2009 02 07/16
2009 02 24/28
Milijoninis miestas, plačiai atlapojantis duris kiekvienam, kuris nori užeiti į senovę, lyginant lubų drožinius, lėtai lankyti vieną šventyklą po kitos, naktiniuose turguose krautis pilnas lėkštes sultingų gėrybių, lankyti meno parodas arba tiesiog klaidžioti gatvėmis. Nepaaiškinamas saugumo jausmas, tarytum čia pažinotum viską, lyg valgydamas savo vaikystėje mėgiamą rūgštynių sriubą. Netrūksta nieko – nei druskos, nei pipirų, nei grietinės.
Į rytinį miegą lengvais mostais atsklendžia kiniškos muzikos garsai. Susimaišiusi su sapnu, spaudžia apelsinų sultis, prausia veidą šaltinio vandeniu, bei nešdama keliametrinius sparnus, lėtai veda aukščiausio kalno link. Šviesus rytmetys, plaukiant kartu su ramybės debesimis. Dienos pradžia, kvepianti smilkalais, prasmingu gyvenimu bei rytine gaiva. Oazė, kurią kasdien savo rankomis kuria toks pat žmogus, kaip mes visi. Nesibaigiantys vijokliai, monotoniškas vandens čiurlenimas, tvirtai laiko už skverno ir tik įdienojus praleidžia pro vartus. Magiška vieta, ilgiems pokalbiams su pasiilgta drauge. Sustabdyta akimirka, traukianti į nesibaigiančios kelionės verpetą.
Patvoryje, nuo saulės ir maisto pertekliaus, tinsta neaiškios veislės šuo. Kitas, tokį pat, akiai nemalonų prifarširuotų riebalų kiekį, sugebėjo tingiai nuvilkti į pavėsį. Kartais pasigirsta kažkoks keistai duslus, tarytum rankšluosčiais užkimšto sprogusio vamzdžio, garsas – žaismingas amsėjimas nulydint pravažiuojantį dviratį. Sunkiasvorių trijulės vinis – moteriškai meili, iš nasrų kamuolėlio nepaleidžianti Bubu, praeinant bakstelėti drėgna nosimi, tarsi kviesdama drauge praleisti pusdienį.
Ankstyvą rytą bobute slenka iš rytinio turgaus namolio, nešina keliomis pintinėmis pirkinių. Tik įpusėjus šalutinę gatvelę, nusilpęs kūnas, lyg sulėtintam juodai baltam kine, susmunka ant žemės. Neskubėdami rieda pomidorai, svogūnai, kiaušiniai. Vis dar kaip toje pačioje lėtai juodai baltoj akimirkoj. Negailestingai lėkdamas autobusėlio vairuotojas, mus kūliavirsčiais gabenantis į stotį, staigiai pasuka į gatvę kairėje, priversdamas apglėbti bekrentančias lauk kuprines bei atgal įsisodinti, skubantį senolei į pagalbą, žvilgsnį.
Žmonės praeidami kalbina nesibaigiančias eiles varpų, kurie tingiai bet sodriai ūbauja ant aukšto kalno. Miestas slepiasi po rūko debesimis, greitkelio pakraščiu einame kažkur. Neprieinam, bet tiesiog gera, kai gali klampoti lapais su drauge čia, lygiai taip pat, kaip ir kažkadais tenai.
Nuklydus vos kelis žingsnius nuo sekmadieninio turgaus šurmulio, į kiemą įsivilioja žvakių jūra. Jaunas vienuolis lėtais žingsniais sukasi tarp liepsnų, vėl ir vėl degdamas vėjo įveiktas. Ramybė, susikaupimas bei besitęsianti kelionė – nuo vieno šviesulio ligi kito. Meditacinis stebuklas, lyg skudurėlis valantis minčių plokštelę nuo susikaupusių dulkių.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą