(Ne)miela Manila. Filipinai

Nuo apsipylusios kvepiančiais žiedais obels šakos su griausmu driokstelėjam į purviną balą – švintančią Manilą.  Einam pro dešimtis, čia pat ant grindinio miegančius vaikus, nakties paslaptį praradusias prostitutes, virpančias pigaus alkoholio rankas. Kiek daug žmonių gyvena gatvėje! Susiliejęs su šlapimo išgraužtu šaligatviu, sėdi aštuonmetis berniukas. Čia pat ant patiesto kartono miega visa šeima – apdriskęs tėtis, mama ir kelių mėnesių kūdikis. Už kelių žingsnių priešais veidrodžio šukę staiposi už kojos pririštas gaidys. Vidurdienį vaizdas toje pačioje gatvėje mažai tepasikeičia -  šlapimas savo gličiais pirštais toliau spaudžia nosį, ilgai netrukus skaičiuoju jau penkiasdešimtą pusnuogį vaiką besimalantį kažkur pakelėje. Vargetos paskęsta aplinkoje tarsi šiukšlės purvinuose grioviuose. Kartais net nenujauti, kad čia pat plaka dar viena širdis – moters galva žvalgosi iš kanalizacijos šulinio, pro tvoros plyšį stebi akys. Dažniausiai užgesusios, ir visai nesvarbu, ar joms septyneri ar septyniasdešimt metų. Mažametis, akmens skaldoje, bando užkasti kelių mėnesių guvų, rudos spalvos šunytį. Visai šalia, mama šukuoja įkyruoles utėles iš mažosios plaukų. Daug kur teko skaityti, jog filipiniečiai yra laimingiausi gyventojai pasaulyje. Tikiu, jog galbūt taip ir yra. Net jei keli statistiniai procentai murgdosi išmatose. Jaučiuosi, lyg atvykusi iš mažo provincijos miestelio, kur sniego paklodės uždengia visą purvą ir lyja gėlėmis. Skurdas ir šiluminių trasų žmonės egzistuoja ir Lietuvoje, tiesiog jie ne taip akivaizdžiai matomi. Turbūt tokių pat sukrečiančių vaizdų galima prisižiūrėti visuose milijoniniuose miestuose – New York, Mexico, Sao Paulo, tačiau nežinau ar ateis diena, kai jie nebekels jokių jausmų.

Šalia prekybos centro moterį apsupo 6-8 benamių vaikų gauja, kurių vyriausiam turbūt kokie aštuoneri. Tuksendami savo mažais kumštukais į moters šoną reikalauja pinigų, piktai plūsta. Mažųjų vadė, alkano laukinio vilkiūkščio akimis, po kelių valandų tuo pačiu kumščiu užsimos ir man. Ir net nieko neprašydama tiesiog pyks. Ant manęs, dienos, gyvenimo. 

 
Aš nesu karo lauko žurnalistė. Neturiu poreikio ieškoti saviraiškos fiksuojant potvynio bangas, besiverčiančią žemę ar iš degančio namo krintantį kūną. Taip pat nejaučiu malonumo fotografuoti griūvantį žmogaus pasaulį. Šįkart nuotraukose Manila irgi bus vien graži ir kvapni. Dar viena priežastis – bloguose rajonuose nuolat lydėjo nesaugumo jausmas ir nesinorėjo mojuoti kamera bei fotoaparatu, kurie mums nėra vien tik materialios vertybės.

Keista, jog tiek daug neigiamų emocijų sukėlusi pirmąją diena, vėliau Manila pradėjo patikti – ispaniškų pastatų didingumas, seniai nematytos krikščioniškos bažnyčios, verslo centro pastatų formos, skirtingi kavos kvapai iš šimtų užkandinių. Taip pat labai maloni filipiniečių kalba – girdisi ispaniškų ritmų bangavimas. Mes paklaidžiosim čia vėl visai neužilgo.