Saigon, Vietnamas

2009 05 15


Siauros klaidžios gatvės primena Italijos mažuosius miestus, tuos kuriuose klaidžiojom kažkada - moterys sėdi lauke, lupa česnakus, pardavinėja bandeles ir vaisius. Į gatvę išsistūmęs patogų krėslą, senolis žiūri svetainėje stovintį televizorių. Vien dėl maisto norisi užsibūti kuo ilgiau – keptos, tikro skonio bulvės, pomidorai, agurkai, milžiniški krabai, žuvis, blynai aplieti kondensuotu pienu, pomidorų sriuba su 236 gurgždančiomis sėklomis, nunokę vaisiai ir taip pasiilgtas baltas vynas.

Pradėjus lyti, per dešimtį minučių gatvė virsta garmančia upe – užsemiamos lauko kavinės, einant vanduo siekia kelius. Vaikai laksto lyg pamišę, taškydami į šalis džiugesį.

Didžiausias Vietnamo miestas, kuriame dūzgia 10 milijonų gyvenimų. Pilnas motorolerių ūžesio, garsiausių dizainerių parduotuvių, linksmai spalvotų namų, šaltos arbatos bei paprastų draugiškų veidų. Lyg ir nieko labai išskirtinio – tiesiog viduje švaru, ramu ir gera. Švaru ir gatvėje. Nepastebėtai prabėga savaitė. Lygiai taip pat, kaip ir septintas mėnuo Azijoje.

Mergina ant šaligatvio degina nemažą dolerių krūvą. Netikrų. Žinant skaudžią Vietnamo istoriją, ši akimirka atrodo labai simboliška.

Prabangiame prekybos centre, auksinių dirbinių skyriuje, vieną laikraštį pasiklojusi, kitu užsiklojusi, popiečio sapnuose paskendusi pardavėja.

Dantisto kabinete Nr. 2:

- ar kalbate angliškai?
- Taip, žinoma.
Lyg patvirtindamas žodžių svorį, vyras judriomis akimis, nuo pakabos nusitraukia baltą gydytojo chalatą bei paskubomis užsivelka. Praeidamas pro šalį papurto savo kolegą, kuris snūduriuoja dantisto kėdėje.
Po akimirkos sėdžiu toje pat kėdėje, kurioje vis dar nespėjo išsisklaidyti popiečio snaudulys. Įžiebiami prožektoriai, palinksta du, pasiruošę dirbti, kaukėti veidai.
- Pasakokit.
- Prieš porą savaičių, ant dantenų susiformavo pūlinys. Buvau nuėjusi į ligoninę, gydytojas išrašė antibiotikų. Pūlinys išnyko, bet norėčiau, jog patikrintumėt ar viskas susitvarkė. Gal galit padaryti rentgeno nuotraukas?
Gydytojai susižvalgo, ir pradeda penkių minučių tiriamąjį darbą – analizė, brėžiniai ore, nuomonių suderinimas, vėl brėžiniai.
- Kada netekot štai šis dantis? – baksteli į akivaizdų tarpą.
- Prieš penkiolika metų (iš tikrųjų prieš dvidešimt, bet pagalvojau, kad tai gali nuskambėti kažkaip nepadoriai seniai bei dvelktelėti kandžių pilna spinta). Norėjau tiesintis dantis – gydytojas sakė, jog tai vienintelė galimybė. Bet taip ir nepavyko – pritrūko kantrybės. Dėl ko klausiat – juk su pūliniais čia nieko nesusiję?
- Blogai, jog ištraukėt tą dantį – turėsim įstatyti atgal. Kiek laiko būti Saigonas? Koks viešbutis gyvenat? (per kauke galima buvo įžvelgti atsiveriančią šypseną, pasiruošusią pagal viešbučio pavadinimą išspausdinti sąskaitą).
- Jūs manęs nesuprantat – aš ne estetinių paslaugų pas jus atėjau. Man skaudėjo dantį. Suprantant, ką reiškia žodis „pūlinys“? (Net už širmos jaučiau Martyno šypseną, lygiai tokią pačią, kuri buvo pasirodžius ryte, kai vėl ir vėl kartodama, mokiausi anglišką žodį).
- Aš suprantu. Suprantu. Įstatyti tą dantį, tada tiesinsim priekinius - va taip va, įsijautęs brėžia liniją.
- Jūs nesuprantat manęs. Aš nenoriu būti graži (akivaizdus melas), pūliniai..
- Taip taip. Po to galėsim dantis balinti. Prieš tai tik turim įstatyti implantą.

Dantisto kabinete Nr. 3:

- Sveiki, ar turit galimybę padaryti rentgeno nuotrauką?
- Nuotrauką..nuotrauką galim. Taip. Tai jūs norit, kad aš nufotografuoti jūsų dantis? Pagyvenus gydytoja išraiškingai vaizduoja fotoaparatu atliekamus veiksmus.