Sihanoukville, Kambodža

2009 04 18

Dangus apniukęs, jūra tamsiai pilkos spalvos, krantą plaka didžiulės riestos bangos. Kai užsimerki, stiprūs vėjai atneša jūros kvapą. Tą tikrą, kuris būna tik Lietuvoje. Šiek tiek dvelkiantį jūros žolėmis. Gaivų ir limpantį. Vėjas pripučia galvą pudros smulkumo balkšvo smėlio, tuo pat metu dideliais šepečiais pravalo smegenis nuo sostinėje matytos neteisybės.

Diena, kurioje apsilanko mielas akiai šuo, įgauna visai kitą atspalvį. Tarytum mažu veidrodėliu pagaunant saulės blyksnį. Šiandien buvo daug šunų – besimaudančių, snaudžiančių minkštame krėsle, tarytum netyčia prasibraukiančių pro kojas, siaučiančių bangose ar tiesiog vienas su kitu. Daugelis iš jų turi žmogiškas akys. Kai kuriose šmėsteli draugiškumas, švelnumas, humoro jausmas, susimąstymas, tingumas, polėkis. Tie, kurie kiūto pakelėse bei maisto ieško nesibaigiančiuose šiukšlynuose, į akis nežiūri. Jei pakelia galvą, žvilgsnį nusuka kažkur į šalį. Visai kaip ir žmonės.

Pižaminės mados valdo Kambodžą. Vienas miestas keičia kitą, pižaminės mados ne tik niekur nedingsta, o tik labiau dominuoja mergaičių/merginų/moterų/ močiučių garderobe. Lyg kažkoks pokštas. Labai skaidrina diena. Medvilninės susiglamžiusios eilutės, pieštos drambliais, antimis, šunimis, žirniais, pupom, rožėmis bei lelijomis. Lyg vėl ir vėl sukant vaikiško animacinio filmo juostelę. Šiandien apkerėjo baltas apdaras išdabintas mikimauzais raudonomis ausimis. Dominuoja pastelinių atspalvių medžiagos, drąsesnės renkasi ryškiai šaukiančią geltoną, raudoną, rožinę, oranžinę.

Vaikščiojant po nutolusį nuo miesto paplūdimį, akys slenka pro nesibaigiančius skelbimus – parduodamos arba išnuomojamos kavinės, bei čia pat esantys bungalai. Likusieji tiesiog uždaryti ir laukia geresnių laikų. Sezonas pasibaigia iškart po chimerų naujųjų metų – prabėgus vos kelioms dienoms pakrantė visai ištuštėja. Vienos iš jų savininkė – jauna lenkė, darbuojasi kartu su savo vaikinu iš Kambodžos. Įsikūrė čia prieš kelis sezonus, moka dešimtines fiktyviam „Raudonajam kryžiui“, kai to nepakanka – vienam vietinės valdžios vyrukui ir džiaugiasi šia diena. Taip elgiasi visi šioje pakrantėje esantys kurortų savininkai. „Aukos“ negodžios – 20$ pusmečiui. Nors yra šios žemės savininkai, reguliariai gauna raštus, reikalaujančius nugriauti visas kavines - patvirtintas naujas miesto projektas, kuriame šis paplūdimys turi būti laukiniai vienišas ir gražus. Savininkai pasirašo peticiją, bei su rinkliava neša tuo pačiu adresu, iš kurio atėjęs grasinantis laiškas. Kuriam laikui reikalai susitvarko, kol nepasiekia nauji laiškai. Viskas sukasi ratu. Meilė, jūra, dešimtinė.

"Fuji" foto salone: iš pagrindinės salės palydimi į dėžėmis ir dulkėmis nukrautą kambarį. Ant vienos sienos pakabinta mėlyna klijuotė (vert. klijonkė), ant kitos balta. Mergina nuo kėdės nukrauna dėžes, dulkes nukrauti pamiršta. Sodina ant kedės, prie mėlynos klijuotės (vert. klijonkės). Fotografas ilgai lygina pečių liniją, taiso marškinėlių nepaklusnią klostę, vėl lygina pečius, smakras aukštyn..atatupstas menininko žingsniu slenka atgal, prisimerkia, nužvelgdamas paskutines detales pakelia kairįjį antakį..ir iš kišenės išsitraukia senovinę „muilinę“. Dar keletas paskutinių pastabų, prisitaiko..pokšt – nuotrauka Vietnamo vizai padaryta. Belieka jas ranka supjaustyti ir profesionaliai įteikti. "Fuji" vis tiktai. Dėmesys klientui, profesionalumas ir operatyvumas.

