2009 m. gegužės 22 d., penktadienis

Phu Quoc sala, Vietnamas


2009 04 28


Ant stulpų pritvirtintų garsiakalbių galima nepastebėti. 5.30 val. įjungiamos žvalios muzikos bei nuotaikingų rytmečio kalbų neišgirsti neįmanoma. Pietų pertraukai (11.00-14.00 val.) - pakartotinas melodijų žiupsnis, 17.00 val. darbų pabaiga ir vėl sklindanti daina.

Sunku prisiminti, kada buvo nelaukiamas rytas. Taip seniai, jog atrodo, jog to niekada ir nebuvo. Dingo sapnai, kuriuose kažkur vėluoju, arba esu užmiršus atlikti svarbų darbą. Dabar prabudus kaskart užlieja kažkoks džiugesys, kasdien vis kitokio atspalvio. Ši sala persipina rausva bei permatomai melsva spalva. Kas rytą važiuojam keliasdešimt kilometrų iki stebuklingo balto paplūdimio, kuris skirtas tik mums. Dalinamės jį su kartkartėmis užklystančiais žvejais. Taip bėga pirmadienis, antradienis, trečiadienis ir kito geros dienos. Nejučiomis dingsta kelios savaitės, atrodo, jog čia galėtumėm leisti ne vienerius metus.

Užklydus į žvejų tinklais nuklotą pakrantę, už palmių lapų suręstos tvoros, moja pagyvenęs vyras. Nespėjam atsitokėti, kaip judriais judesiais apskabo šalimais esančius krūmus ir mūsų kuprinę sklidinai prikrauna keistų vaisių. Saldžiarūgščiai skanių.

Pradūrę motorolerio padangą, lėtai stumiamės keliu. Šalimais straksinti basakojė mergaitė lydi taisyklos link. Randam užvertas duris bei penkis, vienas į kitą panašius šunis. Iš kitos gatvės pusės kviečianti moteris, primygtinai sodinasi ant savo motorolerio sėdynės bei dešimtį kilometrų veža serviso link. Nespėjus atsitokėti, linksmai pamojuoja ir nurūksta į tolį. Viduryje lauko gyvenantis meistras, per kelias minutes ištraukia iš bėdos už keliasdešimt centų, nors turbūt numano, jog paklotumėm jam dešimtkart daugiau. Skaidrus jausmas.

Vieškeliai vis dar tokie pat raudoni ir gražūs. Ir labai klampūs kai pamirksta lietuje. Visą diena piruetais sukdamiesi, vakarop, penktą kartą palijus, žlegtelim į šiltą, glitnią, molingą, raudoną tyrę. Laikydama kompaniją, ant žemės ritinėjasi paskui važiavusi vietnamietė. Pro šalį lekia vyrą prie vairo savo apvalumais prispaudusi moteriškė, kurią visi pažįstami vadina „Bõba“. Išdavikiškas žvilgsnis nori pradėti dialogą aktualijų tema – „ kaip gali žmonės taip liurbiškai pargriūti lygioj vietoj?“. Už kelių metrų, slystelėjus motoroleriui, išriedėjo „Bõba“ iš ratų su visais, pintinėje vežtais, keturiasdešimt kiaušinių. Epilogo bei patarlių nebus.

0 komentarai (-ų):