2009 m. vasario 20 d., penktadienis

Pai, Tailandas


2009 02 17

Tarsi spirale sukamės kalnų keliais. Mėlyname rūke bemirkstančios viršūnės, jau seniai velka žvilgsnius kerų tinkluose. Pušų pavėsis, ant kelio prikritusių spyglių kvapas primena kelią į Juodkrantę, vaikystės link.

Plaustas, vingiuojantis sraunia upe, plukdo gaivos beieškančius keliauninkus. Likus kelioms dešimtims metrų iki finišo, šiek tiek pakrypus upės vingiui bei plaustui, kartu slysteli vežimėlyje keliaujantis paralyžiuotas žmogus. Iš pradžių vežimėlis tarsi juokaudamas pavažiuoja plausto galo link, vėliau į upę kyšteli vieną priekinį ratą ir ..nieko ilgai negalvodamas nugarma veidu žemyn į upės tėkmę. Akimirka nesusipratėliškos tylos ir sąstingio, ant plausto likę žmonės neria į vandenį – kas gelbėti vargšo žmogaus, kas gaudyti jo keturratės priemonės. Ištemptas į krantą nepaliaujamai kosėja, bei išsigandęs kažką murma. Iš fotoaparato ir filmavimo kameros pūsdama lauk vandenį, užkrečiamai kvatoja žmona, norėjusi artimam žmogui padovanoti laisvės jausmą. Sėdėdamas varvančiame vežimėlyje, vyriškis lėtai traukia cigaretės dūmą. Šiek tiek netikėtą, pačias mažiausias kraujagysles suvirpinusį, likimo pokštą priėmė. Nuotykis, padėjęs pabusti iš daugel metų trunkančio miego.

Vakarėjant, sutūpę ant kalno kepurės, gaivinamės vis neatsibostančiais apelsinais bei žvilgsniais nardome uolų koridoriais. Lyg gilų rudenį, papūtus lengvam vėjui, krinta milžiniški lapai. Užsimerkus, mistiškai baugus čiužėjimas, nukelia į juodai baltą senovinį siaubo filmą. Pasigirsta, ant uolos krašto stovinčio vyro, tariami žodžiai „Aš toks laimingas, jog mes vis dėlto atvažiavome į Pai“.

Už kalnų slepiasi saulė, nudažydama dangų sodria spalva. Upės monotoniškas čiurlenimas nardina į visišką ramybę. Dieną lydėjusį karštį, skandinam vėsiam vandenyj. Nuo kalvos atidarda žmonių prigrūstas sunkvežimis. Išlipę bei minutėlę paspoksoję, puola tempti ir mėtyti akmenis, kurių krūva pūpso pakrantėje, į mašinos priekabą. Tiesiai į upę įvažiuoja apdulkėjęs motoroleris, kurį šeimininkė pradeda kantriai muiluoti. Brendam lauk iš savo pastelinio vakaro. Spėjus nusišluostyti tik vieną koją, sunkvežimis su visa savo palyda dingsta horizonte.

Lampang, Tailandas




2009 02 04

Oranžinių žiedų skraiste nuklotos siauros gatvelės tvorų sienos. Kasryt, vos pravėrę viešbučio duris, įkrentam į gaivių spalvų eketę. Vakarojam, sėdėdami čia pat ant turėklų, gliaudydami mandarinus. Pavėjui atklysta 70 – ūjų hitų atšvaitai, sklindantys iš netoliese esančio kioskelio/baro. Niekuo neypatinga, bet mums mieliausia gatvelė mieste.

Akys tiesiog limpa po dieną nukulniuotų kilometrų. Vakaro gaiva lieka anapus užuolaidų, saldėsis palengva atšliaužia į sapną. Kliūdami už kas trečio laipto, atbrazda pusamžiai kaimynai. Po keliolikos minučių atkaklios kovos su durų spyna, pagaliau pavyksta įsibrauti į kambarį, perregimo plonumo sienomis. Kartu išpakuojame lagaminus, prausiamės po dušu, vakarieniaujame, dalijamės dienos įspūdžiais. Palengva už sienos daromo masažo judesiai, žada artėjančią dienos pabaigą. Kelios minutės svaiginančios ramybės, gramzdina atgal į klampų miegą..kol už sienos pasigirsta tailandiečių kalbos pamokėlė. Pakartojami visi, per mėnesį išmokti žodžiai, atkakliai tobulinama tartis. Neprigirdintis vyriškis, stengiasi atrasti tonų dermę, vėl ir vėl raiškiai skiemenuodamas. Sekasi nekaip, todėl pamoka užsitęsia. Nepavyksta pagauti akimirkos, kurią pradedamos aiškinti anglų kalbos subtilybės, veiksmažodžių laikų struktūra. Kultūriniai mainai šviečiant mėnulio pilnačiai.

2009 m. vasario 14 d., šeštadienis

Chang Saen, Tailandas


2009 02 01

Mekongo pakrantės nutūptos mažyčių, vakarais karučiuose atvažiuojančių, kavinukių. Bambuke garinta žuvis, kokosais kvepianti sriuba, citrinžolės arbata. Tailandas šypsosi ir vėl priima mus keliems mėnesiams.

Praleidom visą vakarą kartu, bet nespėjom susipažinti. Labai trumpai kirptas, pailgą veido formą griežtina kumpa nosis bei atsainiai parinkti akiniai. Paaugliškai ištįsusias kojas įspraudęs į akivaizdžiai per trumpas kelnes, besimataruojančios rankos išduoda, jog per 33 egzistavimo metus, taip ir nesusigyveno su savo kūnu. Dažnai vartoja žodžius „šlykštu“, „mama“, „nuobodu“ „Palestina“ „medžiai“, „pinigai“, „pinigai“, „didžiuotis“, „pinigai“. Vis dar gyvena su mama, nes nereikia už nieką mokėti. Demonstruoja trijų paskutinių dienų nufotografuotus 652 kadrus, iš kurių 638 medžių šakos ir lapai. Likę kadrai - žydinčių ir jau nebežydinčių gėlių. Labai išgyvena, kai vieno iš jų vos neištrinu. Kiekviena pokalbio tema baigiasi palestiniečių niekingo gyvenimo sakmėmis. Labai patinka vienam keliauti, kadangi nereikia prie nieko derintis, planuojant veiklą. Paskutiniuose 4 miestuose, užsibūna po vieną dieną, nes, atvykęs nežino ką veikti. Su savimi turi atsivežęs 2 kompaktus orchidėjų nuotraukų.

Autobusų kompanijos bilietų pardavėjas, paklaustas apie autobusų grafiką, kažką neaiškiai suniurna ir galvą toliau panardina į kompiuterio monitorių. Akys vagiliškai nuklysta ekrano link – vyksta intensyvios, nepertraukiamos internetinės tarpgalaktinės studijos apie NSO bei ateivių įtaką žemės gyventojams.

Vos iškėlus koją iš kambario, kūliavirsčiu versdamasis atrieda Žvangutis. Kelių mėnesių šunytis spalvoja dieną klampiai sodria medaus spalva bei širdin drabsto džiaugsmo seiles.

Vieng Phukha, Laosas


2009 01 30

Naktis užpylė kibirą neperregimai juodos tamsos ir kitą, ne ką mažesnį, kibirą žvaigždžių. Stovime užvertę galvas kaip penkiamečiai. Dangus lyg prisnigęs mažų šviesulių. Mėnulio jaunatis keistai šypsosi - kažkada jo išsidėstymą danguje apibūdinau kaip „U“ raidę, šįvakar jis nusišypsojo. Nuo ausies iki ausies. Šis ir kiti aplinkiniai kaimai neturi elektros.

Upė. Vyrai plauna mašinas, paaugliai motorolerius, pasroviui stovinčios moterys – salotas, kojines, marškinius bei svogūnus, šalia galvas muiluoja vaikai, už kelių žingsnių pritūpusi bobutė tuštinasi, šunyčiui tiesiog patinka upės tėkmė ir kompanija.

Jau kelias valandas lūkuriuojam autobuso. Vietinis verslininkas bando nurauti metų sandorį, siūlydamas mums važiuoti jo mašina, kuri ir taip prigrūsta moterų, žąsų, vaikų, kukurūzų burbuolių, vyrų ir pintinių. Pagal jo genialųjį planą, 3 val . kelionė mums turėtų atsieiti lyg lėktuvo bilietai biznio klasėje, padengdama visų kartu važiuojančiųjų, bei šią savaitę ketinančių važiuoti, kelionės išlaidas. Pro šalį nė nestabdydamas nuskrieja ilgai lauktas, dar labiau prigrūstas, autobusas. Verslininkas tirpsta iš pasitenkinimo, trinktelėja savo pergrūsto pikapo duris, bei iki galo numygia, dulkėse mus paskandinantį, greičio pedalą. 10 minučių tylos, apmąstant rūgti pradėjusią dieną. Iš pelėsinės nuotaikos atsibundam atvirame kariniame džipe, važiuodami su draugiškais tailandiečiais. Skriejame kalnuose paskendusiais serpantinais, už savęs palikdami Laose praleistą sausį.

Luang Nam Tha, Laosas


2009 01 25

Kiekviena kelionė tarsi dar vienas išbandymas kūnui bei jausmams. Visą dieną lyg spirale sukamės nuvogto betono gamybos kalnų keliais, nukeliaudami vos šimtą su viršum kilometrų. Akys niekaip nenori priimti autobuso kaimyno, vis spjaudančio savo gličius syvus čia pat ant grindų. Ant kelių ropinėja pusmečio mergaitė nuogu užpakaliu, kuri karts nuo karto apšlapina tėvelio rankas. Kiekvieną kartą mažylei šiek tiek suniurzgėjus, ji nervingai supurtoma savo pradėjėjo, arba bloškiama šalia sėdinčiai ir be perstojo vemiančiai mamai. Pabaigus kiekvieną skrandžio tuštinimo sesiją, maišelį su visu turiniu net neapsižvalgydama svaido pro langą. Užslėpta ilgo veikimo bomba žlegtelėja tiesiai po kojomis lėtai pėdinančiam diedukui, kita praskriejo pro pat dviratininko galvą.

Važiuojant pro varganas lūšnas, stebint dulkėse besimaudančius basakojus vaikus, upėje besimuiluojančias šeimas, laviruojant tarp spjaudalų šūvių, galvoje nerimsta viena ir ta pati mintis – mokslas ir išsilavinimas. Mokyklos direktoriai, praradusiems motyvaciją paaugliams, galėtų net nesusimąstydami išrašinėti mėnesio kelialapius į šią šalį. Rezultatas turėtų būti stulbinantis..jei neužstrigtų kuriame nors vietiniame bare.

Raudonos dirvos vieškelis, brėžia liniją per nesibaigiančius, šlapuojančius ryžių laukus. Vėl ir vėl minam pedalus. Kūnas nuvargsta, siela dar labiau sužydi.

Pardavėjai, atiduodami grąžą vis bando nusukti 1000 kip. Lyg netyčia. Dažnai pastebim per vėlai. Besikartojanti smulkmena, kuri linkusi pūstis.

Paupyje mirksta buivolai, tolimesniuose kaimuose moterys, pasidabinusios savo genties drabužiais, veja siūlus. Pavėjui skamba vis nesibaigiantys kinų naujųjų metų šventimo atgarsiai – Kinijos siena vos už 50 km.

Nong Khiaw, Laosas


2009 01 19

Abi kuprinės skaudžiai žlegteli ant žemės sukeldamos oranžinių dulkių debesį. 4 valandų kelionė, ryto šaltuko perpučiamame sawngthaew, pasiekė tikslą. Mažas, kalnų apsuptyje nutupęs miestelis, kelios gatvės, žalia upė ir žmonės gyvenantys savo ramų gyvenimą. Šiek tiek lėtą ir dulkėtą.

Prie namo guli nukenksmintą bomba – senųjų laikų žiaurus palikimas. Dabar ji transformavosi į vaistažolių prisodintą lovelį. Padalinta į dvi dalis priglobia savyje grožį ir sveikatą.

Gyvenimas pradeda virti penktą-šeštą ryto, užgiedojus paskutiniam gaidžiui. Moterys puola skalbti skalbinių krūvas, virti pusrytines sriubas, vyrai uoliai kimba kažką vis pakaldami meistrauti. Jėgos apmažta apie aštuonias, visi ramiai susėda besišnekučiuojant stumti dieną.

Veidu slysteli šypsena, prisiminus, kaip tėvai mažiems vaikams griežtai draudžia žaisti su ugnimi ir aštriais daiktais. Šioje dulkėtoje gatvėje, penkerių metų mergaitė kartu su keliais metais vyresniu broliu, apsiginklavę tvirtomis mečetėmis, išsijuosę kerta bambukus.

Socialinės apsaugos sistema Laose tvirta – žmonės stengiasi kuo anksčiau vesti ir susilaukti kuo daugiau vaikų – šiek tiek pastangų, malonumo ir garantija, jog bent vienas iš vaikų senatvėje atsidėkodamas parūpins ryžių ar makaronų.

