Nuo apsipylusios kvepiančiais žiedais obels šakos su griausmu driokstelėjam į purviną balą – švintančią Manilą. Einam pro dešimtis, čia pat ant grindinio miegančius vaikus, nakties paslaptį praradusias prostitutes, virpančias pigaus alkoholio rankas. Kiek daug žmonių gyvena gatvėje! Susiliejęs su šlapimo išgraužtu šaligatviu, sėdi aštuonmetis berniukas. Čia pat ant patiesto kartono miega visa šeima – apdriskęs tėtis, mama ir kelių mėnesių kūdikis. Už kelių žingsnių priešais veidrodžio šukę staiposi už kojos pririštas gaidys. Vidurdienį vaizdas toje pačioje gatvėje mažai tepasikeičia - šlapimas savo gličiais pirštais toliau spaudžia nosį, ilgai netrukus skaičiuoju jau penkiasdešimtą pusnuogį vaiką besimalantį kažkur pakelėje. Vargetos paskęsta aplinkoje tarsi šiukšlės purvinuose grioviuose. Kartais net nenujauti, kad čia pat plaka dar viena širdis – moters galva žvalgosi iš kanalizacijos šulinio, pro tvoros plyšį stebi akys. Dažniausiai užgesusios, ir visai nesvarbu, ar joms septyneri ar septyniasdešimt metų. Mažametis, akmens skaldoje, bando užkasti kelių mėnesių guvų, rudos spalvos šunytį. Visai šalia, mama šukuoja įkyruoles utėles iš mažosios plaukų. Daug kur teko skaityti, jog filipiniečiai yra laimingiausi gyventojai pasaulyje. Tikiu, jog galbūt taip ir yra. Net jei keli statistiniai procentai murgdosi išmatose. Jaučiuosi, lyg atvykusi iš mažo provincijos miestelio, kur sniego paklodės uždengia visą purvą ir lyja gėlėmis. Skurdas ir šiluminių trasų žmonės egzistuoja ir Lietuvoje, tiesiog jie ne taip akivaizdžiai matomi. Turbūt tokių pat sukrečiančių vaizdų galima prisižiūrėti visuose milijoniniuose miestuose – New York, Mexico, Sao Paulo, tačiau nežinau ar ateis diena, kai jie nebekels jokių jausmų.
Šalia prekybos centro moterį apsupo 6-8 benamių vaikų gauja, kurių vyriausiam turbūt kokie aštuoneri. Tuksendami savo mažais kumštukais į moters šoną reikalauja pinigų, piktai plūsta. Mažųjų vadė, alkano laukinio vilkiūkščio akimis, po kelių valandų tuo pačiu kumščiu užsimos ir man. Ir net nieko neprašydama tiesiog pyks. Ant manęs, dienos, gyvenimo.
Aš nesu karo lauko žurnalistė. Neturiu poreikio ieškoti saviraiškos fiksuojant potvynio bangas, besiverčiančią žemę ar iš degančio namo krintantį kūną. Taip pat nejaučiu malonumo fotografuoti griūvantį žmogaus pasaulį. Šįkart nuotraukose Manila irgi bus vien graži ir kvapni. Dar viena priežastis – bloguose rajonuose nuolat lydėjo nesaugumo jausmas ir nesinorėjo mojuoti kamera bei fotoaparatu, kurie mums nėra vien tik materialios vertybės.
Keista, jog tiek daug neigiamų emocijų sukėlusi pirmąją diena, vėliau Manila pradėjo patikti – ispaniškų pastatų didingumas, seniai nematytos krikščioniškos bažnyčios, verslo centro pastatų formos, skirtingi kavos kvapai iš šimtų užkandinių. Taip pat labai maloni filipiniečių kalba – girdisi ispaniškų ritmų bangavimas. Mes paklaidžiosim čia vėl visai neužilgo.
5 komentarai (-ų):
Ech Filipinai..:) Jei bus kaip mums - kuo toliau, tuo labiau patiks Filipinai. Kontrastų daug, maistas prastesnis nei likusioje pietryčių Azijoje, bet privalumų irgi labai daug. Kokias vietas lankysit Filipinuose jau esat nusimatę?
Juodas skurdas turbūt yra baisiau už bet ką, kas gali žmogui nutikti. Sako, Indijoj dar baisiau. Bet tai irgi gyvenimas... Sėkmės, mielosios varlės-sraigės!
Karoli, mes dabar esam Luzono šiaurinėje dalyje. Šiandien kaip tik prasitęsėm vizą - šiam kartui turim iki kovo 5. Vasario pradžioje skrendam į Palawan, o toliau bus matyt:)
ECH.. ;D Nuo sausio 24 iki vasario 9 Buvom filipinuose.. Manila, manila tai dideliu kontrastu bet begalo siltu zmoniu miestas.. Skurdas pinasi su turtuoliais gyventojais, bet niekas niekam nepavydi ir visi yra laimingi uz tai ka turi..
Aplankem Baracay sala , ten rojus zemeje! visiems butina ten nuvykti , nepalyginama su Palawal, Na, nebent Bahol.. ten tos mazos nikstukines bezdzioneles su neitiketinom akimis..
Sakai niekas niekam nepavydi? Ar ir tas vaikas, kuris 5 ryto sededamas ir drebedamas nuo salcio miega ant saligatvio, visiskai nepavydi tam kuris turi savo lova, antklode ir yra tikras, jog ryte gaus pusrycius? Ar nepavydi mama su 4 mazameciais neturinti stogo virs galvos ir bandanti kiekviena diena sugalvoti is gauti pinigu maistui. Labai nenoriu sutikti su tuo, jog jie patenkinti tuo ka turi ir visiskai nenori gyventi geriau. Ne visi mato Filipinus pro lektuvo, kondicionieriaus atsaldyto mikroautobuso ar viesbucio langus. Taip, ji yra visokia, taciau skurdo cia yra pakankamai ir kalbeti apie tai, kad nera pavydo sioje vietoje nederetu.
Rašyti komentarą