Nong Khiaw, Laosas

2009 01 19

Abi kuprinės skaudžiai žlegteli ant žemės sukeldamos oranžinių dulkių debesį. 4 valandų kelionė, ryto šaltuko perpučiamame sawngthaew, pasiekė tikslą. Mažas, kalnų apsuptyje nutupęs miestelis, kelios gatvės, žalia upė ir žmonės gyvenantys savo ramų gyvenimą. Šiek tiek lėtą ir dulkėtą.

Prie namo guli nukenksmintą bomba – senųjų laikų žiaurus palikimas. Dabar ji transformavosi į vaistažolių prisodintą lovelį. Padalinta į dvi dalis priglobia savyje grožį ir sveikatą.

Gyvenimas pradeda virti penktą-šeštą ryto, užgiedojus paskutiniam gaidžiui. Moterys puola skalbti skalbinių krūvas, virti pusrytines sriubas, vyrai uoliai kimba kažką vis pakaldami meistrauti. Jėgos apmažta apie aštuonias, visi ramiai susėda besišnekučiuojant stumti dieną.

Veidu slysteli šypsena, prisiminus, kaip tėvai mažiems vaikams griežtai draudžia žaisti su ugnimi ir aštriais daiktais. Šioje dulkėtoje gatvėje, penkerių metų mergaitė kartu su keliais metais vyresniu broliu, apsiginklavę tvirtomis mečetėmis, išsijuosę kerta bambukus.

Socialinės apsaugos sistema Laose tvirta – žmonės stengiasi kuo anksčiau vesti ir susilaukti kuo daugiau vaikų – šiek tiek pastangų, malonumo ir garantija, jog bent vienas iš vaikų senatvėje atsidėkodamas parūpins ryžių ar makaronų.

Aplinkiniuose kaimuose gyvena skurdas, tos pačios dulkės bei gražūs vaikai. „Sabąai-dii pen“ praeinant pasigirsta iš kiekvienos murzinos burnytės – kažkas ne per seniausiai visus apdalino tušinukais. Nebloga alternatyva saldainiams.

Nuslinko rytiniai rūkai, įsidienojo. Virškindamas pusrytinę vištieną, tingiai krapštydamas iš tarpudančių ryžius, atsirėmęs į medį kiurkso jaunuolis. Užmetęs koją, įspraustą į nukirptais galais sandalą, ant kitos, tokios pat išradingos kojos, saugo tiltą. 8 val. darbo diena plaukia neįtikėtinai lėtai, tobulinant ir taip nepriekaištingus spjaudymo įgudžius bei snaudžiant, smakrą saugiai atrėmus į automatą. Visi Laos priešai naktį miega, bet tiltas išlieka budrus ir toliau saugo pats save.

Kertinis verslas, padedantis ir toliau šiaurės Lao kaimams balansuoti ties bado riba, - šluotelių gamyba. Jas gamina visi, procesas užtrunka viduramžiškai ilgai.

Už kaimyno tvoros nerimsta, savo juodas dienas kiurksanti kiaulė. Nuo pat ryto žviegia net uždusdama. Nuojauta ir praeinanti žąsis kuždėjo dar juodesnę dieną. Vakarop, parsigavus namolio, buvo tylu. Nosį rietė svilintos skerdienos kvapas.

Tona gražios gamtos nardina į savo glėbį. Ilgi pasivaikščiojimai, nesibaigianti upės tėkmė, rūkai, išnyrantys iš kalnų virtinės – rami diena, keičianti kitą, tokią pat ramią. Nenuobodžią.

Apriedėtos apylinkės vertos neskubant gerėtis jomis ne vieną dieną. Vėl ir vėl atsipūsti užstūmus dviratę priemonę į kalną.. ir atsidūsėjus pasileisti žemyn. Indas, nuomojantis dviračius su neveikiančiais stabdžiais, verda labai skanią kavą.