Paskendę sriubose. Melaka, Malaizija.

Kai autobusu važiavome į Melaką, dar nežinojom, jog jau turim raktą nuo savo būsimo kambario, kuris bus mūsų namai visą mėnesį. Pasirodo būna ir taip. Apie šeimininkės Mani kepamų skanėstų viliones ne taip seniai rašė  Rita su Aisčiu – šokoladinių, vanilinių, riešutinių kepinių kvapas už rankovės vis tempia laiptais žemyn. Tuo pačiu metu, atgalios nerimastingai kviečia, vienas pasilikęs, balto marmuro apvalus stalelis terasoje. Didžiuliai, palubėje besisukančio ventiliatoriaus sparnai, atkakliai mus įkalbinėja kurti savo erdvius namus, į kuriuos jis pažada ilgai netrukęs persikraustyti. Melakoje tikrai galėtumėm gyventi ilgiau. Vaikščioti spalvingomis senamiesčio gatvėmis, užuosti pasiklydusių prieskonių kvapus, snūduriuoti olandų, portugalų, britų, indų, kinų istorijos pavėsyje. Stebime, kaip kasdien ilgėja upės krantinė, užklojami nauji raudonų čerpių stogai. Melakoje jaučiamės kaip namuose – ne veltui čia pasirinkom sutikti Kalėdas bei žadinti naujuosius metus.

Jaučiu didžiulį malonumą, kai galiu pajusti naują vietovę ilgėliau ir įsilieti į kasdieninį vietinių žmonių gyvenimą. Gera vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, užsukti į jau tiek daug kartų būtą kavinukę, kurios net slenksčio neperžengus, iš toli moja virėjai. Taip pat smagu sveikintis su močiute, kuri kiekvieną sekmadienį ateina į indišką restoraną pusryčiauti. Šalimais, taikliais judesiai, to paties restorano darbuotojas, ore sukinėja blynus Roti. Šiandien jo laukia kokie 200 – tiek įprastai jų prikepa sekmadieniais, paprastą dieną apie 120. Nesinori uždusus lėkti, nukrapštant tik miesto glajų, bet taip ir nepasimėgavus ilgai išliekančiu pyrago skoniu. O kur dar pakeliui rastos razinos! Kaip tas senukas – atėjęs į kavinę, ant stalo tvarkingai išsidėlioja skirtingų spalvų rašiklius, dar kartą juos sulygiuoja. Šalimais padeda liniuotę, trintuką. Iš maišelio traukia tris knygas, sąsiuvinį, surištus į nedidoką ryšulį. Iš lėto jį išpakuoja, nuimdamas knygas prilaikančias dvi plonas spalvotas gumytes bei užmaudamas jas ant kairės plaštakos – jog nenusimestų. Verčia puslapį po puslapio, atsineštais rašikliais pabraukdamas svarbiausias mintis. Aštuoniasdešimtmetis išdžiuvęs senolis domisi sulčių naudingų paveikiu žmogaus organizmui, sveika gyvensena bei joga. Dar ne kartą teko matyti tą patį žmogų, prie to paties stalelio, magiškai dėliojant savuosius spalvotus rašiklius.

Apie maistą negaliu neparašyti. Ir dar net nepradėjus jau kaupiasi seilės. Nuo to laiko, kai nebevalgome mėsos, karts nuo karto iškyla sunkumų renkantis patiekalus, kartais kelias dienas iš eilės tenka krimsti ryžius su visai neviliojančiom apkeptom daržovėmis. Malaizijai, o ypač Melakai galima užkabinti labai didelį medalį – vegetariškų patiekalų restoranėliai stebino savo išradingumu bei maisto įvairove. Išeinam prisikimštais pilvais, bet jau kalbamės, kuriuos patiekalus reiks išbandyti kitą kartą. O grįžę randam krūvą naujų derinių! Visiškas pasimetimas. Kai išgirstam spaudžiamų apelsinų ar obuolių sulčių garsą, kiekviena minutė jų belaukiant tampa labai ilga. O kur dar turtinga Laksa sriuba bei greitai tirpstantis Cendol sniegelis! Melakoje tapom visiški smaližiai ir nepataisomai išlepom. Ar tik nebus taip, jog visos šios gėrybės neužilgo parsivilios mus atgal?