Kaip mes radom Kalėdas

Nebuvo maistu nukrautų stalų, bet buvo Virsmas. Labai svarbus. Šalia dirbtinio sniego ir plastmasinių eglučių radom tikras Kalėdas.

Vagys kaimynai. Galle, Šri Lanka

Minant buvusių kolonijų gatves, visuomet kirba klausimas: ką šaliai atnešė kolonistai – nepamirštamą skausmą, sunaikintą tapatybę ar išsivystymą ir geresnio gyvenimo modelį žmonėms. Paskutinė geležinkelio atkarpa Šri Lankoje nutiesta 1928 – britams palikus šalį plėtra sustojo. Beveik šimtas metų be naujo judesio! Hong Kongo, Macau gyventojai nebenori grįžti į Kinijos sudėtį. Singapūre žmonės šneka dvejomis gimtosiomis kalbomis – anglų ir kinų, bet yra atradę savo vietą pasaulyje. Turistai plūsta į UNESCO paveldo sąrašus įtrauktus senamiesčius skirtingose Azijos šalyse – paklaidžioti po prancūzų, britų, olandų, portugalų palikimą. Kita svarstyklių pusė – Tailandas atsilaikė prieš kolonistų galią - išsaugojo ir savitą kultūrą, religiją, tradicijas, tuo pačiu nepamiršo investuoti į švietimo sistemą, infrastruktūrą. Kur žmonės laimingesni? Kurios šalys vertingesnės pasauliui? Dabar esam laimingi, tiesiog sėdėdami Galle senamiestyje pasislėpusiame balkone, vakarais žiūrėdami į raudonų kerpių stogus, šmirinėdami nenuglaistytomis gatvėmis, stebėdami, kaip berniukas mojuoja savadarbe kriketo lazda. Vakarais senoji miesto dalis ištuštėja, ant pirštų galų vaikščioja ramybė. Ištisomis dienomis nardom papajos sultyse. Kažkur netoliese pasigirsta žaismingai mušamas ritmas milžiniškoje keptuvėje – kaimynystėje esančiame restorane gaminamas Kotu. 

Kelionė tuo ir žavi, jog yra pilna netikėtumų. Kaip ir šią akimirką – prieš gerą pusvalandį ramiai vakarojom balkone skaitydami knygas, o dabar guliu lovoje su stebukliniais akiniais, kurie prijungti prie keisto aparato. Prieš akis keičiasi formos, vieną ryškią spalvą maino kita, dar ryškesnė. Lengva muzika niekaip nenuramina begalinių, į kitą pasaulį traukiančių sūkurių. O ta šviesa! Sukasi sukasi. Šimtai vėjo malūnų beribėje erdvėje. Dar vakar apie naujuosius kaimynus galvojau kaip apie potencialius vagis ( nes po kelių minučių pažinties pasiūlė „Windows 7“ programą. O pokalbis tikrai nebuvo apie kompiuterius. Argi neįtartina?), dėl kurių kruopščiai užrakinėjom visus langus..netgi naktį. Karšta kambaryje prie uždarų langų. O šiandien jau guliu prijungta. Šie akiniai yra naujas Vokietijos mokslininkų išradimas, padedantis greičiau ir lengviau pasiekti meditacijos būseną. Vaikinas, juos įsiūlęs pabandyti - 21 metų Dave iš Jersey, Jungtinės Karalystės. Dar kartą patvirtinimas, jog žmogaus smalsumas gyvenimui yra galingas variklis – nebaigęs mokyklos savarankiškai studijavo psichologiją, hipnozę, meditaciją, Reiki, žino masažo paslaptis, Indijoje intensyviai mokėsi jogos. Šiuo metu abu su mergina ilgam laikui išvažiuoja į Indiją – kaip ir mes ieško pigaus, bet širdžiai kasdien mielo ofiso. Žadėtos būsenos pasiekti nepavyko, kelias dienas atrodė, jog dešimtys grėblių gerokai išpureno smegenis, diena po dienos lankė, jau seniai nematyta migrena. Smalsumo pasekmės. Kai atidarai duris pasauliui nutinka daug netikėtų dalykų. Ir pasibeldžia įdomios pažintys.