Aplinkiniuose kaimuose gyvena skurdas, tos pačios dulkės bei gražūs vaikai. „Sabąai-dii pen“ praeinant pasigirsta iš kiekvienos murzinos burnytės – kažkas ne per seniausiai visus apdalino tušinukais. Nebloga alternatyva saldainiams.

Nuslinko rytiniai rūkai, įsidienojo. Virškindamas pusrytinę vištieną, tingiai krapštydamas iš tarpudančių ryžius, atsirėmęs į medį kiurkso jaunuolis. Užmetęs koją, įspraustą į nukirptais galais sandalą, ant kitos, tokios pat išradingos kojos, saugo tiltą. 8 val. darbo diena plaukia neįtikėtinai lėtai, tobulinant ir taip nepriekaištingus spjaudymo įgudžius bei snaudžiant, smakrą saugiai atrėmus į automatą. Visi Laos priešai naktį miega, bet tiltas išlieka budrus ir toliau saugo pats save.

Kertinis verslas, padedantis ir toliau šiaurės Lao kaimams balansuoti ties bado riba, - šluotelių gamyba. Jas gamina visi, procesas užtrunka viduramžiškai ilgai.

Už kaimyno tvoros nerimsta, savo juodas dienas kiurksanti kiaulė. Nuo pat ryto žviegia net uždusdama. Nuojauta ir praeinanti žąsis kuždėjo dar juodesnę dieną. Vakarop, parsigavus namolio, buvo tylu. Nosį rietė svilintos skerdienos kvapas.

Tona gražios gamtos nardina į savo glėbį. Ilgi pasivaikščiojimai, nesibaigianti upės tėkmė, rūkai, išnyrantys iš kalnų virtinės – rami diena, keičianti kitą, tokią pat ramią. Nenuobodžią.

Apriedėtos apylinkės vertos neskubant gerėtis jomis ne vieną dieną. Vėl ir vėl atsipūsti užstūmus dviratę priemonę į kalną.. ir atsidūsėjus pasileisti žemyn. Indas, nuomojantis dviračius su neveikiančiais stabdžiais, verda labai skanią kavą.

Luang Prabang, Laosas


2009 01 12

Kelionė neprailgo – pro šalį slenkančių kalnų didybė, kas pusvalandį stojantis autobusas bei Laoso populiarioji MUZIKA. Kiekviena daina skiriasi tik pustoniu. Hitus turim galimybę išgirsti 6 kartus iš eilės. 11 valandų nirvana.

Slėnis ir paupiai žydi oranžine spalva nuo vis praeinančių vienuolių apdarų.

Būgno dūžiai.


Mažuose it delnai narveliuose įsprausti dar mažesni paukštukai. Grubios pardavėjos rankos siūlo išpirkti nabagams laisvę. Lyg trintuku ištrinti jos blogas užmačias. Žiaurus verslas šventyklos papėdėje.

Saulėkaitoje džiūsta ryžių paplotėliai. Pro šalį pralėkdamos priešpiečių stabteli vištų būrelis. Įprastas kasdieninis maršrutas. Vakare paplotėliai atsidurs turguje. Gal net ant to paties prekystalio, kaip ir ryžiais kimšta nepasotinama rytinė višta.

Lojalių klientų sistema Laose išradinga – prekė brangsta tolygiai su kiekvienu pirkimu.

Laosas šiandien galų gale atvėrė duris. Sabąai-dii. Nedrąsiai, lėtai, bet ganėtinai plačiai. Už jų draugiški, norintys bendrauti žmonės, gardi kava, vaisiniai kokteiliai, gomurį maloninantys pyragaičiai, plačios ir sraunios upės Norisi tikėt, jog durys neberakinamos.


Keista su žmonėmis susipažinti ir bendrauti jų nematant. Nepermatomų garų pilna pirtis kvepia žolelėmis. Sielą skalauja didžiuliai uzbonai arbatos.

Už mėlynų langinių antrame aukšte gyvena senolis. Kasdien pro jų plyšį, pasislėpęs nuo pašalinių akių, stebi praeivius, upės tėkmę. Pamojavus, pražysta bedantė burna. Dvelkia jautrumu bei šiluma.

„You are so beautiful. Buy from me something“.

Kiekviena kartą užslinkus nakčiai, pasigirsta nedrąsus juokingai lūžtantis gaidžio giedojimas. Pradedančio gaidžio.

10.15 val.: sabąai-dii tuk tuk waterfall! 19.48 val.: sabąai-dii tuk tuk waterfall! Pasiūlymas nugabenti iki už valandos kelio esančių krioklių visuomet yra laiku.

Vientiane, Laosas


2009 01 05

Dulkių sūkuriuose besimaudanti prancūziška architektūra, kiek įmanoma daugiau iš užsieniečio išpešti besistengiantys prekeiviai, purvini bet nepigūs viešbučiai. Pirmas įspūdis atvykus iš šypsenų šalies į Laoso sostinę..pilkšvas. Laukia lėtas lukštenimas, beieškant skanių akimirkų sielai.

Tarsi iš giliausio vaizduotės stalčiaus nugvelbtos saulėlydžio spalvos Mekongo pakrantėje.

Esu nufotografavusi neįtikėtino grožio, gilios prasmės akimirkas. Kiekvieno, mėgstančio foto meną, žmogaus svajonę. Nuotraukos, kurios spinduliuoja nesibaigiančią energiją bei tuo pačiu metu dvelkia ramybe. Nufotografavus akimis, nes fotoaparatas ramiai sau ilsisi pamirštas namuose arba būna ištrauktas iš dėklo 1 sekunde per vėlai.

Prispaudęs peršalimas dovanoja geresnį viešbutį, kabelinę televiziją bei stiklainėlį marinuotų agurkų iš Vladivastoko ‚Zolotaja Dolina“ (s česnočkom), atrastų vietinėje parduotuvėlėje. Kelios dienos sveikstant minkštoje lovoje.

Izraelio atakos Palestinoje; Rusija atjungė dujas daliai Europos; 75 metų vokiečių milijardierius nusižudo šokdamas po traukiniu; gaisras Bankoko naktiniame klube, nusinešęs krūvos žmonų gyvybes; Didžiulis potvynis Indonezijoje. Podiumu žingsniuoja ateinančio sezono Versace mados namų kolekciją pristatantys modeliai. Azijos rinkos alsuoja finansiniu optimizmu, kompanijų akcijos kyla nesigręžiodamos į praeitus nesėkmių metus. Tas pats televizorius. Tas pats pasaulis.

