Kabantys karstai. Sagada, Filipinai

Žmonės, kilę iš Sagados apylinkių, vadinami Igorots, arba kitaip tariant – kalnų. Ne vieną pusdienį klaidžiojam po slėnius, apsupti smailių uolų viršūnių. Siauras kalnų kelias suktas ir kartais ne toks jau nekaltas - tarsi tam pritardama koja vėl slystelėja stataus šlaito krašto link. Į šias vietoves nerekomenduojama užsukti vyresnio amžiaus arba sveikatos problemų turintiems žmonėms. Iš tiesų, rimtesnę pagalbą ir padorią ligoninę galima rasti aštuonias valandas praleidus kelyje. Leistis žemyn kviečia iki šiol dar negirdėti Igorots genties papročiai. Jau iš toli matyti mistinis vaizdas - prie uolų pritvirtinti kabantys karstai. Ne juokai čia! Žmonės tikėjo, jog kuo aukščiau karstai bus pakabinti, tuo jie patys priartės dangaus link. Žemiškesnis paaiškinimas būtų, jog tokiu būdu jie apsisaugodavo nuo natūralių gamtos nelaimių - žemės drebėjimų, potvynių, būdavo sunkiai pasiekiami žvėrių. Kiti gi, karstus nešdavo gilyn į uolas. Tas uolas, beje, septintajame dešimtmetyje buvo pamėgę atvykėliai hipiai bei vietiniai menininkai, sulindę jose siurbdavo dūmą. Kokie keisti, šešėliuose paskendę, vakarai turėjo būti! Kaip tik dabar stovim vienoje iš tų uolų. Aplink dešimtys karstų, šikšnosparnių skleidžiami garsai ir vėsuma. Pavyksta išvengti visuomet skubančių skrybėlėtų gidų ir tiesiog tyliai užeiti į svečius. Vietiniai tikėjo, jog Vėlionių protėvių dvasios neišnyksta ir toliau juos saugo, todėl nepamiršdavo jų pamaloninti kasdieniais ritualais. Šios laidojimo tradicijos, gyvavusios kelis tūkstantmečius, natūraliai nyksta, nors paskutinės tokios laidotuvės buvo visai neseniai, 2008 birželį. Karstą iš storo medžio kamieno išsiskobdavo pats, Anapilin susiruošęs nabagas. Jei jam jau būdavo per sunku, sulaukdavo artimųjų pagalbos. Gedulinga šventė trukdavo penkias dienas po mirties, kurios metu artimieji aukodavo gyvulius bei paruošdavo lavoną laidojimui -  norėdami išvengti greito kūno irimo jį išrūkydavo. Mirus vaikui, jį laidodavo be jokių apeigų, tiesiog čia pat prie namo, molinėje puodynėje. Net maldos nesukalbėdavo. Bet iš tiesų, kas gi žino, kokiomis mintimis išlydėdavo savo vaiką mama?