Kai autobusu važiavome į Melaką, dar nežinojom, jog jau turim raktą nuo savo būsimo kambario, kuris bus mūsų namai visą mėnesį. Pasirodo būna ir taip. Apie šeimininkės Mani kepamų skanėstų viliones ne taip seniai rašė
Rita su Aisčiu – šokoladinių, vanilinių, riešutinių kepinių kvapas už rankovės vis tempia laiptais žemyn. Tuo pačiu metu, atgalios nerimastingai kviečia, vienas pasilikęs, balto marmuro apvalus stalelis terasoje. Didžiuliai, palubėje besisukančio ventiliatoriaus sparnai, atkakliai mus įkalbinėja kurti savo erdvius namus, į kuriuos jis pažada ilgai netrukęs persikraustyti. Melakoje tikrai galėtumėm gyventi ilgiau. Vaikščioti spalvingomis senamiesčio gatvėmis, užuosti pasiklydusių prieskonių kvapus, snūduriuoti
olandų, portugalų, britų, indų, kinų istorijos pavėsyje. Stebime, kaip kasdien ilgėja upės krantinė, užklojami nauji raudonų čerpių stogai. Melakoje jaučiamės kaip namuose – ne veltui čia pasirinkom sutikti Kalėdas bei žadinti naujuosius metus.
Jaučiu didžiulį malonumą, kai galiu pajusti naują vietovę ilgėliau ir įsilieti į kasdieninį vietinių žmonių gyvenimą. Gera vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, užsukti į jau tiek daug kartų būtą kavinukę, kurios net slenksčio neperžengus, iš toli moja virėjai. Taip pat smagu sveikintis su močiute, kuri kiekvieną sekmadienį ateina į indišką restoraną pusryčiauti. Šalimais, taikliais judesiai, to paties restorano darbuotojas, ore sukinėja blynus
Roti. Šiandien jo laukia kokie 200 – tiek įprastai jų prikepa sekmadieniais, paprastą dieną apie 120. Nesinori uždusus lėkti, nukrapštant tik miesto glajų, bet taip ir nepasimėgavus ilgai išliekančiu pyrago skoniu. O kur dar pakeliui rastos razinos! Kaip tas senukas – atėjęs į kavinę, ant stalo tvarkingai išsidėlioja skirtingų spalvų rašiklius, dar kartą juos sulygiuoja. Šalimais padeda liniuotę, trintuką. Iš maišelio traukia tris knygas, sąsiuvinį, surištus į nedidoką ryšulį. Iš lėto jį išpakuoja, nuimdamas knygas prilaikančias dvi plonas spalvotas gumytes bei užmaudamas jas ant kairės plaštakos – jog nenusimestų. Verčia puslapį po puslapio, atsineštais rašikliais pabraukdamas svarbiausias mintis. Aštuoniasdešimtmetis išdžiuvęs senolis domisi sulčių naudingų paveikiu žmogaus organizmui, sveika gyvensena bei joga. Dar ne kartą teko matyti tą patį žmogų, prie to paties stalelio, magiškai dėliojant savuosius spalvotus rašiklius.
Apie maistą negaliu neparašyti. Ir dar net nepradėjus jau kaupiasi seilės. Nuo to laiko, kai nebevalgome mėsos, karts nuo karto iškyla sunkumų renkantis patiekalus, kartais kelias dienas iš eilės tenka krimsti ryžius su visai neviliojančiom apkeptom daržovėmis. Malaizijai, o ypač Melakai galima užkabinti labai didelį medalį – vegetariškų patiekalų restoranėliai stebino savo išradingumu bei maisto įvairove. Išeinam prisikimštais pilvais, bet jau kalbamės, kuriuos patiekalus reiks išbandyti kitą kartą. O grįžę randam krūvą naujų derinių! Visiškas pasimetimas. Kai išgirstam spaudžiamų apelsinų ar obuolių sulčių garsą, kiekviena minutė jų belaukiant tampa labai ilga. O kur dar turtinga
Laksa sriuba bei greitai tirpstantis
Cendol sniegelis! Melakoje tapom visiški smaližiai ir nepataisomai išlepom. Ar tik nebus taip, jog visos šios gėrybės neužilgo parsivilios mus atgal?
