Koh Lanta sala, Tailandas

2009 03 08

Ankstyvi rytai sąmoningai verčia iš lovos, dar nespėjus plačiau pramerkti kairiosios akies, veda tiesiai pajūrio link. Lūžtančios ilgos bangos švelniai žadina kūną, lyg nenuorama kava su pienu. Dienos pradžia pilna oranžinių, žalių, violetinių, rausvų, baltų, rudų kriauklių bei vaikiško polėkio.

Patogiai įsitaisius ant motorolerio sėdynės, lekiant laukinių paplūdimių pašonėje, nejučia kyla noras skristi. Rankos sklendžia oru, nugara ropoja Netramdomos Laisvės jausmas. Gelsvais, mėlynais bei raudonais dryžiais spalvinti jūros čigonų kaimai; gaivinantis trintų vaisių su ledukais kokteilis pakelėje; tiltas, kurio pašonėje įmerkęs inkarą, keistom lemputėm apsikarstęs, laivas. Dar niekuomet asfalto neragavęs, duobėm nusagstytas, kelias, atveda link ilgo tuščio paplūdimio bei didelės bangos. Dar viena pilna smėlio diena, kurios nesinorėtų į nieką iškeisti.

Sala, kurioje neviešpatauja turistai bei jos teisėti gyventojai neišginti į tamsiausią, niekam nebereikalingą, kampą. Ištisų kaimų medinių namų polius skalauja jūra, nekantri senutė kasryt pasitinka iš bangų išnyrančia saulę.

Kas vakarą, viešbutėlį prižiūrinti šeima, susirenka prie televizoriaus. Nepaliaujamai juokiasi iki vidurnakčio žiūrėdami teatrališkos vaidybos margaspalvį serialą. Kitą vakarą tiesiog džiaugiasi lyriniu dainų DVD, ypatingąją dainą šeimos galva groja kelis kartus iš eilės, abu juos pritardamas estrados žvaigždei.

Nėra išblizgintų batų, akinančiai balto smėlio. Muses nuo keptos mėsos vaiko besisukantys, prie ventiliatoriaus motoro primontuoti, maišeliai. Šiukšlių niekas nerūšiuoja ir turbūt to dar nedarys artimiausią dešimtmetį, kol tik galės prasikasti pro jas link jūros. Yra ramybė, papajos salotos, saulėlydžio atbėgantys pažiūrėti šunys, kylantys į naktinį dangų raudoni žibintai, ir dar kažkas, dėl ko tiesiog jauku. Mirkstant sultingo saulėlydžio atspalviuose, Martynas pasakė: „Čia galima ir numirti“.