Čiunga čianga - mėlynas dangus, čiunga čianga - vasara pas mus

Klausimai/Atsakymai. O kur jūs ten Azijoj kerpatės?

Kur šiandien kirpsimės dar nežinau ir aš. Mano plaukai paprastai rytais nesišypso. Net nežinau kodėl. Pavyzdžiui akys, žaismingai mirktelėja versdamos vieną kitą iš lovos. Paslapčia  plaukus stebiu veidrodyje, tarkim besivalydama dantis. Apsimiegoję, surūgę, kažkuo vis nepatenkinti. Vakar buvo nelaimingi, jog seniai jau buvo kirpykloje, šiandien, kai į ją jau nutarėm važiuoti – jog reikia šeštą valandą keltis. Dar kelios dienos, ir vengdama to nuolatinio bambėjimo, slėpčiau juos po spalvinga kepure.

Taigi kirpykla. Kelios valandos autobuse ir jau mieste. Dar važiuodama, stebiu šen bei ten pasislėpusias kirpyklas. Mažos, jaukios, su tūkstančiais besimėtančių plaukų ant žemės. Ne šįryt. Patirtis kužda, jog reikia ieškoti didesnio prekybos centro - tokie visuomet pagelbėja. 12.30 man jau plauna galvą. Kerpantis Lietuvoje, labiausiai laukiu rezultato, kerpantis Azijoje  - žavi procesas. Rezultatu džiaugiesi arba ne, priklausomai nuo to, ar turi namuose kirpėjo kvalifikacijos gerąsias savybes išryškinantį plaukų vašką. Kaip tik tokį nusipirkau parduotuvės pirmame aukšte, todėl esu visiškai rami. Stiprūs merginos pirštai masažuoja galvą - dešimt minučių, kurių pradedu laukti vos pravėrus kirpyklos duris. Šįkart malonumas tuo nesibaigia – mergina toliau uoliai maigo pečius, nugarą. Vis dar prisimenu, jog atėjau kirptis.. bet čia turbūt kaip tas trapus imbierinis sausainis įsitaisęs šalia kvapnios arbatos puodelio – kartais juk būna visai neaišku, kuris iš jų labiau džiugina. Plaukus jau kerpa, bet nedrąsiai. Kirpėjo asistentė iš kampo išsitraukia seniai benaudotą plastmasinę kaukę ir stengiasi ja pridengti veidą nuo krintančių plaukų. Juk svarbiausia yra dėmesys. Jo tikrai užtektinai – kirpėjas, du asistentai, administratorė bei dvi moteriškes tarpduryje, kurios irgi aktyviai diskutuoja apie mano šukuoseną. „O jūs visuomet plaukus kerpate trumpai?“ – netikėtai klausia kirpėjas. „Na, turbūt jau 10 pastarųjų  metų“.  „O gal norėtumėt juos užsiauginti ilgesnius?“ - su žirklėmis žymi vietą ties nugaros viduriu. „Galėtumėm vėliau juos tvarkingai ištiesinti, tamsiau padažyti“ – jaučiu, kaip kirpėjas mane nejučia paklaidina filipiniečių moterų vienodomis šukuosenomis minioje, iš kurios rasti kelią atgal turbūt būtų sunku. Išties, vietinių moterų stilius labai vienos į kitą panašus. - „Tiesą pasakius.. nelabai“  - atsakau plačiai šypsodamasi. Nejučia prisimenu, jog dar pieš pora mėnesių Maniloje, kirpėjas man aiškino, jog Filipinuose trumpus plaukus nešioja tik lesbietės. Turbūt sugebėjau įtikinti, jog „pas mus Europoje“ merginos stengiasi kurti skirtingus stilius ir gali atrodyti visaip.. nes vėliau tas pats kirpėjas prašė mano telefono numerio ir sakė, jog turi labai gražų butą.

O jeigu trumpai atsakant į klausimą - mes kerpamės dideliuose prekybos centruose esančiose kirpyklose. Arba bet kur kitur.

Laukiam naujų klausimų.

Į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Pagudpud, Filipinai

Taip kalba žmonės, bet mes įbridom. Vėl mėgaujamės šiaurine Luzono pakrante bei Pagudpud. Keletas naujai uždengtų stogų, dažoma siena, ožka atsivedusi du jaunėlius - lyg ir visi atsainaus žvilgsnio pastebimi pasikeitimai. Ta pati šaltoka jūra, matyti žmonės, skanus maistas, naktimis staugiantys šunys bei tie patys šeimininkės profesionaliai mėtomi riaugai. Gera grįžti.

Kažkur dabar tikrai yra žmogus, kuris stengiasi atsikratyti žalingo savo įpročio ir džiaugiasi visą mėnesį nerūkęs. Mes, tuo metu po truputį formuojam naudingą  įgūdį - vis dar džiūgaujam atradę proto ir kūno mankštą, jos nenumetėm bei slapta tikimės, jog savo vidinėje kišenėje nešimės visą gyvenimą. Praėjo mėnuo, kai kiekvieną rytą pradedam joga bei meditacija. Nėra jokių išeiginių, ilgųjų šventinių savaitgalių, pateisinamų raštelių dėl prastai miegotos nakties ar pernelyg ankstyvo skrydžio. Šįryt vietiniam apsauginiui bandant pateisinti savo darbo vietą ir ieškant priekabių, Martynas man pasakė: “Pernelyg vertinu savo rytinės valandos pastangas bei džiaugiuosi pasiekta būsena, jog viską iššvaistyčiau blogoms emocijoms. Tiesiog nereikia kreipti dėmesio”. 