Gretimame kambaryje nenustodama rauda mergina. Istorija tradiciška ir sena kaip pasaulis - vaikinas susideda su geriausia merginos drauge. Verksmai netyla ir kitą dieną. Trečiąją visi trys draugiškai iškeliauja Combodia link, kaip ir planavę.

Nong Kah, Tailandas


2008 12 30/ 2009 01 04

Kur beeitum vis pasigirsta vejyje besisupančiu varpelių skambesys. Tamsaus medžio namas, mus priglaudęs kelias dienas, ūbauja neatsilikdamas nuo kaimynų. Verandoje, aplink savo ašį sukasi pakabinti drambliai. Atsikartojantis ritmas ir skambesys gramzdina į minčių uogienę. Klampią, malonią, išskleidžiančią nepatirtus skonius. Pusryčiai užsitęsę, bet neprailgę.

Tarpduryje pasirodo, rankšluostį po pūpsančiu pilvuku pasirišęs, įtaraus žvilgsnio vyriškis. Be šypsenos informuoja, jog kam nors vaikštant koridoriumi juda jo kambario grindys ir jog jei taip bus atėjus nakčiai, jis negalės ilsėtis. Vidurdienį, besisupant saulės spinduliams, ruošiasi bemiegei nakčiai. Ne veltui. Sutemus stengėmės sklesti oru, jog neišjudintumėm begėdžių grindų. Pavyko. Nepavyko tik apsaugoti nuo namo šeimininkės įsilingavusio vakarėlio su artimiausiais draugais, “Mekong” viskiu bei vis garsėjančiomis šnekomis.

Kambario Nr 3 gyventojo rūškanas veidas nepaslepia bemiegės nakties pėdsakų.Trumpos baltos kojos kyšo iš dar trumpesnių ir baltesnių šortų. Ant pečių nerūpestingai (ilgai prieš veidrodį derinus, jog atrodytu nerūpestingai) užmestas melsvas megztinis. Neslepiamas prancūziškas akcentas bei tarsi linija nubrėžti plonyčiai ūsai dalija kelionės patarimus. Be kompromisų. Per kelias minutes pakeistas mūsų nevykęs kelionės planas. Rūgštus senstelėjusio senbernio skonis niekaip neišsimaišo gardžios rytinės kavos puodelyje. Kartais nereikia ilgai ieškoti atsakymo, kodėl kai kurie žmonės taip ir lieka visą gyvenimą vieniši. Viskas praeina. Netgi kvanktelėjęs prancūzas atsisveikindamas pamoja mūsų pusėn, atsargiai nulipa laipteliais ir sudėjęs už nugaros rankas nužingsniuoja gyventi savo juodai baltą gyvenimą.

Drambliai nenuilsdami sukasi ryto gaivoje.

Mieste daug šunų. Devyni dešimtadaliai iš jų - vaikiškais marškinėliais papuošti balti pudeliai.

Jaukūs vakarai ūpės pakrantės kavinukėse. Ant grindinio patiesti kilimai bei žemučiai staliukai kviečia jaukiai įsirangyti ir begurkšnojant vaisinius kokteilius laukti naujųjų.

Balionai, užstalės karaoke, šokiai ant stalų – audringai pasitinkami 2009 tajų šeimose. Savaitės atostogos, kurių metu užsidaro visi ofisai, bankai, dauguma parduotuvių. Tajų naujieji dar tik pakeliui – 2552 balandžio mėn.


Nataša yra tikras tailandietiškas vardas. Bent jau taip tvirtino sutikta mergina. Vidutinės klasės prostitutės stiliaus drabužiai dengia draugišką žmogų. Rytinis klausimas – “shrinken?” išduoda šiek tiek mokant vokiškai. Penkeri metai Šveicarijoje, sūnus Anthony, grįžimas atgal į Tailandą, vyras, aplankantis 2 savaitėms 1 kartą per metus. Kasmet siunčiami 10 000 eurų bei nupirktas baras – gera kaina, įpareigojanti neuždavinėti klausimų, ką jis veikia likusį laiką. Vyrui ir sau.

Krabi, Noppharat Thara, „Long Beach“, Tailandas


2008 11 22/ 12 29


Ae – tvirtos, šeimos stalo ketverios kojos, mama, žmona, šunų dresuotoja, gydytoja, direktorė, vadybininkė, buhalterė, restorano virėja, padavėja, valytoja, dažytoja, baldų gamintoja, smagi pašnekovė. Dovanoja ne vieną humoro vakarą. Ypač pasakodama apie buvusius vyro verslus. Esant nors keliems gramams alkoholio kraujyje, negali praslinkti pro riebalų nusiurbimo temą.

„Handsome man“, Pae – šeimininkės vyras, vaikų tėvas, šeimos bankrotas. Praeityje - slidžių idėjų autorius ir didis verslininkas. Šiuo metu jį samdo žmona, moka 14 litų per mėnesį bei kartais nuperka laikraštį. Žemo ūgio, akivaizdžiai pliktelėjęs vyras, kadaise turėjęs ilgus banguotus plaukus, kurių slinkimą bandė išgelbėti įvairiais vaistais ir procedūromis. Išlaidos – 10 000 litų. Rezultatas – plaukų įtikinti niekaip nepavyko. Vėliau, stilisto pagalba, bandė formuoti plikę maskuojančias šukuosenas. Graudžiausias vaizdas būdavo lekiant motoroleriu. Išlaidos - 5000 litų. Nusprendė pasilikti tiesiog pliktelėjęs ir gražus. Painioja žodžius „kitchen“ ir „chicken“

Verslas Nr. 1. Nepasitaręs su žmona, brolio įkalbėtas, atidarė autoservisą. Brolis nemėgo dirbti, bet dievino avansinius pinigus bei neužtarnautas atostogas Po metų įmonę reikėjo uždaryti, nes neatpirko patalpų nuomos. Nuostolis – 30 000 litų.

Verslas Nr. 2. Nepasitaręs su žmona užveisė krevečių fermą. Apie jų auginimą menkai ką išmanė, bet kažkur girdėjo, jog tai labai pelninga. Išlaidos iš šeimos biudžeto – 350 000 litų. Žmona apie viską sužinojo, kai reikėjo papildomų piniginių įplaukų tvenkinių plėtrai bei jų išlaikymui. Verslas po vandeniu, drumstas. Šeima – vienybė. Pardavė žmona savo auksus. Krevetės kažkur auga, arba ne. Po vandeniu nėra skaidrumo. Verslininkas nuėmė nuo jos ilgai kauptos sąskaitos 150 000 litų santaupas bei dingo dviems savaitėms. Gyvas? Pagrobtas? Žmonai pasisekė surasti krevečių fermoje. Be pinigų ir pliką.