Nuo apsipylusios kvepiančiais žiedais obels šakos su griausmu driokstelėjam į purviną balą – švintančią Manilą. Einam pro dešimtis, čia pat ant grindinio miegančius vaikus, nakties paslaptį praradusias prostitutes, virpančias pigaus alkoholio rankas. Kiek daug žmonių gyvena gatvėje! Susiliejęs su šlapimo išgraužtu šaligatviu, sėdi aštuonmetis berniukas. Čia pat ant patiesto kartono miega visa šeima – apdriskęs tėtis, mama ir kelių mėnesių kūdikis. Už kelių žingsnių priešais veidrodžio šukę staiposi už kojos pririštas gaidys. Vidurdienį vaizdas toje pačioje gatvėje mažai tepasikeičia - šlapimas savo gličiais pirštais toliau spaudžia nosį, ilgai netrukus skaičiuoju jau penkiasdešimtą pusnuogį vaiką besimalantį kažkur pakelėje. Vargetos paskęsta aplinkoje tarsi šiukšlės purvinuose grioviuose. Kartais net nenujauti, kad čia pat plaka dar viena širdis – moters galva žvalgosi iš kanalizacijos šulinio, pro tvoros plyšį stebi akys. Dažniausiai užgesusios, ir visai nesvarbu, ar joms septyneri ar septyniasdešimt metų. Mažametis, akmens skaldoje, bando užkasti kelių mėnesių guvų, rudos spalvos šunytį. Visai šalia, mama šukuoja įkyruoles utėles iš mažosios plaukų. Daug kur teko skaityti, jog filipiniečiai yra laimingiausi gyventojai pasaulyje. Tikiu, jog galbūt taip ir yra. Net jei keli statistiniai procentai murgdosi išmatose. Jaučiuosi, lyg atvykusi iš mažo provincijos miestelio, kur sniego paklodės uždengia visą purvą ir lyja gėlėmis. Skurdas ir šiluminių trasų žmonės egzistuoja ir Lietuvoje, tiesiog jie ne taip akivaizdžiai matomi. Turbūt tokių pat sukrečiančių vaizdų galima prisižiūrėti visuose milijoniniuose miestuose – New York, Mexico, Sao Paulo, tačiau nežinau ar ateis diena, kai jie nebekels jokių jausmų.
Kai autobusu važiavome į Melaką, dar nežinojom, jog jau turim raktą nuo savo būsimo kambario, kuris bus mūsų namai visą mėnesį. Pasirodo būna ir taip. Apie šeimininkės Mani kepamų skanėstų viliones ne taip seniai rašė Rita su Aisčiu – šokoladinių, vanilinių, riešutinių kepinių kvapas už rankovės vis tempia laiptais žemyn. Tuo pačiu metu, atgalios nerimastingai kviečia, vienas pasilikęs, balto marmuro apvalus stalelis terasoje. Didžiuliai, palubėje besisukančio ventiliatoriaus sparnai, atkakliai mus įkalbinėja kurti savo erdvius namus, į kuriuos jis pažada ilgai netrukęs persikraustyti. Melakoje tikrai galėtumėm gyventi ilgiau. Vaikščioti spalvingomis senamiesčio gatvėmis, užuosti pasiklydusių prieskonių kvapus, snūduriuoti olandų, portugalų, britų, indų, kinų istorijos pavėsyje. Stebime, kaip kasdien ilgėja upės krantinė, užklojami nauji raudonų čerpių stogai. Melakoje jaučiamės kaip namuose – ne veltui čia pasirinkom sutikti Kalėdas bei žadinti naujuosius metus. 
