Nepaleidžia niekaip mūsų ši vieta. Nei senovinės, mediniais namais nutūptos gatvės, nei kas dieną minamo dviračio pedalai, nei tuščias pajūris, nei maišais iš turgaus parsinešami sultingi vaisiai. Viešbučio apačioje dirbanti mergina kas rytą vis paklausia kada mes išvažiuosim. Nežinia. Tik ne šiandien, ne rytoj ir ne poryt. Norisi dar kartą nuvažiuoti pas sulysusią močiutę žaliais auskarais pasrėbti tirštos lakštinių sriubos, einant pro šimtus (!) siuvyklų glostyti raštuotas medžiagas, mintyse rinktis šokiams iki ryto labiausiai tinkamus spalvotus batelius. Nenusibosta ir kas vakarą žiūrėti į vandenyje atsispindinčią raudonais žibintais nusėtą gatvę, nei kas rytą pusryčiauti pas tą pačias seseris, nei pro kambario balkoną žaliuojantys laukai. Mėnulio pilnaties vakarą, upė tiesiog liepsnoja nuo plukdomų žvakių. Susikaupę vaikai, ritmingai aidint didžiuliam būgnui, demonstruoja kovos menus. Pro šalį gracingai pražingsniuoja „Mis Vietnamas“ ir pasidalina šypsena, sklindančia iš širdies. Miestas burzgia nuo senovinių "Vespų", kurios nors trumpam sulėkusios iš viso Vietnamo.
- „Kada išvažiuosit?“
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą