2009 04 11
Ilgai klaidžiojam šiukšlių koridoriais, kol surandam vietą vakarienei. Paprastą bei nors kiek žadinančią apetitą. Pirmi trys kąsniai slysta sklandžiai, maloniai nuteikia skrandį. Tada vienas po kito pradeda rikiuotis alkani žmonės, paeiliui prieidami su išmaldai ištiesta ranka. Visiškai nusižeminę ilgai stovi, kiaurai naršydami mūsų sąžinės slapčiausiuose užkaboriuose. Berniukai, mergaitės, vos paeinantys senukai, moterys su verkiančiais kūdikiais ir vėl vaikai, vaikai, vaikai. Apkeptos daržovės stringa gerklėje. Iš tiesų, žmogui maisto užtenka labai nedaug.
Chimerų nauji metai (pradžia balandžio 14d.) truko tris dienas – pilnas laistymosi vandeniu, moterų blizgančiais bei gipiūriniais šventiniais drabužiais, apeigomis šventykloje, lotoso žiedais Budai, linguojančiais šokiais, bei nesibaigiančiais populiariųjų dainininkų pasirodymais televizijoje. Čia pat žmonės delnais ploja linksmus ritmus, kiti šliaužia pilvu ir rankioja pūti pradėjusias maisto atliekas. Galima ignoruoti ir užsidaryti vienoje iš daugelio vėsių paupio kavinių bei gurkšnoti „Happy hour – 0,7$“ alų arba ausinuke garsiai pasileisti mėgstamą muziką iš patogios jutimams praeities. Pasisamdyti vairuotoją, kuris kondicionuojamoje mašinoje vairuos vien nuo šiukšlių išvalytomis gatvėmis. Arba tiesiog užsklęsti visus žmogiškas jusles bei matyti vien mojuojančius ir besišypsančius vaikus. Nors tiesą pasakius, šypsenų čia daug.
Niekaip negaliu prisiversti atsidaryti fotoaparato dėklą. Negaliu fotografuoti suplaktas šiukšles, smarvę, nusižeminusį žmogų, uostantį klijus paauglį, švinkstančią mėsą turguje, musių spiečius, paplavų pilnus puodus, alkanas akis, besiruošiančio apšvarinti mano kišenes vaiko, lakstančio visiškai nuogo vyro išprotėjusiomis akimis. Nufotografavau invalidę moterį, kurią artimieji krepšyje atsinešė į naujųjų metų šventę parke. Dėl to, jog džiaugėsi ta akimirka ir akys buvo skaidrios. Po kelių sekundžių gal jau nebūčiau išdrįsus. Negaliu fotografuoti ir tų mergaičių, primygtinai, pardavinėjančių knygas. Kartais jos pyksta, jei pasakai, jog jau prieš kelias minutes nusipirkai knygą apie Kambodžą: „Kelintų metų leidimas? 2008? Aš turiu leistą 2009 - aisiais. Turi nusipirkti. Ponia, ar girdi? Juk 2009 metų!!!!“.
Negaliu šiame mieste tiesiog eiti gatve ir džiaugtis žmogumi, kuris man nusišypsojo. Nes čia pat sėdi kitas, ant sąšlavų krūvos su gangrenuojančiomis kojomis. Vaikai dienų dienas neina į mokyklą, o pardavinėja viską, ką gali panešti. Geriausiu atveju spardo tuščią dėžę ar skardinę, vietoj kamuolio. Kas trečia pravažiuojanti mašina – prabangus „Lexus“ visureigis. Niekur nesu jų mačiusi tiek daug. Šalis vis dar kraujuoja nuo visai neseniai pasibaigusių raudonųjų chimerų vykdytų skerdynių, nusinešusių kelis milijonus žmonių gyvybių. Savo rankomis vykdę žudynes žmonės niekur nedingo. Dabar jie mokyklų direktoriai, sėkmingi verslininkai, atstovai ministerijose ar kitose rimtose įstaigose. Apie tai šneka paprasti žmonės bei rašo knygos. Galbūt tai tik šnekos, ir visi jie praturtėjo po nepasakomai gero ryžių derliaus. Negali būti įsitikinęs, kieno giminės vairuoja prabangiąsias mašinas, bet minčių vis nepalieka nešvaros jausmas. Paklausus apie tą visą važinėjančią prabangą, vienintelis atsakymas kurį tenka išgirsti iš vietinių žmonių – „Korupcija, korupcija, korupcija“. Negaliu čia tiesiog būti. Jeigu esi čia, tai turi kažką keisti. Jei dabar negali, geriau kuo greičiau iš čia važiuoti. Yra pavojus nužmogėti.
Kai patenki į duobę, būna tamsu. Liūdna. Pasirodo, dar ir karšta. Mūsų kelionės pirmoji duobė, po pusmečio klajonės, būtent čia, Phenom Penh. Karščiausią mėnesį šioje šalyje.
Geriausias dalykas per visą savaitę praleistą šiame mieste – dar kartą sutikti Kotryna ir Rytis, bei ilgas vakaras įvairiausių pašnekesių.