Phenom Penh, Kambodža

2009 04 11

Ilgai klaidžiojam šiukšlių koridoriais, kol surandam vietą vakarienei. Paprastą bei nors kiek žadinančią apetitą. Pirmi trys kąsniai slysta sklandžiai, maloniai nuteikia skrandį. Tada vienas po kito pradeda rikiuotis alkani žmonės, paeiliui prieidami su išmaldai ištiesta ranka. Visiškai nusižeminę ilgai stovi, kiaurai naršydami mūsų sąžinės slapčiausiuose užkaboriuose. Berniukai, mergaitės, vos paeinantys senukai, moterys su verkiančiais kūdikiais ir vėl vaikai, vaikai, vaikai. Apkeptos daržovės stringa gerklėje. Iš tiesų, žmogui maisto užtenka labai nedaug.

Chimerų nauji metai (pradžia balandžio 14d.) truko tris dienas – pilnas laistymosi vandeniu, moterų blizgančiais bei gipiūriniais šventiniais drabužiais, apeigomis šventykloje, lotoso žiedais Budai, linguojančiais šokiais, bei nesibaigiančiais populiariųjų dainininkų pasirodymais televizijoje. Čia pat žmonės delnais ploja linksmus ritmus, kiti šliaužia pilvu ir rankioja pūti pradėjusias maisto atliekas. Galima ignoruoti ir užsidaryti vienoje iš daugelio vėsių paupio kavinių bei gurkšnoti „Happy hour – 0,7$“ alų arba ausinuke garsiai pasileisti mėgstamą muziką iš patogios jutimams praeities. Pasisamdyti vairuotoją, kuris kondicionuojamoje mašinoje vairuos vien nuo šiukšlių išvalytomis gatvėmis. Arba tiesiog užsklęsti visus žmogiškas jusles bei matyti vien mojuojančius ir besišypsančius vaikus. Nors tiesą pasakius, šypsenų čia daug.

Niekaip negaliu prisiversti atsidaryti fotoaparato dėklą. Negaliu fotografuoti suplaktas šiukšles, smarvę, nusižeminusį žmogų, uostantį klijus paauglį, švinkstančią mėsą turguje, musių spiečius, paplavų pilnus puodus, alkanas akis, besiruošiančio apšvarinti mano kišenes vaiko, lakstančio visiškai nuogo vyro išprotėjusiomis akimis. Nufotografavau invalidę moterį, kurią artimieji krepšyje atsinešė į naujųjų metų šventę parke. Dėl to, jog džiaugėsi ta akimirka ir akys buvo skaidrios. Po kelių sekundžių gal jau nebūčiau išdrįsus. Negaliu fotografuoti ir tų mergaičių, primygtinai, pardavinėjančių knygas. Kartais jos pyksta, jei pasakai, jog jau prieš kelias minutes nusipirkai knygą apie Kambodžą: „Kelintų metų leidimas? 2008? Aš turiu leistą 2009 - aisiais. Turi nusipirkti. Ponia, ar girdi? Juk 2009 metų!!!!“.

Negaliu šiame mieste tiesiog eiti gatve ir džiaugtis žmogumi, kuris man nusišypsojo. Nes čia pat sėdi kitas, ant sąšlavų krūvos su gangrenuojančiomis kojomis. Vaikai dienų dienas neina į mokyklą, o pardavinėja viską, ką gali panešti. Geriausiu atveju spardo tuščią dėžę ar skardinę, vietoj kamuolio. Kas trečia pravažiuojanti mašina – prabangus „Lexus“ visureigis. Niekur nesu jų mačiusi tiek daug. Šalis vis dar kraujuoja nuo visai neseniai pasibaigusių raudonųjų chimerų vykdytų skerdynių, nusinešusių kelis milijonus žmonių gyvybių. Savo rankomis vykdę žudynes žmonės niekur nedingo. Dabar jie mokyklų direktoriai, sėkmingi verslininkai, atstovai ministerijose ar kitose rimtose įstaigose. Apie tai šneka paprasti žmonės bei rašo knygos. Galbūt tai tik šnekos, ir visi jie praturtėjo po nepasakomai gero ryžių derliaus. Negali būti įsitikinęs, kieno giminės vairuoja prabangiąsias mašinas, bet minčių vis nepalieka nešvaros jausmas. Paklausus apie tą visą važinėjančią prabangą, vienintelis atsakymas kurį tenka išgirsti iš vietinių žmonių – „Korupcija, korupcija, korupcija“. Negaliu čia tiesiog būti. Jeigu esi čia, tai turi kažką keisti. Jei dabar negali, geriau kuo greičiau iš čia važiuoti. Yra pavojus nužmogėti.

