Siem Reap, Kambodža

2009 04 01

Vos atsisveikinus su Tailandu, papuolam į didžiulį turgų – Kambodžos pasienį. Pardavinėjami vištos, bliūdai, ananasai, mėsos, krepšiai, sriubos bei vizos. Uniformuoti pareigūnai rimtais veidais, jas siūlo pirkti už 37, 35, 30, 27 dolerius. Tamsiausiame kampe, paslėptame už medžių, įsigyjam vizas už 20$ - tai prilygsta laimingam loterijos bilietui. Muitinės darbuotojas vis dar bando rūsčiu veidu įtikinti, jog tokios kainos neegzistuoja, iškaba “Viza– 20$” tiesiog dekoratyvinė eksterjero detalė bei reikalauja priemokos. Eilėje sutinkam išvargusio veido bei mielų akių lietuvę, kurią tie patys pareigūnai įtikino, jog jos viza, daryta Bankoke, negalioja bei įklijuoja kitą, teisingesnę ir brangesnę – moteris, atvykusi vos kelioms dienoms žvilgtelėti į khmerų civilizacijos stebuklą, gali puikuotis 3 mėn. galiojančia verslininkės viza. Oficialūs asmenys, prie savo valstybės durų, žongliruoja atvykstančių svečių pinigais lyg vis dar žaistų su vaikystės draugais savo kieme.

Kambodžą valdo DOLIÃR. Už jį galima pavalgyti, nori stiklinės vandens – doleris, atvirukas – doleris, nakvynę turbūt irgi pavyktų susirasti už dolerį. Jei siūlytum vietiniui rinktis tarp 5 eurų monetos ir 1 dolerio banknoto, neabejoju, jog pasirinktų pastarąjį.

Vidurdienis, kūnas žliaugia nuo srūvančio prakaito. Atsivėdėjęs, sunkus kirteklis skina kelią per nesibaigiančias džiungles. Atšipęs bei vis slystantis iš rankų. Saulė sunkiai prasibrauna pro tankynę, bet jos siunčiama kaitra tiesiog dusina. Mieguisti augalai pinasi po kojomis, vildami kartu įkyrių vabzdžių virtinę. Ir tas spengiantis cikadų čirpimas! Atrodo niekada nesibaigs..Pasigirsta duslus garsas, kirteklis sukasi ore, vėl tas pats garsas. Siena, akmeniniai rieduliai, besikeičiančios formos..kažkas nepaprasto. Džiunglių viduryje tūnanti paslaptis. Lėtai minant dviračio pedalus asfaltuotu keliu, lydint didžiuliams drugiams, kur ne kur išbėgant beždžionių šeimynai, mintys klajoja kažkur tenai, prieš kelis šimtus metų. Norėtųsi būti tiems, kurių dulkini batai užmynė ant to mažo/didelio stebuklo. Ir lėtai įkvėpti, prisėdus ant akmens. Pabūti tyliai dviese su grožiu, kuriuo tuoj pasidalinsi su pasauliu. Sėdim ir dabar, ir net pavyksta atrasti akimirkas, kai aplink nezuja turistų būriai. Pilkšvas akmuo, kartais persipina rusvi bei žalsvi atspalviai. Medžio šaknys, besiskverbiančios vis gilyn į sienas, tuo pat metu griauna istoriją bei suteikia jai dar daugiau žavesio. Žymusis Angkor neužbūrė, gal todėl, jog buvo per daug išlauktas, bei matytas profesionalų foto bei video kamerų atspindžiuose. Kelios dienos klajonių dviračiais po senąjį miestą, bei atrastos kitos, ne tokios išgarbintos šventyklos, prikausto žvilgsnį ir ilgai nepaleidžia iš nesibaigiančių koridorių. Iš sienų vienas po kito išnyra sudūlėję veidai, šokančios deivės, demonai – kiekvienas jų savitas ir ypatingas. Sunku patikėti, jog XII a. imperija buvo tokia galinga bei išsivysčiusi, savyje glaudusi tiek išsilavinusių ir meniškų žmonių. Sužavėjo.