Kai iš stiklainių valgoma vasara. Bohol. Filipinai

Pirmą kartą mūsų akys susitiko, bevartant žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ puslapius, turbūt kokiais 1988. Tiksliai prisimenu, jog buvo žiema. Keista, jog tiek daug vaikystės vaizdų apie žiemą - pusnyse rausiamus ilgiausius tunelius su seneliu, pačiūžas, akimirksniu delne pradingstančias snaiges, varveklių čiulpimą pasislėpus už namo kampo, nesibaigiančią anginą bei  neįtikėtino grožio užšalusius langus. Turbūt žiemos buvo daug. Kelintas šalčio mėnuo slenka, buvo galima pasakyti vien nusileidus į rūsį. Iš pradžių  lentynos braškėdavo nuo susigrūdusių vyšnių kompotų, mėlynių, braškių ir aviečių uogienių. Tolimiausiam kampe tupėdavo spanguolės. Jei jos pradingdavo - ženklas, jog Kalėdinis šurmulys irgi jau baigėsi. Šaukštas po šaukšto ir rūsys galėdavo lengviau atsikvėpti, nejučia iš stiklainių būdavo suvalgoma visa praėjusi vasara. Taigi, užsidariusi  kambaryje, kurio langus jau pridengė prietema, lėtai sklaidau puslapius. Nerealus gyvis didelėm akim. Paskubomis atsinešu žirkles ir išsikerpu. Turiu tokį sąsiuvinį, kuriame slepiasi visokios įdomybės, žinoma iškirptos iš to paties, nepakartojama žurnalo. Kur jau tau žurnalo, veikiau iš albumo – visi trijų paskutinių metų numeriai buvo tvarkingai susegti, netgi pagamintas specialus, storo kartono viršelis. Mano sąsiuvinis storėjo, žurnalas plonėjo – taip ir bėgo žiemos. Panašios akys kaip kadaise, nemirksėdamos žiūri į mane šiandien, Bohol saloje. Tiersier, vos delno dydžio gyvūnas, mažiausias primatas pasaulyje, kurio akys didesnės už jo paties smegenis ar skrandį. Spoksom vienas į kitą ištisas minutes. Dieną šis gyvis visiškai apsnūdęs, savo žmogiškom rankom tvirtai įsikabinęs į šaką, laukia nakties. Tada jo laikas – šokinėja nuo šakos ant šakos ir medžioja vabzdžius, nedidelius paukščius, driežus, gyvates ar netgi šikšnosparnius. Artėjant nepageidaujamam grobuoniui, Tiersier visiškai užsimerkia ir taip rymo iki pat tos akimirkos, kol priešas visiškai prislenka. Kai juos skiria vos keli centimetrai, plačiai atmerkia savo didžiules akis ir iššiepia aštrius dantis. Na ir kaip jums planas? Kuris neišsigąstų arba bent jau nenustebtų? Šie gyviai dar sugeba nušokti net apie du metrus. Kol priešas atsipeikės, beliks gaudyti vėją miškuose. Nors sugeba žiūrėti tik tiesiai prieš save, negalėdamas pasukti akių į šonus, tai lengvai kompensuoja - be jokių pastangų sukinėja galvą 180 laipsnių kampu. Mama mažylį savo įsčiose globoja net šešis mėnesius, beje jie gimsta irgi iškart atmerkę savo didžiąsias akis. Šie nuostabūs gamtos kūriniai nyksta, šiuo metu Bohol belikę vos keli šimtai. Viena iš priežasčių – miškų kirtimas, taip pat tiesioginė prekyba. Visai neseniai, Tiersier galima buvo įsigyti už vos už 20$. Kai jų visai nebeliko, kainos aišku pakilo. Bėda ta, jog šie gyvūnai ilgai neišgyvena nelaisvėje – trankydami galvą į žemę ar narvo kraštą nusižudo. Atrodo taip žmogiška ir suprantama. Nepaisant to, Bohol pakelėse vietiniai verslininkai laiko juos uždarę bei džiugina turistines grupes.

Jog artėjam prie mistinių kalvų, jusles apie tai įspėja ne saldžiai kartus šokolado kvapas, o vienas kitą lenkiantys turistiniai autobusai. Keletas kalvų, tikrai šiek tiek primena rankų darbo prancūziškus triufelius – lengvai nurudusios, atsargiai išdėliotos lygumoje. Kitos gi, dar gaiviai žalios, nespėjusios ištrokšti prieš visai jau neužilgo užeisiančią sausrą. Akimis lėtai kiekvieną pačiupinėju bei dedu į baltu šiugždančiu popieriumi išklotą popierinę dėžutę. Dešimt, keturiasdešimt, šimtas – vėl kloju balto lengvo popieriaus sluoksnį. 1268 šokoladinės kalvos, visos su lyg viena. Sutalpintos. Belieka ant viršaus užberti žiūpsnį čiobrelių, mėtų bei dobilų – tam, jog labiau įtiktų lietuviškam skoniui. Perpildytą dėžę atsargiai uždarau, perrišu šviesiu kaspinu bei kraunu ant motorolerio. Visai netrukus turėtų pasiekti artimuosius.  Jei bus dar neištirpusios, kalvas galėsit išberti toje laukymėj netoliese, bei užsliuogus ant kurios nors iš jų, klausytis bičių. O kol kas skriejam tuo pačiu motoroleriu po Bohol apylinkes, pro šoną lekia ispanų laikais statytos bažnyčios, kaliausėm nusmaigstyti laukai, jūra. Panardinam kojas į žalią Loboc upę.  Karšta.