Ar galima visa tai palikti savo noru? Meilės trikampis ir Amigo.

Negražiai aš čia nutilau, o dargi nepaaiškinus kodėl. Svarbiausia naujiena - mums nieko blogo nenutiko, netgi atvirkščiai. Šiek tiek mažiau maskatuojuosi internetinėje erdvėje, nes daugiau nei įprastai bendraujame kasdienybėje. Valio valio – patys tuo iki galo dar netikime, bet ėmėm ir parsitempėm savo kuprines namo! O namai tai juk, pasirodo, vieni. Su laukuose nusmaigstytomis rugiagėlėmis, kankorėžių miškais, voveruškų pilna keptuve. Grįžom vis dar mylėdami Aziją, bei tarytum iš naujo įsimylėję Lietuvą. Čia jau tarsi Brazdžionis mano žodžius dėlioja, tai kol labai nenusisaldino, judu toliau.

Mūsų grįžimo į Lietuvą istorija visai paprasta – jau prieš kurį laiką pajutom, jog pavargom nuo nuolatinio judėjimo, norėjosi ilgiau apsistoti vienoje vietoje. Šiame etape tinkamiausia pasirodė Malaizijos sostinė, Kuala Lumpuras. Norėjosi labiau vakarietiškos aplinkos, švaros, teatro, kino bei savos pagalvės. Suknelės troško kuprinėje ir reikalavo erdvios spintos su nuolat besisukinėjančiu skersvėju. Savaitę malėmės po miestą bei jo priemiesčius vis dar tikėdami, jog čia susirasim savą erdvę. Iš keturiasdešimties, nekilnojamojo turto nuoma užsiimančių agentams išsiųstų elektroninių užklausimų, atsakė tik du. Tinginystė ne kitaip. Kuo ilgiau ieškojom, tuo labiau supratom, jog šiuo metu mums tinkama vieta tikrai nėra čia. Atmetę šį variantą, kelias dienas svaigome, jog skrendame gyventi į pietų Ameriką, Čilę. Internete nusižiūrėjome jaukų butą Santjago centre, o tą patį vakarą nusipirkom bilietus grįžimui į Lietuvą. Logikos ir nuoseklumo nėra visiškai, bet gal tai nėra taip jau labai blogai? Kai savo mylimai puskei Justei parašiau, kad dabar kaifuoju plaudama namuose grindis, sakė kad praeis. Ir sakė žinanti, jog aš pati tą žinau. Tikra tiesa. Dar žinau, kad galiu imti sriūbčioti nesulaukdama pavasario ar niekaip nuo batų nenuvalydama įsigėrusios druskos. Bet nepaaiškinamo pozityvumo šiuo metu viduje yra tiek daug, jog visa tai atrodo visai nebaugu. Gal todėl, kad mamos dovanotos mėlynės labai skanios, o gal, jog šalia nuolat zuja, mūsų ilgai išlauktas naujasis draugas – keturių mėnesių šuo Amigo. Tiesiog gera būti Namie.

Prieš kelias savaites pro terasos langus matytas Perhentian salų vandens mėlynumas atrodo nebetikras. Čia kaip su ta šviesa šaldytuve – ar tikrai ji užgęsta, kai uždarome jo duris, o gal šviečia nuolatos? Taip ir tas skaidrus mėlis – kažin, ar jis vis dar ten?