“Šalti gėrimai, ponia”,” Nupirk atvirutę”, “Šitų apyrankių tikrai dar neturi, tavo šiek tiek tamsesnės”, “šalti gėrimai, pone”, “pažiūrėk kokia graži dūdelė”, “sėsk prie mano stalo”, “ne, sėsk prie mano stalo” “doleris, doleris, doleris”, “Šalti gėrimai”, “gal reikia gido?”- nesibaigiantys vidinės pusiausvyros išbandymai, artėjant prie bet kurios šventyklos, stabdant dviratį, nulipant nuo jo, einant, sėdint. Sapnuojant.

Mergaitė, pardavinėjanti iš popieriaus lankstytus paukščius, sakė, jog Kambodžoj saulėtekis būna tik vieną kartą per diena, labai anksti ryte.

Devyni dešimtadaliai Siem Reap gatvėse važinėjančių automobilių – Toyota “Camry”. Kiekvieno šios mašinos savininko viena didžiausių svajonių yra turėti naujausią Toyota “Camry”.

Supermarkete prie kiekvienos lentynos stovi po darbuotoją – čipsų konsultantas, sausainių su šokoladu konsultantas, mineralinio vandens konsultantas, sūrio su pelėsiais konsultantas, sūrio be pelėsio konsultantas. Palubėje besisukantiems galingiems ventiliatoriams nesiseka išsklaidyti nuolatinio kvėpavimo į nugarą dūmo.

Koh Tao sala, Tailandas

2009 03 23-29

Atsidūrus Koh Tao saloje bei visą dieną sukus po ją ratus motoroleriu užplūdo noras bėgti nuo nesibaigiančių viešbučių, bungalow, restoranų virtinės bei turistais nugultų paplūdimių. Pabėgom – likusias 5 dienas oras kaista iki 33, Martynas iki 39 laipsnių- laiką leidžiam tarp arbatų, šlapių nuo prakaito paklodžių, agurkų sriuba bei šeimininke, kuri kasryt atneša kekę bananų iš savų džiunglių. Pagyvenęs anglas nerimauja, jog Martyną gali kamuoti maliarija. Gydytoja, pažiūrėjus į akis, nuramina.

Gatvėmis šlubuoja ne vienas susižeidęs turistas – gipsai, bintai, nubrozdinimai, ištinusios alkūnės. Atviroje palatoje guli nesėkmingai panardęs vaikinas - lėtai kvėpuoja prijungtas prie rūdžiais apsitraukusių deguonies balionų.

Koh Phangan sala, Tailandas

2009 03 14

Autobuso motoras jau užvestas, vairuotojas kruopščiai tvarkosi jaukią darbinę aplinką – nuo prakaito ir dulkių valo vairą, papildo vandens atsargas šalia padėtame kibire, pasitaiso marškinių apykaklę, ranka į viršų braukia permirkusius plaukus. Nors geriau pagalvojus, Tailande autobuso motoras beveik visados užvestas, net jei iki išvažiavimo lieka daugiau nei pusvalandis. Mūsų akys ir toliau nesąmoningai klaidžioja autobuso priekyje, vairuotojo daiktuose ieškodamos muzikinių įrašų kolekcijos. Neradusios atsipučia – vis dar yra galimybė, jog kelionė bus rami. Kliūdamas už savo paties ilgų bei plonų kojų, arba tiesiog pasimesdamas per dideliuose batuose, iš už kampo išnyra pagyvenęs vyriškis. Paskubomis įmeta kelioninę rankinę į bagažinę, bei juda maisto prekystalių link. Čia laikas lyg sustoja: pasiėmęs didįjį šaukštą, nesikuklindamas kabina vieną po kitos gėrybes – ragauja visus sudėtus patiekalus, niekaip neatrasdamas to tinkamo skonio. Ne juokais sunerimus kavinukės darbuotoja, atlėgsta, kai betarpiškas pirkėjas pirštu bakstelėja į vieną iš jų. Autobuso vairuotojas rangosi kėdėje, vis papuškuodamas didžiuoju pedalu. Likę 36 keleiviai ramiai stebi pro langą, kaip vyriškis į jau suruoštą plastikinę dėžutę su maistu, įsimeta papildomą saują agurkėlių ir neskubėdamas linguoja į autobusą. Įsitaisęs sėdynėje, iš kažkur susiveikia didžiulę pagalvę ir užsnūsta. Kruopščiai rinktas maistas taip ir lieka nepaliestas, nes skrandis pasisotino nuo ankstesnio, 14 didelių šaukštų, bufeto. Autobusas vėluodamas skuodžia nesibaigiančiu greitkeliu, rytinės pakrantės link.