Pagyvenusi moteris bando įamžinti vietinio jaunuolio šuolį nuo uolos. Mažyčiu aparatėliu taikosi sumedžioti įspūdingą kadrą. Vaikinas atidirbtą skrydį pakartoja dar du kartus – per anksti paspaustas fotoaparato mygtukas, per vėlai, kairė koja, dešinė. Moteriškė ploja rankomis, nors ir nusivylusi savosios technikos galimybėmis. Šypsena šiek tiek dingsta, kai paprašoma susimokėti 10 litų už asmeninį pasirodymą. 

Atsisveikinant Negombo mus vaišino skania pomidorų sriuba, daržovėmis saldžiarūgščiame padaže, ryžiais su kari bei rausvu dangumi, vakarėjančiame pajūryje. Dar matėm kaip neseniai šuniukus atsivedusi kalė negyvai bandė užspardyti vieną iš jų. Kalė. 

Paskutinis žvilgsnis, užmestas į ankstyvą Kolombo oro uostą, stebi per siūles braškančius, vyriškio raumeningą nugarą aptempiančius, marškinėlius, bei prieš valiutų keityklos darbuotojo nosį mosuojamas kupiūras ir griežtai tariamą „- na Dolary“.

Indijos vandenyno bangos. Tangala, Mirisa. Šri Lanka

Sėdint ant Indijos vandenyno kranto ir žiūrint į siautulingas bangas, žmonių nuolatiniai puikavimaisi naujais technikos išradimais kelia juoką. Žmogus savo protu pergudravo gamtą ir valdo pasaulį? Prieš penkerius metus, lygiai toje pačioje vietoje, tolumoje galima buvo išvysti artėjančią vandens sieną – trijų aukštų namo dydžio banga nuplovė viską, kas pasitaikė pakeliui – namus, žmonės, vaikišką raudoną dviratį, netgi traukinį, kuriame buvo 1700 keleivių.  Tuo metu Šri Lankoje nuo cunamio žuvo per 40 000 žmonių. Dar dabar vaikštant atokesnėmis nuo kranto gatvėmis, galima išvysti anąkart išmestas didžiules valtis, laivus – bangos viską nutėškė net už 5 kilometrų. Ant šito kranto suprantu, kokie mes esam maži. Žiūriu į žemėlapį ir kitame vandenyno krante matau tik Antarktiką. Čia pradedu rimtai mąstyti, jog vienintelė religija, turinti aiškų, protu suvokiamą pagrindą, yra pagonybė.

- Praeidama pro šalį, moteris ištiesia ranką : „- duokit 1000 rupijų“. Už tuo pinigus čia galima būtų išsinuomoti kambarį viešbutyje ant vandenyno kranto ir 3 kartus sočiai pavalgyti. 

- Viešbutyje telefonas užrakintas medinėje dėžėje taip, jog nebūtų galima paskambinti be direktoriaus žinios. Atsiliepti gali kiekvienas. 

- Žibintas apšviečiantis gatvę įjungiamas prie jo priėjus ir paspaudus jungiklį, lygiai tokį patį, koks naudojamas kambaryje uždegant šviesą. 

- Žmonės nešiojantys akinius nejučiom sukelia šypseną – pastarųjų stiklai labai blizga bei atspindi viską, kas yra aplink – bandeles su kiaušiniu, ant jų tupinčias muses, paplūdimio smėlyje įsiraususias karves, kitus, pro šalį einančius blizgančiais stiklais akinius.

- Nusipirktas bandeles dažniausiai susuka į mėlynu rašalu prirašytus mokyklinio sąsiuvinio lapus.

- Turtingesni vyrai laisvalaikio drabužius renkasi kaip susitarę – labai trumpi balti šortai, bei labai ilgos baltos kojinės.

Arbatinės kalvos. Haputalė, Šri Lanka

Jau šešias valandas dundam tarp arbatinių kalvų, pro atvirą traukinio langą galvas merkdami į nesibaigiančią žalumą. Paprastai norisi, jog kelionė kuo greičiau baigtųsi - dulkėtos valandos vargina. Ši kelionė išskirtinė – vaizdai nesiliauja mielai kutenę, jokios monotonijos akims, tvankumo ar nemalonių pakeleivių. Oro temperatūra pastebimai vėsta, kaupiasi lietingi debesys – vingiuojame 1,5 kilometro aukštyje. Traukinio palydovas pirštu parodo, į pro šalį lekiančiais krioklius.

Dienos mažame dulkėtame tamilų kaime bėga keistai – ketvirtą valandą ryto pažadina į visus aplinkinius kalnus atsimušanti malda, sklindanti iš kaimynystėje esančios šventyklos. Išbudinti griausmingo aido, pradeda staugti visi apylinkės šunys. Netrukus subruzda ir kaimas. Kelias dienas klaidžiojam nepermatomame rūke – jis užslenka apie dešimtą valanda ryto, vėlia atneša ir kibirus lietaus. Užeigoje, nutūptoje musių ir senyvo amžiaus vyrų, kramsnojam saldžią bandelę bei suvilgom dar saldesne arbata su pieno milteliais. Šįryt kėlėmės šeštą – pasirodo mieguisti kalnai dar nebūna atsitvėrę rūkų siena. Nejučia nueinam ne vieną kilometrą – svetingai moja žaliuojantys kalnai, į mokyklą einantys vaikai, darbus pradėję žmonės. Tokioje ilgoje kelionėje mokausi išgyventi kiekvienos akimirkos svarbą, be rytdienos ir vakar - nelyginti atspalvių, skonių, grožio. Šią akimirką stoviu virš debesų ir atrodo, jog vidus net virpa nuo emocijų. Pasaulio kraštas gali būti ir čia.

Žmonių veidai išdarkyti sunkaus darbo bei nuolat kramtomų Betel. Moteris stovinti šalimais, ant žalio lapo užtepa gesintų kalkių, uždeda Arekos riešuto gabalėlį. Gražiai sulanksto bei užkiša tarp dantų ir lūpos. Karts nuo karto pakramtydama, pačiulpdama, liežuviu vis spustelėdama turinį, burnoje jį laiko valandų valandas. Išsiskiria raudonos seilės, kuriomis nuspalvintos visos pakelės. Dauguma žmonių, dirbančių arbatos plantacijose kramto šį mišinį - tai išduoda raudonos lūpos, dantys bei kraujosrūvos akyse. Sudėtis toksiška, ilgai naudojant ženkliai padidėja burnos vėžio grėsmė – būtent dėl dažno jo vartojimo Pietų bei Pietryčių Azijoje ši liga dažna. Kombinacija stimuliuoja nervinę sistemą, apima lengvas euforijos jausmas - nebe taip stipriai lyja, nebe taip šalta ir alga visai padori. Kometos lekia aukštyn.

Lėtai lipam siaurais, mediniais, laiko nuzulintais laiptais, kuriais praeito amžiaus pradžioje vaikščiojo seras Thomas Lipton. Vienoje pirmųjų, 1890 m. jo pastatytų gamyklų, mus lydi svaiginantis džiūstančių arbatžolių kvapas bei labai greitai ir turbūt labai gerai angliškai šnekantis gidas, kuris dar puikiau įvaldęs gestų kalbą – „pažiūrėkit į kairę, pažiūrėkit į dešinę, einam su manim, jau kaip ir viską jums papasakojau, nusipirkit arbatos“. Čia pat, nusileidus kelis šimtus metrų nuo kalno, apylinkėse dūzgia rinkėjai. Darbas sunkus ir varginantis – kasdien moterys nuskina apie 20 kg, uoliausios kartais dvigubai daugiau. Pirštai vikriai skabo jaunus, gliažnus, šviesiai žalius - taip geidžiamus “du lapai ir pumpuras”. Tamsiai žali lapai yra storesni, senesni ir ne taip vertinami – antrarūšiai. Nuskintus krauna į didžiules pintines, kurias visuomet tampo su savimi. Oro sąlygos taip pat nelepina – dažnai merkia lietus, vėsu. Per mėnesį uždirba 250-300 litų.

Ceilono pavadinimą prieš keturiasdešimtmetį nurungė Šri Lanka– bet jo skleidžiamas aromatas ir toliau šaltais sekmadienio vakarais gyvena arbatos puodelyje.