Em – vienuolikmetė, būsima estrados žvaigždė, arba bent jau karaoke liūtė. Jei mažajai sesei kas nors padovanoja Barbę (o dovanoja dažnai), nelaukusi nė kelių dienų, nusuka jai galvą. Netyčia. Patinka kareiviai vyrai bei žaisliniai šautuvai. Nelaimingiausia penktadienio vakarą, nes rytoj nereikia eiti į mokyklą. Žmogus, kuris pasibeldė į širdį.

„Never cry“ Oei – šeimos pagrandukas, plačia šypsena išsivilioja viso pasaulio dėmesį, tėvelio bučinius ir „Barbes‘.

Sky – sukto žvilgsnio bet švelnios sielos rotveileris. Kasryt pagauna įtarius žvilgsnius dėl dingusių šlepečių arba sugraužtos kėdės. Dažnai eina į jūra paplaukioti. Šeimininkas kviečia: ‚Sun“.

Sun – Sky brolis, dar vienas sukto žvilgsnio, šiek tiek homoseksualaus polinkio rotveileris. Ramus, moteriškai švelnus. Šlepetes, už kurias ryte Sky gauna barti, sukramsnoja jis. Šeimininkas kviečia: „Sky“.

Num One – auksaspalvė retriverė, žavi paplūdimio dama,vėlią naktį į pasaulį atvedė dar 8 gyvybes. Mėgsta su savimi nešiotis kamuolėlį.

Big – hiperaktyvus, su pagaliu dantyse besisukantis labradoras, mažiausiai progai pasitaikius gaidina Sun. Num One šunyčių tėvas/ spermos donoras.

Čiauhuoj – nosį riečiančio kvapo, Paris Hilton rankinukinės veislės kalė, nenulipanti nuo kelių. Nesvarbu kieno.

Bodhy – švedas, kuris vertas atskiros knygos lapų. Brad Pitt šablono 35 metų paauglys, kuriam pavyksta metus gyventi geriausiame namelyje su vaizdu į jūrą, kasdien valgyti prie vieno stalo su šeimininkais, bet už nieką nemokėti.

Šeima, kurioje jaučiamės savi. Prisijaukinti ir prijaukinti.

Kaimynai:

George - aukštas, robinzono penktadienio tipo vyras, vis pasitempia ir taip nepadoriai trumpus melsvus šortus. Nuo veido tartum įspaudas nedingsta „aquafresh“ reklaminio plakato šypsena, nuo kaklo (gal tai tik sutapimas) – skarelė. Mokykloje turbūt visada būdavo pirmas išmušamas per „Kvadratą“, todėl dabar vis nenuilsdamas stengiasi užsikariauti kompanijos sielos įvaizdį, kaip ir skarelę, visur su savimi besitampydamas kanadietišką mandoliną/balalaiką. Dainų melodija nesikeičia jau visą savaitę. Bando visus įtraukti į Jam session, kai prieš kelias minutes šeimininkė atvėrė širdį, jog daugiau nebegalės turėti vaikų.
Laura – save pristato George partnere. Nuslampinėta išvaizda – atsvara George tvarkingai parištai skarelei. Kanadoje dirba padavėja restorane, turbūt todėl, pavalgiusi prie šios šeimos stalo, niekada nenusineša indų.
Trečią vietą dviviečiame kambaryje užima „Tiesiog Dukra“. 25 metų merginą, kurią George pristato kaip labai ypatingą.
Atplaukė visi gumine valtimi. Su puodais, keptuvėmis, termosais, arbatinukais, stalais ir kėdėmis. Rytą Laura pradeda 6 val., nuo amžinybę trunkančio garsaus žiovulio serijos. Po to ją pratęsia George ir Tiesiog Dukra. Lėtai pasiraivydami šlepsi į verandą ir kaičia pusrytį. Verdą kanadietišką košę, užsikąsdami kanadietiškais konservais. Vėliau seka priskretusių puodų gramdymas, bei rytinis vakarinės melodijos pašvilpavimas. Apie 10 val. visi sutūpia į valtį ir patraukia į plačiuosius vandenis nuotykių ieškoti.

Australas Tim – mielai leidžia savaitę paplūdimyje, bet atėjus laikus atsiskaityti, prasitaria, jog neturi pinigų, bet gali padovanoti gitarą ir ląstus.

Gilią naktį pasigirsta balsai ir nuvažiuojančio motorolerio gausmas. Nuaidėjus beldimui į kaimynų duris, išnyra žvakės apšviestas, moters ilgais raudonais išsidraikiusiais plaukais veidas. Ryte australė pasiguodžia, jog jos penkiasdešimtmetis gyvenimo draugas supykęs išvažiavo į Phuket. Su motoroleriu, 70 km, 3 val ryto. Burnas apsemiam rytine kava bei panardinam bandelės trupiniuose.

Andreas – iš tradicinio vokiško buhalterio gyvenimo išlipo sulaukęs 33, bet dieną kol kas dar dėlioja pagal laikrodžio rodykles, gaivinančio alaus skardinukę leisdamas sau paimti tik po 18 val. Metų kelionei aplink pasaulį pasiruošė atsakingai – turi kompasą, prie galvos tvirtinamą žibintuvėlį, plačiabriaunę kepurę nuo saulės, apsauginį tinklą nuo parazitų, apsauginių kremų nuo kaitrių spindulių (10, 12, 15, 20, 25 ir 30 SPF), prie šono prisitvirtinęs grobuonišką medžioklinį peilį. Stebukliniai pilkšvi šortai 16.01 val. lengvu rankos judesiu transformuojasi į ilgas, nuo visokių gyvių saugančias kelnes. Turintis ką pasakyti pašnekovas, mąstantis horizontaliai, vertikaliai bei ratu. Artima siela.

Pernelyg mandagus knyginis „Good evening“ prasilenkiant pajūryje. „Fiodor, Marina, očenj prijatno“. Po kelių minučių pokalbio, sėdime už pusės kilometro esančiame jų išsinuomotame namelyje. Ant paklotos servetėlės suberiami sausainiai, mandarinai. Papilstomas džinas – moterims su cola, vyrams – natūraliai stiprus. Vakaras, sugrąžinantis 20 metų atgal, tarytum nesibaigianti legendinio G. Chazonav plokštelė. Pasakojimus apie mašinų bei saldainių fabrikus pertraukia kuklūs atsistojusio Fedios tostai. „ Dva časa pozora i ty na dače“ – citata apie zaparožietį.

Ilgi vakarai, prie pat bangų mūšos susikūrus laužą. Vengrai, rumunai, vokiečiai, airiai, anglai, australai, kanadiečiai, ispanai, prancūzai, olandai, rusai,japonai, taivaniečiai, tajai. Žmonės, kurie įžengia trumpam į gyvenimą, kai kurie iš jų palieka jame stebėtinai nemažai. 6 savaitės šioje aplinkoje įpila į gyvenimo kibirą naujų atspalvių. Šviesių.

Kanchanaburi, Tailandas



2008 11 15/20

Rytą kavinės/baro savininkas pradeda ištreniruotu mostu užsiversdamas puslitrį alaus, kurio didesnė pusė iškart meistriškai nugarma skrandžio link. Atsivertęs snargliną sąsiuvinį, pildo išpampusią skiltį “išlaidos”. Rezultatas: 32:0, į sklandaus verslo rudžių išėstus vartus. Moteris - pasaulinės krizės kertinis baslys. Prieš kelerius metus jaunas ir kelias dešimtis tūkstantėlių eurų pasitaupęs jaunuolis, aplankęs apdulkėjusį II Pasaulinio karo muziejų, pastovėjęs ant kankinių tilto vidurio, vakarą atšaldė bare. Vietinė fėja paskandino į sapną, iš kurio ne per seniausiai pakirdęs, rado save sėdinti su apipelėjusia barzda nusipirktame bare bei pildantį nuostolių kalendorių. Sienas puošia trijų vaikų nuotraukos, didelė galimybė, turintys jo kraujo.

Tilto, menančio tragediją, pašonėje įsikūrusiame turgelyje galima rasti karinių atributų, senovinių Japonijos pinigų, sportinių batelių su perpiešta “Nike” atributika, po pirmo skalbimo spalva prarandančių marškinėlių bei garsiai kalančią ir daug minčių nekeliančią muziką.

Pokalbis prie namelio: “ne, tikrai ne šįvakar. Mes juk tik prieš kelias valandas susipažinom. Tikrai net neturėk jokių minčių.” Pokalbis po dešimties minučių kambaryje už sienos: “Ne..aš nežinau, aš paprastai taip nesielgiu..” Dar po 5 minučių pasigirsta skardžios dejonės bei pradedame kartu į taktą suptis savo lovoje. Grupinė orgija su gaivališkais kaimynais, užtrukusi kelias valandas, namelyje ant vandens.

Krioklių slenksčiai, besimaudantys vandens voniose, nepaaiškinamai kelia troškulį.

2009 m. vasario 11 d., trečiadienis

Bangkok, Tailandas


2008 11 13

Po truputi tolstam nuo turistų lankytinų vietų.

Lumphini parkas vidurdienį pustuštis. Pavėsyje kur ne kur snūduriuoja žmonės. Čia dirbantiems policininkams galima pavydėti – vienas lėtai pasižaisdamas suka ratus dviračiu, kitas stumia laiką ant suolelio. Šlavėjai ir valytojai 14 val. linksmi išlinguoja namolio. Vienas gabenamas ant dviračio bagažinės, nes savojo paminti jau nebesugeba. Nori pasirąžyti ir vos nenuvirsta atbulas.

Norint valandžiukę paplaukioti baseine, reikia 2 nuotraukų, paso kopijos, pažymos iš gydytojo apie sveikatos būklę bei pilnos plaukiko amunicijos.

Iškaba ant parduotuvės durų: “Jeigu tai blizga, mes jį turime”.


Prie įėjimų į metro tikrina visų žmonių įsinešamus asmeninius daiktus. Metro linijos ne per ilgiausios, bet moderniai įrengtos. Puikuojasi prikalta lentelė, jog rezultatas pasiektas padedant japonams. Vėsu ir tuščia. Gyvenimas verda išlindus iš požemių.

Autobuso konduktorius švelniai lanksčiais judesiais vingiuoja tarp keleivių. Bilietėlį ir grąžą paduoda ranka, su tobulai nudildintais bei raudonu laku papuoštais nagais.

Vakarėjant paupyje verda veiksmas. Žmonės sportuoja, mergaitės mokosi keistų šokių, persipynusių su kovos menų judesiais.

Tarp vietinių benamių galima išvysti ir europietiškos išvaizdos žmonių. Be gyvenimo džiaugsmo akyse.

Bangkok, Tailandas


2008 11 12

Miestas per kelis metus pasikeitęs.

Jaučiasi turistų antplūdis.

Sunku patikėti, bet kartais užtrunka, kol pavyksta įsiprašyti taksisto pavėžinti. Užsiprašo dvigubą arba trigubą kaina..jei sakai, jog važiuosi tik pagal prisuktą skaitliuką – pagazuoja ir dingsta už kito kampo. Arba grįžta žaisti šaškėmis su kitais taksistais.

Pro Thon Buri senąjį rajoną sunku praplaukti neišlipus į krantą. Kviečia užsibūti ilgėliau. Už kiekvieno kampo vis išnyra po kitą šventyklą. Duslūs būgno dūžiai. Vakarėjant, Wat Arun dvelkia ramybe ir gaiva. Užlipus stačiais laipteliais, žvilgsnis nuvingiuoja Chao Phraya upe. Naujas atradimas, kuriam kažkaip pavyko praslysti praeitą kartą.

Šiandien mėnulio pilnaties šventė. Miestas dūzgia lyg naujųjų metų išvakarėse. Visi skuba pirkti gėlių vainikėlių, kuriuos vėliau leidžia upe. Šiuo ritualu išperka nuodėmes bei apsivalo. Įspūdingas reginys. Upės pakrantė žiba nuo žvakių liepsnų, nosį malonina smilkalų kvapas. Čia pat įsibridę berniukai tikrina kiekvieną vainikėlį..ieško šlamančios aukos. Kartais suranda. Geras vakaras blogiems darbams. Kol šviečia pilnatis..lengva išpirkti nuodėmes.

Prie atokesnių šventyklų buriuojasi benamės katė ir šunys. Keistas jausmas – lyg nekviestam užėjus į svečius, kur tavęs nelabai kas laukia.


Plaukiant žmonių perpildytais laivais/ autobusais, akys nejučia pradeda ieškoti gelbėjimosi liemenių. Ir suranda. Tampriai surištas ir įsuktas į tvirtą plėvelę. 10 vienetų.


Įvyko lūžis. 3 dienas iš eilės Martynui koją pakišdavo 4 aukšto paskutinis laiptelis. Kaskart tas pats. Turbūt piktybiškai. Šiandien pavyko išvengti klastos.

