Siem Reap, Kambodža

2009 04 01

Vos atsisveikinus su Tailandu, papuolam į didžiulį turgų – Kambodžos pasienį. Pardavinėjami vištos, bliūdai, ananasai, mėsos, krepšiai, sriubos bei vizos. Uniformuoti pareigūnai rimtais veidais, jas siūlo pirkti už 37, 35, 30, 27 dolerius. Tamsiausiame kampe, paslėptame už medžių, įsigyjam vizas už 20$ - tai prilygsta laimingam loterijos bilietui. Muitinės darbuotojas vis dar bando rūsčiu veidu įtikinti, jog tokios kainos neegzistuoja, iškaba “Viza– 20$” tiesiog dekoratyvinė eksterjero detalė bei reikalauja priemokos. Eilėje sutinkam išvargusio veido bei mielų akių lietuvę, kurią tie patys pareigūnai įtikino, jog jos viza, daryta Bankoke, negalioja bei įklijuoja kitą, teisingesnę ir brangesnę – moteris, atvykusi vos kelioms dienoms žvilgtelėti į khmerų civilizacijos stebuklą, gali puikuotis 3 mėn. galiojančia verslininkės viza. Oficialūs asmenys, prie savo valstybės durų, žongliruoja atvykstančių svečių pinigais lyg vis dar žaistų su vaikystės draugais savo kieme.

Kambodžą valdo DOLIÃR. Už jį galima pavalgyti, nori stiklinės vandens – doleris, atvirukas – doleris, nakvynę turbūt irgi pavyktų susirasti už dolerį. Jei siūlytum vietiniui rinktis tarp 5 eurų monetos ir 1 dolerio banknoto, neabejoju, jog pasirinktų pastarąjį.

Vidurdienis, kūnas žliaugia nuo srūvančio prakaito. Atsivėdėjęs, sunkus kirteklis skina kelią per nesibaigiančias džiungles. Atšipęs bei vis slystantis iš rankų. Saulė sunkiai prasibrauna pro tankynę, bet jos siunčiama kaitra tiesiog dusina. Mieguisti augalai pinasi po kojomis, vildami kartu įkyrių vabzdžių virtinę. Ir tas spengiantis cikadų čirpimas! Atrodo niekada nesibaigs..Pasigirsta duslus garsas, kirteklis sukasi ore, vėl tas pats garsas. Siena, akmeniniai rieduliai, besikeičiančios formos..kažkas nepaprasto. Džiunglių viduryje tūnanti paslaptis. Lėtai minant dviračio pedalus asfaltuotu keliu, lydint didžiuliams drugiams, kur ne kur išbėgant beždžionių šeimynai, mintys klajoja kažkur tenai, prieš kelis šimtus metų. Norėtųsi būti tiems, kurių dulkini batai užmynė ant to mažo/didelio stebuklo. Ir lėtai įkvėpti, prisėdus ant akmens. Pabūti tyliai dviese su grožiu, kuriuo tuoj pasidalinsi su pasauliu. Sėdim ir dabar, ir net pavyksta atrasti akimirkas, kai aplink nezuja turistų būriai. Pilkšvas akmuo, kartais persipina rusvi bei žalsvi atspalviai. Medžio šaknys, besiskverbiančios vis gilyn į sienas, tuo pat metu griauna istoriją bei suteikia jai dar daugiau žavesio. Žymusis Angkor neužbūrė, gal todėl, jog buvo per daug išlauktas, bei matytas profesionalų foto bei video kamerų atspindžiuose. Kelios dienos klajonių dviračiais po senąjį miestą, bei atrastos kitos, ne tokios išgarbintos šventyklos, prikausto žvilgsnį ir ilgai nepaleidžia iš nesibaigiančių koridorių. Iš sienų vienas po kito išnyra sudūlėję veidai, šokančios deivės, demonai – kiekvienas jų savitas ir ypatingas. Sunku patikėti, jog XII a. imperija buvo tokia galinga bei išsivysčiusi, savyje glaudusi tiek išsilavinusių ir meniškų žmonių. Sužavėjo.

“Šalti gėrimai, ponia”,” Nupirk atvirutę”, “Šitų apyrankių tikrai dar neturi, tavo šiek tiek tamsesnės”, “šalti gėrimai, pone”, “pažiūrėk kokia graži dūdelė”, “sėsk prie mano stalo”, “ne, sėsk prie mano stalo” “doleris, doleris, doleris”, “Šalti gėrimai”, “gal reikia gido?”- nesibaigiantys vidinės pusiausvyros išbandymai, artėjant prie bet kurios šventyklos, stabdant dviratį, nulipant nuo jo, einant, sėdint. Sapnuojant.

Mergaitė, pardavinėjanti iš popieriaus lankstytus paukščius, sakė, jog Kambodžoj saulėtekis būna tik vieną kartą per diena, labai anksti ryte.

Devyni dešimtadaliai Siem Reap gatvėse važinėjančių automobilių – Toyota “Camry”. Kiekvieno šios mašinos savininko viena didžiausių svajonių yra turėti naujausią Toyota “Camry”.

Supermarkete prie kiekvienos lentynos stovi po darbuotoją – čipsų konsultantas, sausainių su šokoladu konsultantas, mineralinio vandens konsultantas, sūrio su pelėsiais konsultantas, sūrio be pelėsio konsultantas. Palubėje besisukantiems galingiems ventiliatoriams nesiseka išsklaidyti nuolatinio kvėpavimo į nugarą dūmo.