Vėl sėdim toje pačioje siauroje gatvelėje ant miniatiūrinių kėdučių. Mergaitė, į pilną stiklinę skirtingų pripjaustytų vaisių, įpila vieną šaukštą kondensuoto, du - kokoso pieno. Kabinam susmulkintą ledą iš šalia padėto dubenėlio, atsargiai sukam tarp vaisių. Dar ir dar. Po kelių minučių gomuriu slysta vaisinė gaiva. Šiandien jau antrą, tarsi netyčia užkliūvam už šitos gatvės. Vakar. Ir užvakar.
Keista būtų eiti gatve vienam su savo mintimis ir likti nesudrumstam. Eksperimentas – per 3 valandas šmirinėjimo nepagrindinėmis Hanojaus gatvėmis, 34 kartus nepažįstami žmonės bandė užkalbinti gatvėje siūlydami prekes ir paslaugas.
Nejučiomis dingsta gatvės prekyba, prasilenkia vos keli žmonės. Nuostabių senovinių, prancūziškų vilų rajonas, prie kiekvienos iš jos apsaugos postas. Išpuoselėta didybė driekiasi per kelis aukštus, už kitų tvorų matyti didžiausi kruopščiai prižiūrėti sodai. Draudimai fotografuoti bei akyla, visur stebinti akis.
Leninas moja iš toli. Keista jį matyti su tuo pačiu storu švarku palmių apsuptyje.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą