2009 04 08
Diena, vaduodamasi nuo karščio, sprogsta stipraus lietaus čiurkšlėmis. Ilgo, nepertraukiamo ir merkiančio kiaurai. Galimybė ilgiau užsibūti blyninėje, bei mėgautis papildomu krepu. Mergaitė, užsisodinusi ant dviračio jaunesnįjį brolį, nepaliaudama suka ratus po kvartalą. Kiekvienąkart prasilenkiant taip pat plačiai šypsosi. Kaimynų berniukai nuogi laksto po gatvę bei krykštaudami maudosi lietaus voniose. Moterys, apsijuosusios maudymuisi skirtomis skaromis, išnaudodamos progą, šluotomis brūžina savo parduotuvių grindis bei tvinstančius kiemus. Vyrai mazgotėmis glosto motorolerius, lyg švelniai šukuotų žirgo-prizininko karčius. Nežinia, kas vyksta kitur, todėl atrodo, jog būtent čia yra linksmiausia gatvė mieste.
Lėtai mindamas girgždančio dviračio pedalus, ant galinės sėdynės pasidėjęs įspūdingo formato ledo gabalą, važiuoja pagyvenęs vyriškis. Vėjas draiko gatvėje besimėtančius, niekam nebereikalingus, plastikinius maišelius, kartais visus kartu įsukdamas į dulkių spiečių. Varvantis ledas slidžiai pasiekia tikslą: atsargiai nuimamas nuo dviračio, kantriai pjaunamas pjūklu. Čia prieinama 2 pasirinkimų kryžkelė – ledas nuplaunamas nuo dulkių, išmetamų dujų, musių paliktų pėdų arba ne. Paskutinis etapas - specialiai tam pritaikyta malimo mašinėle, smulkinamas į nepriekaištingą, aukštos klasės restorano kokybės, tyrę. Atšaldytas šviežių vaisių kokteilis vienodai skanus, nepriklausomai nuo apsisprendimo pasirinkimų kryžkelėje.
Einant gatve, akys pačios pradeda skaičiuoti vaistines. Vienoje gatvės atkarpoje skaičius pasimeta ties 14. Kartais galima stebėti 3 iš eilės, įsikūrusias viena šalia kitos. Nespėjus apsigyventi tik ką pastatytame viešbutyje, jo savininkas pasakoja, jog buvo tas žmogus, kuris atidarė pirmąją vaistinę šiame mieste, kuri iki šiol neša šimtatūkstantinius pelnus. Įdomus miestas.
Kambodža turi du simbolius - Angkor šventyklos bei Angelina Jolie. Angkor puikuojasi visur – ant nacionalinės vėliavos, alaus butelio, viešbučio iškabos. Angelina vardu spekuliuoja apsukrieji verslininkai – čia ji stovėjo, čia sėdėjo, čia vakarojo. Du dalykai, be kurių Kambodža būtu ištirpus pasaulio žemėlapyje. Arba kraujo upėmis vis tiek būtų išgarsinę Raudonieji Chimerai.
Prasilenkiant tamsioje gatvėje išgirstam: „Lietuviai?“. Pasaulis įdomus, ir pasirodo, ne toks jau didelis. Netikėta, bet labai malonu. http://rktrip.blogspot.com/
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą