Užvėrus senas girgždančias duris, žingsniai nejučiomis sulėtėja. Šimtmečio pradžią matę stalai, patogios, bet su nusitrynusiais dažais kėdės, už baro įsitaisę 1920 – ieji. Lyg kažkur šalia spragsėdama suktųsi juodai balta kino juosta, už rankovės krašto tempia prisėsti. Kampe smilkstančios cigaretės dūmai, ant sienos kabančios senų laikraščių iškarpos, keistos žmonių šukuosenos, pro šoną stumiamas maisto nukrautas vežimėlis tik dar labiau sustiprina jausmą, jog išgyvenam kelionę laiku. Sunkiai pakeliama registracijos knyga, siauri laiptai ir toks pat juodai baltas kambarys viršuje su vos beįžiūrimu veidrodžiu bei kriaukle kampe. Ryte, užsimiegojus slenkant siauru koridoriumi, iš toli moja dešimtys, vėjuje džiūstančios krakmolytų staltiesių. Tie patys, vakare matyti žmonės ir sunkiai besivarstančios durys, už kurių išėjus gatvė pasitinka visomis ryškiausiomis spalvomis. Įvairovė – tautų, maisto, kvapų, architektūros.
Musulmoniška malda, ankščiau taip gąsdinusi Maroke arba Tuniso viduryj, skamba netikėtai švelniai, gal net nostalgiškai.
Penkios dienos, per kurias taip ir neišgirdom pravažiuojančios mašinos signalinimo. Vis dar nejučiomis bėgam per pėsčiųjų perėją degant žaliai šviesai. Po kelių mėnesių praleistų Vietname, Kuala Lumpuras atvėrė daug tuščios erdvės ir tylos. Tyla, pasirodo, yra labai svarbi. Išpuoselėti parkai, stikliniai aukštaūgiai pastatai ir net pusryčiai indų turguje dalinasi ramybe. Ramybės sąvoka per 9 mėnesius pasikeitus. Ją išeina atrasti blynų bei nesuskaičiuojančios galybės įvairiaspalvių skarų turgaus viduryje, jei 10 minučių niekas neužkalbina.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą