dalis, ar ne?
Aš: Ee..
Ledų pardavėjas: O kur dabar važiuojat?
Aš: Į Pagudpud.
Ledų pardavėjas: Gražu ten. O ten gal tavo sesuo gyvena?
Aš: ...



 

2010 m. sausio 16 d., šeštadienis

(Ne)miela Manila. Filipinai

Nuo apsipylusios kvepiančiais žiedais obels šakos su griausmu driokstelėjam į purviną balą – švintančią Manilą.  Einam pro dešimtis, čia pat ant grindinio miegančius vaikus, nakties paslaptį praradusias prostitutes, virpančias pigaus alkoholio rankas. Kiek daug žmonių gyvena gatvėje! Susiliejęs su šlapimo išgraužtu šaligatviu, sėdi aštuonmetis berniukas. Čia pat ant patiesto kartono miega visa šeima – apdriskęs tėtis, mama ir kelių mėnesių kūdikis. Už kelių žingsnių priešais veidrodžio šukę staiposi už kojos pririštas gaidys. Vidurdienį vaizdas toje pačioje gatvėje mažai tepasikeičia -  šlapimas savo gličiais pirštais toliau spaudžia nosį, ilgai netrukus skaičiuoju jau penkiasdešimtą pusnuogį vaiką besimalantį kažkur pakelėje. Vargetos paskęsta aplinkoje tarsi šiukšlės purvinuose grioviuose. Kartais net nenujauti, kad čia pat plaka dar viena širdis – moters galva žvalgosi iš kanalizacijos šulinio, pro tvoros plyšį stebi akys. Dažniausiai užgesusios, ir visai nesvarbu, ar joms septyneri ar septyniasdešimt metų. Mažametis, akmens skaldoje, bando užkasti kelių mėnesių guvų, rudos spalvos šunytį. Visai šalia, mama šukuoja įkyruoles utėles iš mažosios plaukų. Daug kur teko skaityti, jog filipiniečiai yra laimingiausi gyventojai pasaulyje. Tikiu, jog galbūt taip ir yra. Net jei keli statistiniai procentai murgdosi išmatose. Jaučiuosi, lyg atvykusi iš mažo provincijos miestelio, kur sniego paklodės uždengia visą purvą ir lyja gėlėmis. Skurdas ir šiluminių trasų žmonės egzistuoja ir Lietuvoje, tiesiog jie ne taip akivaizdžiai matomi. Turbūt tokių pat sukrečiančių vaizdų galima prisižiūrėti visuose milijoniniuose miestuose – New York, Mexico, Sao Paulo, tačiau nežinau ar ateis diena, kai jie nebekels jokių jausmų.

Šalia prekybos centro moterį apsupo 6-8 benamių vaikų gauja, kurių vyriausiam turbūt kokie aštuoneri. Tuksendami savo mažais kumštukais į moters šoną reikalauja pinigų, piktai plūsta. Mažųjų vadė, alkano laukinio vilkiūkščio akimis, po kelių valandų tuo pačiu kumščiu užsimos ir man. Ir net nieko neprašydama tiesiog pyks. Ant manęs, dienos, gyvenimo. 
 
Aš nesu karo lauko žurnalistė. Neturiu poreikio ieškoti saviraiškos fiksuojant potvynio bangas, besiverčiančią žemę ar iš degančio namo krintantį kūną. Taip pat nejaučiu malonumo fotografuoti griūvantį žmogaus pasaulį. Šįkart nuotraukose Manila irgi bus vien graži ir kvapni. Dar viena priežastis – bloguose rajonuose nuolat lydėjo nesaugumo jausmas ir nesinorėjo mojuoti kamera bei fotoaparatu, kurie mums nėra vien tik materialios vertybės.

Keista, jog tiek daug neigiamų emocijų sukėlusi pirmąją diena, vėliau Manila pradėjo patikti – ispaniškų pastatų didingumas, seniai nematytos krikščioniškos bažnyčios, verslo centro pastatų formos, skirtingi kavos kvapai iš šimtų užkandinių. Taip pat labai maloni filipiniečių kalba – girdisi ispaniškų ritmų bangavimas. Mes paklaidžiosim čia vėl visai neužilgo.








 

2010 m. sausio 10 d., sekmadienis

Paskendę sriubose. Melaka, Malaizija.