Kai patenki į duobę, būna tamsu. Liūdna. Pasirodo, dar ir karšta. Mūsų kelionės pirmoji duobė, po pusmečio klajonės, būtent čia, Phenom Penh. Karščiausią mėnesį šioje šalyje.

Geriausias dalykas per visą savaitę praleistą šiame mieste – dar kartą sutikti Kotryna ir Rytis, bei ilgas vakaras įvairiausių pašnekesių.

Battambang, Kambodža

2009 04 08

Diena, vaduodamasi nuo karščio, sprogsta stipraus lietaus čiurkšlėmis. Ilgo, nepertraukiamo ir merkiančio kiaurai. Galimybė ilgiau užsibūti blyninėje, bei mėgautis papildomu krepu. Mergaitė, užsisodinusi ant dviračio jaunesnįjį brolį, nepaliaudama suka ratus po kvartalą. Kiekvienąkart prasilenkiant taip pat plačiai šypsosi. Kaimynų berniukai nuogi laksto po gatvę bei krykštaudami maudosi lietaus voniose. Moterys, apsijuosusios maudymuisi skirtomis skaromis, išnaudodamos progą, šluotomis brūžina savo parduotuvių grindis bei tvinstančius kiemus. Vyrai mazgotėmis glosto motorolerius, lyg švelniai šukuotų žirgo-prizininko karčius. Nežinia, kas vyksta kitur, todėl atrodo, jog būtent čia yra linksmiausia gatvė mieste.

Lėtai mindamas girgždančio dviračio pedalus, ant galinės sėdynės pasidėjęs įspūdingo formato ledo gabalą, važiuoja pagyvenęs vyriškis. Vėjas draiko gatvėje besimėtančius, niekam nebereikalingus, plastikinius maišelius, kartais visus kartu įsukdamas į dulkių spiečių. Varvantis ledas slidžiai pasiekia tikslą: atsargiai nuimamas nuo dviračio, kantriai pjaunamas pjūklu. Čia prieinama 2 pasirinkimų kryžkelė – ledas nuplaunamas nuo dulkių, išmetamų dujų, musių paliktų pėdų arba ne. Paskutinis etapas - specialiai tam pritaikyta malimo mašinėle, smulkinamas į nepriekaištingą, aukštos klasės restorano kokybės, tyrę. Atšaldytas šviežių vaisių kokteilis vienodai skanus, nepriklausomai nuo apsisprendimo pasirinkimų kryžkelėje.

Einant gatve, akys pačios pradeda skaičiuoti vaistines. Vienoje gatvės atkarpoje skaičius pasimeta ties 14. Kartais galima stebėti 3 iš eilės, įsikūrusias viena šalia kitos. Nespėjus apsigyventi tik ką pastatytame viešbutyje, jo savininkas pasakoja, jog buvo tas žmogus, kuris atidarė pirmąją vaistinę šiame mieste, kuri iki šiol neša šimtatūkstantinius pelnus. Įdomus miestas.

Kambodža turi du simbolius - Angkor šventyklos bei Angelina Jolie. Angkor puikuojasi visur – ant nacionalinės vėliavos, alaus butelio, viešbučio iškabos. Angelina vardu spekuliuoja apsukrieji verslininkai – čia ji stovėjo, čia sėdėjo, čia vakarojo. Du dalykai, be kurių Kambodža būtu ištirpus pasaulio žemėlapyje. Arba kraujo upėmis vis tiek būtų išgarsinę Raudonieji Chimerai.

Prasilenkiant tamsioje gatvėje išgirstam: „Lietuviai?“. Pasaulis įdomus, ir pasirodo, ne toks jau didelis. Netikėta, bet labai malonu. http://rktrip.blogspot.com/