Bangkok, Tailandas


2008 11 08


Kines turistes galima atpažinti iš toli. Dažniausiai vilki ryškiai raštuotomis kelnėmis/ treningais bei avi baltais kedais. Tos, kurios ypač domisi mada ir nori atrodyti išskirtinai, prie tokių pat margų treninginių kelnių apsiauna aukštakulnius. „Laskovyj mai“ cheminis sušukavimas paverčia tikromis stiliaus ikonomis.

Miestas, kuris nemiega. Nemiegame ir mes. Minkšta lova žadėjo gerą poilsį.

Alkoholis žmones paverčia neaiškiais padarais. Dvi draugės vakaroja, kaimynystėje esančiame bare. Viena kažko paklausia, kita skuba jai atsakyti. Tai tęsiasi daugiau kaip valandą. Tas pats svarbus klausimas, bei tas pats neklystantis atsakymas. Antikos filosofijos nagrinėjimas. 3.40 ryto. Dūžta visi tą vakarą išgerti buteliai. Po dvyliktojo dūžio merginas išveda. Pelenės dalia.

Kiemsargis tingiai braukia rytinio skersgatvio šiukšles. Sukasi mieguisto ir rūdžiais aptraukto tuk-tuk ratai.

Rytinių vaisių lėkštė su naminiu jogurtu. Skanu. Vaisių ir sutrintų ledų kokteilis turbūt padovanojo bakterijų rinkinį. Vaistininkė iškart parūpino “Norfloxacin”. Bendras gatvės prekeivių ir farmacininkų verslas.

Taksistas teiraujasi iš kurios šalies atvykome. Išgirdęs, jog iš Lietuvos labai susidomi – pasirodo jog turi nemažą pinigų kolekcija bei norėtų perimti mūsų 20 litų. Telefonu su žmona išsiaiškinęs keitimo kursą, apie dvidešimtinę nebekalba. Apsiriboja kitu savo hobiu bei bando įsiminti tris jam reikalingiausias frazes: „labas“, „ačiū“ bei „aš tave myliu“. Nemokama ir naudinga.


Chatuchak turgus gramzdina į įvairiaspalvių audinių, garsų bei kvapų sūkurį. Čia galima atrasti bet ką. Tik reikia žinoti kur. Pirmą valandą sukamės tose pačiose 3 eilėse. Šunyčiai, didžiulės orchidėjos, rankomis siuvinėtos suknelės, senoviniai baldai. Čia pat vietoje daromas kojų masažas, stalai nuklojami valgiais. Diena prabėga akimirksniu, pirkiniai piniginę palengvina ne per daugiausiai.

Macau


2008 11 06

Kelios valandos greitaeigiu laivu ir vaizdai keičiasi, lyg perjungus kitą radijo stotį.

Ornamentais grįstos gatvės, geltoni bei mėlyni namai, balkonėliai, suoliukais nutupdytos aikštės išduoda, jog čia kažkada šeimininkavo portugalai. Po 99 metų sala vėl grąžinta Kinijai, šiuo metu yra paskelbus autonomija. Keistas mišinys, kuris labai patrauklus. Akimirką atrodo, jog esi Europos pietuose, tolumoje skamba salsos ritmai, bet užuostas vištienos kario padaže kvapas bei aplink bruzdantys žmonės įkypomis akimis, primena ką kitą.

Vėjyje plazda skalbiniai.

Nuo Guia kalno atsiveriantis vaizdas akį stebina įspūdingo ilgio tiltais, jungiančiais Macau su Taipa bei Coloane salomis. Termometras rodo 38. Įšilęs nuo saulės. Mes irgi.

Čia pat žmonės makštinasi puikiai tam pritaikytose aikštelėse. Šiek tiek liūdna pagalvojus, ko netenka ne tokiose puikiose oro sąlygose gyvenantys žmonės.

Menininkas kiemelyje iš lėto dėlioja savo darbus, vakare vyksiančiam parodos atidarymui. Visur pūpso skirtingai išdažyti paršeliai. Su sparnais. Ant vieno iš jų užrašyta „Jei mes nekuriame meno, tai kur link mes einame?“.

Neapsakomai gardi vakarienė. Prie maisto receptūros taip pat prisilietę portugalai. Bet tai nėra blogai. Ypač su azijietiška virtuve dar nespėjusiems susitaikyti mūsų skrandžiams. Valgome trise. Pilnateisė užeigos dalyvė – katė, įsitaiso priešais mus kėdėje, kitoje stalo pusėje. Miaukimu esam skubinami valgyti krevetes. Smagus namų jausmas.

Kitoje Macau pusėje blyksintys kazino traukia ir žioplius, ir rimtai nusiteikusius. Prie stalo, ant kurio yra metami kauliukai, azartu užsikrėtusios spindėjo šešių vienuolių akys. Pasirėdę geltonais abitais leidžia penktadienio vakarą. Blizganti prabanga, minkšti kilimai, milžiniškos krištolinės liustros bei turistai iš Kinijos, ne tik rūkantys vieną cigaretę po kitos, bet ir nešantys nemažas įplaukas. Akys nespėja skaičiuoti, kiek pinigėlių byra į kazino dėžutę. Pagal pelningumą Macau dabar jau lenkia Las Vegas. Laikas sustoja, o norint rasti išėjimą taip pat reikia pavargti – vienos salės keičia kitas, ilgiausi koridoriai, veda iš vieno kazino į kitą.

Prie įėjimo į kazino kabėjo perspėjantis ženklas, jog įleidžiami asmenys tik sulaukę 18 metų. Manęs paprašė paso.

Ore tvyro kepamų sausainių kvapas. Riešutiniai tirpsta burnoje.

Krūvos uniformuotų mokinukų. Atsipalaidavę ir niekur neskubantys.

Jei eilėje priešais stovi tik keli kinai nereikia per daug džiūgauti. Jai artėjant link tikslo, tautiečių skaičius išauga – pasirodo, jog tie keli vietą eilėje yra užėmę dar 19 savo draugų.

Hong Kong


2008 11 04

Viskas sprogsta nuo emocijų. Spalvų, stiklinio grožio, šviesų, kokteilis. Visą diena vaikščiojom užvertę galvas, pastatų aukštus sustodavom skaičiavę ties skaičiumi „60“..ir būdavom tik įpusėję. Jaučiamės kaip penktokai, pirmą kartą išvažiavę į užsienį. Mokomės gyventi visur, pradedant tvarkingai atliktais veiksmais tualete. Dabar suprantu, kaip jaučiasi kelių trobų kaimelio gyventojas, atvažiavęs į Vilnių.