Kai autobusu važiavome į Melaką, dar nežinojom, jog jau turim raktą nuo savo būsimo kambario, kuris bus mūsų namai visą mėnesį. Pasirodo būna ir taip. Apie šeimininkės Mani kepamų skanėstų viliones ne taip seniai rašė  Rita su Aisčiu – šokoladinių, vanilinių, riešutinių kepinių kvapas už rankovės vis tempia laiptais žemyn. Tuo pačiu metu, atgalios nerimastingai kviečia, vienas pasilikęs, balto marmuro apvalus stalelis terasoje. Didžiuliai, palubėje besisukančio ventiliatoriaus sparnai, atkakliai mus įkalbinėja kurti savo erdvius namus, į kuriuos jis pažada ilgai netrukęs persikraustyti. Melakoje tikrai galėtumėm gyventi ilgiau. Vaikščioti spalvingomis senamiesčio gatvėmis, užuosti pasiklydusių prieskonių kvapus, snūduriuoti olandų, portugalų, britų, indų, kinų istorijos pavėsyje. Stebime, kaip kasdien ilgėja upės krantinė, užklojami nauji raudonų čerpių stogai. Melakoje jaučiamės kaip namuose – ne veltui čia pasirinkom sutikti Kalėdas bei žadinti naujuosius metus.

Jaučiu didžiulį malonumą, kai galiu pajusti naują vietovę ilgėliau ir įsilieti į kasdieninį vietinių žmonių gyvenimą. Gera vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, užsukti į jau tiek daug kartų būtą kavinukę, kurios net slenksčio neperžengus, iš toli moja virėjai. Taip pat smagu sveikintis su močiute, kuri kiekvieną sekmadienį ateina į indišką restoraną pusryčiauti. Šalimais, taikliais judesiai, to paties restorano darbuotojas, ore sukinėja blynus Roti. Šiandien jo laukia kokie 200 – tiek įprastai jų prikepa sekmadieniais, paprastą dieną apie 120. Nesinori uždusus lėkti, nukrapštant tik miesto glajų, bet taip ir nepasimėgavus ilgai išliekančiu pyrago skoniu. O kur dar pakeliui rastos razinos! Kaip tas senukas – atėjęs į kavinę, ant stalo tvarkingai išsidėlioja skirtingų spalvų rašiklius, dar kartą juos sulygiuoja. Šalimais padeda liniuotę, trintuką. Iš maišelio traukia tris knygas, sąsiuvinį, surištus į nedidoką ryšulį. Iš lėto jį išpakuoja, nuimdamas knygas prilaikančias dvi plonas spalvotas gumytes bei užmaudamas jas ant kairės plaštakos – jog nenusimestų. Verčia puslapį po puslapio, atsineštais rašikliais pabraukdamas svarbiausias mintis. Aštuoniasdešimtmetis išdžiuvęs senolis domisi sulčių naudingų paveikiu žmogaus organizmui, sveika gyvensena bei joga. Dar ne kartą teko matyti tą patį žmogų, prie to paties stalelio, magiškai dėliojant savuosius spalvotus rašiklius.

Apie maistą negaliu neparašyti. Ir dar net nepradėjus jau kaupiasi seilės. Nuo to laiko, kai nebevalgome mėsos, karts nuo karto iškyla sunkumų renkantis patiekalus, kartais kelias dienas iš eilės tenka krimsti ryžius su visai neviliojančiom apkeptom daržovėmis. Malaizijai, o ypač Melakai galima užkabinti labai didelį medalį – vegetariškų patiekalų restoranėliai stebino savo išradingumu bei maisto įvairove. Išeinam prisikimštais pilvais, bet jau kalbamės, kuriuos patiekalus reiks išbandyti kitą kartą. O grįžę randam krūvą naujų derinių! Visiškas pasimetimas. Kai išgirstam spaudžiamų apelsinų ar obuolių sulčių garsą, kiekviena minutė jų belaukiant tampa labai ilga. O kur dar turtinga Laksa sriuba bei greitai tirpstantis Cendol sniegelis! Melakoje tapom visiški smaližiai ir nepataisomai išlepom. Ar tik nebus taip, jog visos šios gėrybės neužilgo parsivilios mus atgal?