Norėdami pasiekti Filipinų Šangrila vadinamą Sagadą, keliavome dvi dienas – dešimt valandų autobusu pirmąją, bei septynias antrą dieną. Kelias neatrodo tolimas, ypač kai žvalgaisi žemėlapyje, tačiau sukinėjantis nesibaigiančiuose posūkiuose valandos ištįsta. Pakelės iki soties maitina garbanotais kalnų vaizdais – šimtametėmis terasomis išmarginti Cordillera slenka tai kairėje, tai dešinėje. Žmonės terasose augina viską – ryžius, kopūstus, morkas, netgi braškes. Va ir vėl autobusas stabtelėja - moterys ant galvų nešdamos sunkias pintines energingai vilioja surinktu derliumi. Maišas, išpampęs nuo kukurūzų burbuolių jau kraunamas ant autobuso stogo. Keleiviams patogu – septyni/aštuoni stabtelėjimai ir maisto atsargų užtenka iki kitos kelionės.
Šiaip tai norėjau parašyti apie pietus, bet kaip visados mintys kažkur pakeliui susipynė. Šiandien valgėm storuosius makaronus su lengvai troškintomis daržovėmis. Nebuvo nei stalo, nei kėdžių, o maistą atsinešėm plastiko dėžutėje.
Šiaip tai norėjau parašyti apie pietus, bet kaip visados mintys kažkur pakeliui susipynė. Šiandien valgėm storuosius makaronus su lengvai troškintomis daržovėmis. Nebuvo nei stalo, nei kėdžių, o maistą atsinešėm plastiko dėžutėje.
4 komentarai (-ų):
Kokie idomus voratinkliniai sleniai :) Dziaugiuosi, matydama nuotraukose jus...
Tie filipiniečių sklypeliai - kaip ne šios planetos atributai. Ir vis dėlto, Laimona, Tu jau gali pasigirti esanti nebloga portretistė, o dėl saulėlydžio nuotraukų vienas frantas iš Vilnelės gatvės graužia nagus ir vis dūsauja: Gražu...
as irgi dziaugiuosi matydama jus nuotraukose, gerai,kad duodat priminti, kokie jus grazus, atsipalaidave ir su sariais ant kaklu:)Vivat!
Ir mums visai smagu kartais jums pasirodyti;)po to dar pradėsit sakyti, kad sėdim kur nors pasislėpę Nemenčinės miškuose;)
Rašyti komentarą