Prieš kelias savaites atrodė, jog nejučia klimpstam į pasyvumo, perdėto kritiškumo bei negatyvaus mąstymo balą. Galbūt tai yra nedovanotina būnant tokios nuostabios gamtos apsuptyje, bet taip jau kartais nutinka ilgose kelionėse. Žmogus turbūt užprogramuotas emocijų kaitai, vienoda būsena ima varginti. Įspūdžių lagaminas atrodė perpildytas, todėl reikėjo tiesiog sustoti ir prispaudus keliu, jog lengviau užsidarytų, prisėsti. Pavargom ieškoti ir rasti ne tai, ko tą akimirką trokšta vidus. Tiesiog nepavyko susigyventi su daugumą turistų traukiančiu magnetu El Nido, kuris yra įsitaisęs šiaurinėje Palawan salos dalyje, už devynių dulkėtų valandų girgždančiu autobusu. Juk būna, kad ir trijų aukštų puraus torto nesinori, nesvarbu, jog visi aplink jį giria. Gal kas sandėlyje turit užsislėpę raugintų agurkų? Visi ankstyvi mūsų rytai prabėga lėtai skaičiuojant iki aštuonių. Giliai įkvepiant bei dar giliau iškvepiant. Turbūt neatsitiktinai mūsų gyvenime atsirado joga – jau seniai jos laukėm. Šįkart mūsų mokytojai – specialiai į šį seminarą iš Indijos atvažiavęs, šešiasdešimt penkių metų Dada Sumitananda Avadhuta bei penkiasdešimt aštuonerių filipinietė, Didi Ananda Shubra. Kyla įtarimas, jog tuos vardus jie patys susigalvojo. Išties visai nesvarbu. Kadangi šioje vietovėje vietiniai žmonės nelabai domisi sveiku gyvenimo būdu, kartais užsiėmimai vyksta tik su mumis dvejais. Nors mokytojai ir pagyvenę, bet savo kūną lanksto lyg guminį – ne veltui joga užsiiminėja kasdien nuo septyniolikos metų. Labai įdomi patirtis – asanos, meditacija, diskusijos apie vegetarizmą bei sveikatą. Pavyko subalansuoti padrikusias emocijas ir išgryninti norus. O tame lagamine pasirodo dar tiek daug vietos..tik reikia mokėti viską tvarkingai sudėlioti. Šios kelios savaitės turbūt buvo vienos vertingiausių per ilgus mėnesius. Arba tiesiog atėjo laikas pokyčiams.
Kai nedideliame kambaryje patvinsta energijos sūkuriai, norisi šokti. Puerta Princesa miestas, prieš kurį laiką atrodė pilkas, šiek tiek dulkėtas bei stipriai įsivyniojęs, į triračių motorolerių išmetamus melsvus dūmus. Viena bažnyčia, parkas netoliese, krantinėje namai ant polių, pakelės užkandinės, kioskai, parduotuvės, bankai ir daug gatvių. Vienoje iš jų, Burgos, iš pat ankstyvo tračiadienio ryto, išnešami gaidžiai. Vieni įkeliami į savadarbius, iš vielų išlankstytytus narvus, kiti pririšami už kojos tiesiog prie didesnio akmens. Tai dažniausiai pritraukia jaunų vyrų dėmesį – ekspertų akimis lėtai juos apžiūrinėja, pakėlę čiupinėja, klauso lūžtančio giedojimo. Turbūt kažkur netoliese vyksta gaidžių kovos. Šiek tiek toliau, dešinėje, ant rausvo namo laiptų, pavėsyje įsitaisęs rudas šuo. Kai kietai įminga, lėtai nusvyra kairė užpakalinė letena. Už kelių namų, iš kiemo glūdumos atbėga nedidukė mergaitė ir kiekvieną kartą mojuodama šaukia „O, labas!!!!!“ Kartais ji būna palaidais, vėjuje plazdančiais plaukais, kartais pažabojus garbanas ir tvarkingai supynus. O kai šeštadienio vakarą įsisegus du gelsvus kaspinus bei lėkdama tarė – „Aš jus myliu“, atrodė, jog iš tiesų taip ir galvoja. Šis miestas nebegali būti pilkas. Vegetariškos užkandinės padavėja nuolatos kažką niūniuoja, dainuoja arba juokiasi. Viena gatvė, o tiek skirtingų veidų. Ta prižiūrėta, balta katė su antkakliu, kuri išslenka tik vakarais, kai atlėgsta dienos karštis – visąlaik tupi toje pačioje vietoje. Moteriškė, pasipjausčiusi pilną lėkštę mango vaisių, tiesia mūsų link, bei kviečia prisijungti.
Ir dar. Esu labai laiminga, jog visą dieną galėjau šnekučiuotis su ilgai laukta Jurga. Sesės gi mes beveik. Trumpai, bet vis tiek labai gera. Gal kas judat į mūsų pusę? Mielai prisėstumėm pašnekesiams. Kas sakė, jog lietuviai sėsli tauta ir retai keliauja? Tuo pačiu metu El Nido buvom mudu, Jurga su penkių draugų kompanija bei dar viena lietuvių pora Inga ir Vitalijus. Nieko sau! Beje, Vitalijus moka išrinkti labai sultingus arbūzus..
