Koh Phangan sala, Tailandas

2009 03 14

Autobuso motoras jau užvestas, vairuotojas kruopščiai tvarkosi jaukią darbinę aplinką – nuo prakaito ir dulkių valo vairą, papildo vandens atsargas šalia padėtame kibire, pasitaiso marškinių apykaklę, ranka į viršų braukia permirkusius plaukus. Nors geriau pagalvojus, Tailande autobuso motoras beveik visados užvestas, net jei iki išvažiavimo lieka daugiau nei pusvalandis. Mūsų akys ir toliau nesąmoningai klaidžioja autobuso priekyje, vairuotojo daiktuose ieškodamos muzikinių įrašų kolekcijos. Neradusios atsipučia – vis dar yra galimybė, jog kelionė bus rami. Kliūdamas už savo paties ilgų bei plonų kojų, arba tiesiog pasimesdamas per dideliuose batuose, iš už kampo išnyra pagyvenęs vyriškis. Paskubomis įmeta kelioninę rankinę į bagažinę, bei juda maisto prekystalių link. Čia laikas lyg sustoja: pasiėmęs didįjį šaukštą, nesikuklindamas kabina vieną po kitos gėrybes – ragauja visus sudėtus patiekalus, niekaip neatrasdamas to tinkamo skonio. Ne juokais sunerimus kavinukės darbuotoja, atlėgsta, kai betarpiškas pirkėjas pirštu bakstelėja į vieną iš jų. Autobuso vairuotojas rangosi kėdėje, vis papuškuodamas didžiuoju pedalu. Likę 36 keleiviai ramiai stebi pro langą, kaip vyriškis į jau suruoštą plastikinę dėžutę su maistu, įsimeta papildomą saują agurkėlių ir neskubėdamas linguoja į autobusą. Įsitaisęs sėdynėje, iš kažkur susiveikia didžiulę pagalvę ir užsnūsta. Kruopščiai rinktas maistas taip ir lieka nepaliestas, nes skrandis pasisotino nuo ankstesnio, 14 didelių šaukštų, bufeto. Autobusas vėluodamas skuodžia nesibaigiančiu greitkeliu, rytinės pakrantės link.

Kitąryt, lipdami į keltą, plukdantį į Koh Phangan salą, nesuprantam, kodėl taip gerai judėjęs žmonių srautas, jau kelias minutes sustojęs. Paslaptis atskleista – prie trapo užstrigęs vakar matytas vyriškis ilgomis kojomis, bando užsikelti savo bagažą. Veiksmas slenka neapsakomai lėtai, turbūt dar ir todėl, jog savo išsipūtusią rankinę tempia tik viena ranka, taip kliūdamas visur kur įmanoma ir net neįmanoma. Kitoje rankoje neša naujai suruoštą dėžutę su maistu.

Įsitaisę kelto denyje, akimis lydim tolstantį krantą. Ar keltumeisi kelis kilometrus iš Klaipėdos į Pervalką, Kylį, Stokholmą ar plūduriuotum tarp tropikų salų, palydovės visuomet tos pačios – judrios, žvalios, nešančios snape giedrą nuotaiką, žuvėdros. Vandens purslai, artėjantis naujas, dar nepažintas krantas, atsipalaidavę žmonių veidai..bei ilgų baltų kojų su dideliais batais savininkas, vėl ir vėl nerangiai kartojantis jogos pratimus denio viduryje, prie kelto apsauginių turėklų, prie durų staktos ir vėl denio viduryje. 4 valandų kelionė neprailgsta.

Kelionių didysis gėris – pakeliui sutikti žmonės. Giedrų akių 68 metų prancūzas Michel – ramybės, patirties, mokėjimo pasakoti bei mokėjimo klausyti pavyzdys. Po širdies operacijos savyje nešiojantis kiaulės dalelę, gyvybingas, koks tik gali būti, tiek metų sulaukęs žmogus. Pirmą kartą į Indiją atvyko legendiniu hipišku „Laiminguoju autobusu“ London – New Dehli, 1971 m., vėliau ten lankėsi daugiau kaip 30 kartų. Keli pajūryje kartu praleisti vakarai, besikapstant istorijoje, geografijoje, prisiminimuose ar tiesiog linksmai juokiantis. Žmogus, kuris taip lengvai neužsimirš.

Dvasingas/ nelabai dvasingas vienuolis, šiltai modamas pasikviečia į svečius. Tik peržengus slenksti, užplūsta jausmas, jog esi vienas iš 10 054 praeivių - trafaretiškai palinki sėkmės keliaujant autobusu, mašina, motoroleriu, laivu ir ilgo gyvenimo kartu, apšlaksto šventu vandeniu, užriša šventą apyrankę bei ištiesia šventą aukų dėžutę. Karts nuo karto atrasdami vienuolio dovanotą/parduotą nuotrauką, kurioje jis stovi šalia apsiavusio šlepetėmis Jamiroquai viduryj jo virtuvės.. kol kas nerandam atsakymo į klausimą: „Kokia šios nuotraukos paskirtis mūsų gyvenime?“.

Kelios savaitė praleistos Koh Phangan saloje – nesibaigiantis flirtas su jūra; lėkimas nuo aukščiausio kalno saloje, pilant negailestingai merkiančiam tropikų lietui; pusryčiai supantis hamake; mėlyni, žali bei nepažįstamos spalvos paukščiai vis sukantys ratus aplink mūsų jaukią verandą; žuvimi kvepiantis miestelis; ilgi vakarai leidžiantis vis kitokio atspalvio saulei, vakarojimas pas Rūtą su Viliumi su geltonu arbūzu ant žalios sofos (www.rutele.lt); vidurnaktį besivejantys mūsų motorolerį šunys; vis dar nesutikti Rita ir Aistis (http://dvieseazijoje.blogspot.com); kaimynai, visas atostogos leidžiantys balkone; kas vakariniai itališki ledai; apėmusi vaikiška panika dėl artėjančio cunamio, pradėjus naktį loti visos pakrantės šunims; žvejai, kas rytą grįžtantys pilnomis valtimis, išsinešantys žuvis, o tuščias skardines ir butelius numetantys čia pat ant kranto; dešimtys naujų kriauklių, atsidūrusių kuprinėje; noras sugrįžti.