Hong Kong nekilnojamojo turto kainos didžiulės, tai galima pastebėti beieškant nakvynės. Įsikeliam į 14 aukšte esantį 12 kvadratinių metrų kambarėlį. Sunku prasilenkti, bet tvarkinga ir švaru. Į hipį panašus savininkas, lėtai pasišvilpaudamas tvarko kambarius.

Kaskart išėjus iš viešbučio į gatvę, įklimpstam į pakistaniečių/induisų/juodaodžių masę. Prasibrauti reikia vos keliasdešimt metrų ir veidų tipažai pasikeičia. Šūkčiojimai “vači vači vači” neatsiejama dienos dalis, lyg kava su pienu. Ir šitam mieste galvoja, jog visiems europiečiams reikia laikrodžių. Norėtų įsiūlyti po 4 kiekvienam. Dėl penkto irgi rimtai pagalvotų. Rankinukų bukletai taip pat visada po ranka.

Apsistojome Kowloon saloje, vos kelios minutės iki Viktorijos uosto. Labiausiai žavinti vieta saloje. Kiekvieną rytą mėgaujames atsiveriančiu Hong Kong daugiaaukščių paradu bei kvapnia kava. Atsikartojantis veiksmas, kuris kaskart teikia tiek pat džiaugsmo kaip pirmąsyk.

Į Hong Kong salą persikelti keltu užtrunka vos 10 minučių, kaina vos keli centai. Praleidus porą valandų joje, atsiprašiau už savo žodžius, ištartus šįryt. Maniau, kad nuo milžiniškų pastatų būsim sotūs jau po pusdienio, ir jog į pavakarę užplūs nuobodulys. Architektūriniai sprendimai bei didybė nesiliauja stebinti. Apačioje, tarp gigantų, gatvelėse verda gyvenimas. Kelis žingsnius nutolus nuo finansų centro, užlieja šviežios žuvies, vaisių, gėlių aromatai, iš čia pat besisukančio turgelio. Senoviniai pastatai puikiai prigludę prie naujosios kartos. Visur jaučiama darna.

Dviaukščiai tramvajai primena daugiau kaip 150 metų buvusį britų šeimininkavimą.

Net su senyvo amžiaus žmonėmis pavyksta susišnekėti angliškai. Pagaliau galima prisiminti kalbos dovaną, o nelabai vykusią vaidybą pasidėti į stalčiuką. Ne per toliausiai, nes ir jos turbūt dar prireiks ne kartą.

Kur ne kur matomi papuošimai primena, jog greit Kalėdos. Oro temperatūra tai gramzdina į užmarštį.

Malonu įsėsti į taksi, kai nuo vairuotojo nebeskiria tvirtos grotos.

Daugelis žmonių į Hong Kong atvyksta apsipirkti. Tai paliudija ir apklausas atliekanti mergina, kuri teiravosi, kokią parduotuvę mes aplankėme per paskutinę valandą. Atsakymas ją nustebino. Turbūt ne dažnai pasitaikantis. Parduotuvės žinoma įspūdingos – savo dydžių, asortimentu, vitrinų išradingumu, paslaugiu personalu. Vėsu ir kvapnu. Nieko nestebina, kas antras žmogus nešantis garsiausių mados namų popierinius maišelius. Pilnutėlius. Hong Kong duty-free statusas tik įkvepia tokiems pirkiniams.

Mūsų 2 kelioninės kuprinės pagundai nepasidavė ir nepasipildė.

Tarp aukštaūgių namų, nemažai viešųjų erdvių: jaukūs skvereliai, fontanai, parkai. Į vieną iš jų trumpam atklydome ieškodami medžių pavėsio. Užsilikome ilgėliau. Didžiulė oazė, stiklo bei metalo apsuptyje. Malonu ir tai, kad visas tas grožis atviras visiems, nekainuoja nė cento. Retų paukščių draugijoje laikas sustoja.

Neapleidžia jausmas, jog viskas, kas čia yra sukurta, yra tam, jog žmogui būdu patogiau gyventi. Pradedant šiukšlių dėžėmis, kurios automatiškai atsidaro vos iškėlus ranką virš jos, baigiant puikiu metro išplanavimu.

Nepaaiškinamai pakili nuotaika. Gal kartu su šaltais garais purškia laimės purslus.

Laukdami autobuso žmonės sustoja į eilę, jam atvažiavus visi kultūringai sulipa.


Kowloon vilioja įspūdingais turgumis. Supranti, kiek daug žemėje yra daiktų, kurios paskirties nesupranti. Ir niekados nesuprasi.

Pilna gatvelė prisėdusių ateities spėjikų. Vieni ją mato delne, kiti kortose, treti įskaito akyse. Vieno senolio žvilgsnis buvo išties gilus.

Iš karaoke vis išvirsta sukaitę žmonės. Nuskuba nusipirkti pigesnio nei bare alaus ir vėl įlinguoja su pirkiniais į vidų. Vaizdas vis kartojasi greitėjančiu tempu. Už kelių žingsnių esančioje kitoje karaoke, veiksmas identiškas.

Praeinančios vietinės merginos nenorom priverčia atsisukti bei nulydėti žvilgsniu dar kartą. Trapios, stilingos bei gražios. Verčia pasitempti.


Nan Lian soduose tyliai groja rami muzika. Klasikinis kiniškų sodų kraštovaizdis pinasi su tradicine architektūra, tapybos bei kaligrafijos darbais. Raudonųjų karpių knibždantis baseinėlis, rausvosios lelijos ir ramybė. Moterų vienuolynas pačioje širdyje. Papuolame į pinkles – vos išsisukame neatsigėrę mažyčio arbatos puodelio už 40 litų. Taisyklių laikomasi aklai – netyčia išėję iš parko, atgal į jį patekti nebegalime – prižiūrėtoja užtveria kelią ir paaiškina, jog jei norime, galime apeiti aplink ir vėl patekti pro įėjimą. Parke vaikščiojo tik keletas žmonių bei jis yra nemokamas. “Išėjimas” reiškia išėjimą.

Atėjus nakčiai, Hong Kong pražysta lyg iš naujo. Tie patys pastatai atrodo dar labiau stulbinantys. Senoviniu tramvajumi užkilus į kalno viršūnę vaizdas pritrenkia. Vienoje pusėje miestas skęsta įvairiaspalviuose žiburiuose, kitoje – apaugę kalnai bei tolumoje plūduriuojančios salos. Šaltas vėjas neleidžia užsibūti šįkart, bet šnabždėdamas kviečia kada nors vėl čia pakilti.