2010 m. liepos 21 d., trečiadienis

Ar galima visa tai palikti savo noru? Meilės trikampis ir Amigo.

Negražiai aš čia nutilau, o dargi nepaaiškinus kodėl. Svarbiausia naujiena - mums nieko blogo nenutiko, netgi atvirkščiai. Šiek tiek mažiau maskatuojuosi internetinėje erdvėje, nes daugiau nei įprastai bendraujame kasdienybėje. Valio valio – patys tuo iki galo dar netikime, bet ėmėm ir parsitempėm savo kuprines namo! O namai tai juk, pasirodo, vieni. Su laukuose nusmaigstytomis rugiagėlėmis, kankorėžių miškais, voveruškų pilna keptuve. Grįžom vis dar mylėdami Aziją, bei tarytum iš naujo įsimylėję Lietuvą. Čia jau tarsi Brazdžionis mano žodžius dėlioja, tai kol labai nenusisaldino, judu toliau.

Mūsų grįžimo į Lietuvą istorija visai paprasta – jau prieš kurį laiką pajutom, jog pavargom nuo nuolatinio judėjimo, norėjosi ilgiau apsistoti vienoje vietoje. Šiame etape tinkamiausia pasirodė Malaizijos sostinė, Kuala Lumpuras. Norėjosi labiau vakarietiškos aplinkos, švaros, teatro, kino bei savos pagalvės. Suknelės troško kuprinėje ir reikalavo erdvios spintos su nuolat besisukinėjančiu skersvėju. Savaitę malėmės po miestą bei jo priemiesčius vis dar tikėdami, jog čia susirasim savą erdvę. Iš keturiasdešimties, nekilnojamojo turto nuoma užsiimančių agentams išsiųstų elektroninių užklausimų, atsakė tik du. Tinginystė ne kitaip. Kuo ilgiau ieškojom, tuo labiau supratom, jog šiuo metu mums tinkama vieta tikrai nėra čia. Atmetę šį variantą, kelias dienas svaigome, jog skrendame gyventi į pietų Ameriką, Čilę. Internete nusižiūrėjome jaukų butą Santjago centre, o tą patį vakarą nusipirkom bilietus grįžimui į Lietuvą. Logikos ir nuoseklumo nėra visiškai, bet gal tai nėra taip jau labai blogai? Kai savo mylimai puskei Justei parašiau, kad dabar kaifuoju plaudama namuose grindis, sakė kad praeis. Ir sakė žinanti, jog aš pati tą žinau. Tikra tiesa. Dar žinau, kad galiu imti sriūbčioti nesulaukdama pavasario ar niekaip nuo batų nenuvalydama įsigėrusios druskos. Bet nepaaiškinamo pozityvumo šiuo metu viduje yra tiek daug, jog visa tai atrodo visai nebaugu. Gal todėl, kad mamos dovanotos mėlynės labai skanios, o gal, jog šalia nuolat zuja, mūsų ilgai išlauktas naujasis draugas – keturių mėnesių šuo Amigo. Tiesiog gera būti Namie.

Prieš kelias savaites pro terasos langus matytas Perhentian salų vandens mėlynumas atrodo nebetikras. Čia kaip su ta šviesa šaldytuve – ar tikrai ji užgęsta, kai uždarome jo duris, o gal šviečia nuolatos? Taip ir tas skaidrus mėlis – kažin, ar jis vis dar ten?

10 komentarai (-ų):

Namučiai rašė...

Kas žino, kaip ir kurlink veda keliai... Gal Amigo atvedė ten, kur šiuo metu judviem ir reikia būti, gal nuves dar toliau. Gal tų 3 Azijos metų reikėjo nedidukui, bet jaukiam uostui Tverečiaus gatvėje įvertinti.

Evelina rašė...

Oho, kaip netikėta... :) Tikrai nustebau :) Nors... Gal truputį ir suprantu. Aš metus gyvenu na, ne tokiam žydram rojuje kaip jūsiškis, bet vis tik truputį rojuje... Ir kaip pasiilgau mėlynių pas mamą... Ir to jausmo, kad esi savas. Šuo žiauriai gražus, ir vardas jam tinka. Linkėjimai visiems trims :)

Lina rašė...

Smagu girdeti! Taip kazkaip nujauciau, kad grizot, bet nedrisau klausti...Pasirodo tiesa!Tikiuoso tos teigiamos energijos uzteks ilgam. Arba tiek, kiek reikia:) O Amigo nuostabus, atsispirti neimanoma!

s. rašė...

Du paskutiniai straipsniai... jie patys nuostabiausi, kuriuos skaičiau. Tokie, kuriuos skaitydamas pasijutau nepaprastai laimingas. Toks laimingas, kad vos nepravirkau. Laimingas, kad ir pats grįžau, kad jaučiu šilumą ir nebe šaltį, kad nebereikia nieko gelbėti, vežti į ligonines ir lipti lipti lipti... Tai irgi praeis. Bet juk todėl ir važiuojame. Kad sugrįžtume...

Karolis rašė...

"Prieš kelias savaites pro terasos langus matytas Perhentian salų vandens mėlynumas atrodo nebetikras."

Pažįstamas jausmas, po metų išvis nebetikėsit, kad buvo tokia kelionė - mes žiūrim į nuotraukas ir net sunku tikėti, kad kažkada trankėmės tokiais rojaus pakampiais :)

Welcome back! :)

Jonas rašė...

Nuostabu, kad grįžtat. O dar nuostabesnis gyvūnėlis, dėl kurio...

Baltas rašė...

Vaizdai tai WOWwww :)) Sunelis irgi grazuolis

Konvejeriai rašė...

Kiekvienas, pats renkasi savo kelionės kelią ir įspūdžiai priklauso tik nuo to, ką esi pasiruošęs pamatyti ar patirti... Vaizdeliai neblogi, bet varvinti seilės neverta, geriau visa tai patirti pačiam ;)

Karolis rašė...

Vaizdai, tai kaip atvirutės. Labai gražu, gal ir aš nukeliausiu ten.

Vilniaus oro uostas skrydžiai rašė...

Neįsivaizduoju iš tikrųjų kaip visa tai galima palikti savo noru. Rimtai. Vaizdai, kaip iš rojaus kampelio. O dar šuo toks mielas. :))