2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Mainai

Akivaizdu, kad smegenų apsisukimai priklauso nuo oro temperatūros. Tik oras atvėso, ir žiūrėk jau atsiranda kalbos. Nebesusitvarkę su bemiegėmis naktimis ir neslūgstančiu karščiu, kulniuojam link autobuso, kuris prisižadėjęs mus nuvežti į aukštumas ir leisti pailsėti prakaituotam kūnui. Stotelę radom, reikiamą autobusą susistabdėm, jau traukiamės piniginę ir jaučiu, jog kažkas už marškinių rankovės tik „čiupt“. Tuomet man dar buvo būsena, kai smegenys grėsmingai artėjo link išgaravimo ribos, bet šiaip ne taip supratau, jog šis vyriškis mus pažįsta ir nori pasakyti kažką svarbaus. Tuo pačiu metu už kitos rankovės tempiu Martyną iš beveik jau pajudėjusio autobuso ir klausausi angliško/ indiško dialekto -  „Mes radome jūsų kamerą. Jūs juk nakvojot mūsų viešbutyje prieš tris dienas, ar ne? 11 kambarys. Prisimenat?” Bandau atsikalbinėti, jog su fotoaparatu mus sieja ypatingai artimas ryšys ir jog nepastebėtas jis dingti trims dienoms tikrai negalėjo. Vyriškis išlieka atkaklus ir galų gale įtikina. Po dešimties minučių vėl stovim toje pačioje stotelėje, susistabdom to paties numerio autobusą, galų gale į jį įsėdam ir negalim atsidžiaugti, mus pačius susiradusia, seniai matyta filmavimo kamera. Turbūt su ja nesiejo toks artimas ryšys, jog taip begėdiškai jos nepasigedom visas tas dienas, bet susitikti vis tik buvo labai gera.

Nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Galima tik paliūdėti. Nespėjom tuo pačiu autobusu pavažiuoti kelių stotelių, kai tik kairioji mano ausis liko skambaliuoti su taip pamėgtu auskaru. Taip vadinami radybiniai/pametimo mainai. Patempiau lūpą, žinoma.. bet jau tiek to – turim kamerą ir pažadą vietoj pamestų auskarų gauti tris, dar gražesnius.

Šiaip tai dabar labai gera tose Malaizijos aukštumose – lyja, kokie 20 laipsnių, visai kaip Lietuvoje. Ir masala arbata labai skani. O rytoj laukia dar geresnė diena. Ypatinga.

2010 m. gegužės 29 d., šeštadienis

Promoting harmony through right understanding. Buda gimė. Georgetown, Malaizija

Gal todėl, jog nuo nesibaigiančios kaitros pradeda lydytis smegenys, leidžiu sau tylėti. Dabar esu kažkur palubėje, sukuosi kartu su girgždančiais ventiliatoriaus sparnais. Atrodo, jog kažkas paslapčia iškvėpavo visą orą. Kartais viduryje nakties, besivartant po permirkusius patalus, apima klaikus nerimo ir gėdos priepuolis, jog per daug atpalaidavau šlapimo pūslę prilaikančius raumenis. Vaikystės prisiminimai kužda, jog jausmas labai jau panašus – šlapia ir šilta. Iš šalto vandens čiaupo bėga perkaitęs skystis, šiandien pasirodė, jog netgi muilas pradėjo putoti neoniniu atspalviu. Pernai, išgyventi tuos pačius karščiausius mėnesius, sekėsi lengviau – Vietname oras buvo šiek tiek gaivesnis. Tiesa pasakius, kažkur pakelėje ištirpo ir smalsumas, noras patirti kažką naujo. Dabar mintys sukasi tik apie tai, kaip atsikovoti tą užimtą, skersvėjo viduryje tupintį, staliuką. Ir vieną po kitos gerti šaltą arbatą su citrina, slapta tikintis, jog ledukai liausis taip greitai težę. Dėmesio verti ir kiti lankytini, akiratį praplečiantys turistiniai objektai, kaip antai peršaldyti prekybos centrai, taksi automobiliai bei ta trumpa akimirka, kai praveriamos šaldytuvo durys, bei lėtai paimamas vėsus vandens butelis.

Gerai, jog bent jau yra vakarai. Nors apskrudęs betonas vis dar klampina šlepetes į praėjusios dienos miglą, galima bent jau judėti. Vakar buvo ypatinga diena – Vesākha šventė, Budos gimtadienis. Nors Malaizijoje daugiausia vyrauja islamo tikėjimas, kinų kultūra bei jų išpažįstamas budizmas taip pat yra gajus. Ypač Georgetown‘e, kuriame kinų bendruomenė viena didžiausių. Įsiliejom į milžinišką procesiją, tarp tūkstančių žiedų ir žmonių. Atsitempiau jus paskui save vėl į Malaiziją, taip ir likus nepapasakojus dar kelių istorijų iš Filipinų. Būtinai reiks prie jų dar sugrįžti.

2010 m. gegužės 10 d., pirmadienis

Dainuojantys rinkimai. Filipinai

Atrodo dar kaip reikiant neprašvito, o po apylinkes jau rieda, pilnas bagažines agitacinių dainų prisikrovę džipniai. Tokios aktyvios rinkiminės kampanijos dar neteko niekada matyti, ir labai nesigraužčiau, jei tuo manoji patirtis užsibaigtų. Plakatais nuklijuotos visos pakelės - kairėje, dešinėje, nuleidus akis žemyn, žvilgsnis vis vien randa kokią nors slaptą žinią. Su tomis pačiomis melodijomis keliamės, su jomis ir užmiegam. Jei galima būtų spręsti apie kandidatų stiprumą pagal iškabintų plakatų bei traukiamų dainų kiekį – turėtų laimėti geltonmarškiniai, Aquino Liberalų Partija. Šią teoriją galima bus patikrinti jau visai netrukus, juk didžioji rinkimų diena kaip tik šiandien, gegužės 10.  Šiųmetiniuose rinkimuose pretenduoja daugiau kaip 85,000 kandidatų į 17,943 į nacionalines bei vietinės reikšmės valstybines pozicijas. Pirmą kartą rinkimai bus pilnai automatizuoti - ankščiau balsų skaičiavimai užtrukdavo kelis mėnesius, šįkart turėtų užtekti vos kelių valandų. Kandidatai žada šešis metus be korupcijos.. vėlgi, pirmuosius žingsnius jau matysim tuojau pat. Nuojauta kužda, jog netyčia turėtų užstrigti naujoji kompiuterizuota balsavimo sistema. Mielai skepticizmą nustumčiau į šalį ir džiaugčiausi, jei taip neįvyktų. Prieš kelias savaites vartant internetinio portalo puslapius, pro akis nepraslysta žinutė, jog, jau praeitam įraše minėta, Filipinų prezidentė Gloria Arroyo paskyrė savo manikiūrininkę, Anita Carpon, atsakingą už dešimtis milijonų dolerių būsto paskolų skirstymą valstybės tarnautojams. Turbūt tai irgi išradingas sprendimas, siekiant kilstelti šalies ekonomiką.

Taip pat sunku pamiršti masines skerdynes, kurios įvyko 2009 lapkričio 23, Mindanao saloje esančioje Maguindanao provincijoje.  Bevežant užpildytas, Esmael Mangudadatu paraiškas dėl dalyvavimo 2010 m. mero rinkimuose,  visas konvojus buvo apsuptas mažiausiai šimto ginkluotų vyrų ir be gailesčio išžudytas. Per kelias akimirkas žuvo 57 žmonės – kandidato žmona, jo dvi seserys, teisininkai, rėmėjai, sukviesti žurnalistai, vairuotojai bei kiti liudininkai. Mangudadatu varžovas buvo, Andal Ampatuan Jr. jaunesnysis, dvasininko ir gubernatoriaus Andal Ampatuan Sr. sūnus. Kalbama, jog Ampatuan šeimos klanas turi netgi nuosavą, 200 – 500 žmonių kariuomenę, todėl retas drįsta perbėgti jiems kelią. Filipinų nacionalinė policija išskiria 14 karštų regionų šalyje, kuriuose panaudotas smurtas prieš būsimus kandidatus bei jų artimuosius - buvo įvykdyti nužudymai, užpuolimai, prievartavimai, stiprūs sužalojimai. Netgi dar prieš Maguindanao įvykius, Niujorke įsikūręs spaudos laisvę ginantis Žurnalistų Gynimo Komitetas (CPJ) teigė,  jog  Filipinai yra antra  pavojingiausia šalis žurnalistams po Irako. Šios masinės žudynės, kurių metu gyvybes prarado mažiausiai 34 žurnalistai yra didžiausios žurnalistikos istorijoje.

Štai taip gyvena žmonės smaragdinių vandenų šalyje. Kitą kartą pažadu papasakoti apie ką nors lengvo ir gražaus.

2010 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Klausimėlis

Audros metu, prie Guimaras salos krantų, nuskendo tanklaivis, gabenęs apie 2 000 tonų degalų. Tai didžiausia, iki šiol buvusi, ekologinė katastrofa Filipinuose – metro storumo nuodingas sluoksnis uždengė gražiausius paplūdimius, koralinius rifus, mangrovines pelkes net 40 km atstumu. Degalai nepaliaujamai tekėjo kelias savaites. Prezidentė Gloria Macapagal – Arroyo nedelsdama sureagavo ir nusprendė, jog tokioje kritinėje situacijoje efektyviausiai galės pagelbėti.. žmonių plaukai. Pirmoji šalies ponia nurodė, surinkti kiek įmanoma daugiau plaukų iš vietinių kirpyklų, kalėjimuose buvo priverstinai skutami kaliniai. Surinktus plaukus gelbėtojai krovė į maišus, juos tvirtino prie bambukinių stulpų, vėliau nuodingų degalų prisisiurbę maišai buvo keičiami kitais.

Kaip jums atrodo, kelintame amžiuje ir kelintais metais buvo priimtas šis pažangus sprendimas?