Kitąryt, lipdami į keltą, plukdantį į Koh Phangan salą, nesuprantam, kodėl taip gerai judėjęs žmonių srautas, jau kelias minutes sustojęs. Paslaptis atskleista – prie trapo užstrigęs vakar matytas vyriškis ilgomis kojomis, bando užsikelti savo bagažą. Veiksmas slenka neapsakomai lėtai, turbūt dar ir todėl, jog savo išsipūtusią rankinę tempia tik viena ranka, taip kliūdamas visur kur įmanoma ir net neįmanoma. Kitoje rankoje neša naujai suruoštą dėžutę su maistu.

Įsitaisę kelto denyje, akimis lydim tolstantį krantą. Ar keltumeisi kelis kilometrus iš Klaipėdos į Pervalką, Kylį, Stokholmą ar plūduriuotum tarp tropikų salų, palydovės visuomet tos pačios – judrios, žvalios, nešančios snape giedrą nuotaiką, žuvėdros. Vandens purslai, artėjantis naujas, dar nepažintas krantas, atsipalaidavę žmonių veidai..bei ilgų baltų kojų su dideliais batais savininkas, vėl ir vėl nerangiai kartojantis jogos pratimus denio viduryje, prie kelto apsauginių turėklų, prie durų staktos ir vėl denio viduryje. 4 valandų kelionė neprailgsta.

Kelionių didysis gėris – pakeliui sutikti žmonės. Giedrų akių 68 metų prancūzas Michel – ramybės, patirties, mokėjimo pasakoti bei mokėjimo klausyti pavyzdys. Po širdies operacijos savyje nešiojantis kiaulės dalelę, gyvybingas, koks tik gali būti, tiek metų sulaukęs žmogus. Pirmą kartą į Indiją atvyko legendiniu hipišku „Laiminguoju autobusu“ London – New Dehli, 1971 m., vėliau ten lankėsi daugiau kaip 30 kartų. Keli pajūryje kartu praleisti vakarai, besikapstant istorijoje, geografijoje, prisiminimuose ar tiesiog linksmai juokiantis. Žmogus, kuris taip lengvai neužsimirš.

Dvasingas/ nelabai dvasingas vienuolis, šiltai modamas pasikviečia į svečius. Tik peržengus slenksti, užplūsta jausmas, jog esi vienas iš 10 054 praeivių - trafaretiškai palinki sėkmės keliaujant autobusu, mašina, motoroleriu, laivu ir ilgo gyvenimo kartu, apšlaksto šventu vandeniu, užriša šventą apyrankę bei ištiesia šventą aukų dėžutę. Karts nuo karto atrasdami vienuolio dovanotą/parduotą nuotrauką, kurioje jis stovi šalia apsiavusio šlepetėmis Jamiroquai viduryj jo virtuvės.. kol kas nerandam atsakymo į klausimą: „Kokia šios nuotraukos paskirtis mūsų gyvenime?“.

Kelios savaitė praleistos Koh Phangan saloje – nesibaigiantis flirtas su jūra; lėkimas nuo aukščiausio kalno saloje, pilant negailestingai merkiančiam tropikų lietui; pusryčiai supantis hamake; mėlyni, žali bei nepažįstamos spalvos paukščiai vis sukantys ratus aplink mūsų jaukią verandą; žuvimi kvepiantis miestelis; ilgi vakarai leidžiantis vis kitokio atspalvio saulei, vakarojimas pas Rūtą su Viliumi su geltonu arbūzu ant žalios sofos (www.rutele.lt); vidurnaktį besivejantys mūsų motorolerį šunys; vis dar nesutikti Rita ir Aistis (http://dvieseazijoje.blogspot.com); kaimynai, visas atostogos leidžiantys balkone; kas vakariniai itališki ledai; apėmusi vaikiška panika dėl artėjančio cunamio, pradėjus naktį loti visos pakrantės šunims; žvejai, kas rytą grįžtantys pilnomis valtimis, išsinešantys žuvis, o tuščias skardines ir butelius numetantys čia pat ant kranto; dešimtys naujų kriauklių, atsidūrusių kuprinėje; noras sugrįžti.