Į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Pagudpud, Filipinai

Taip kalba žmonės, bet mes įbridom. Vėl mėgaujamės šiaurine Luzono pakrante bei Pagudpud. Keletas naujai uždengtų stogų, dažoma siena, ožka atsivedusi du jaunėlius - lyg ir visi atsainaus žvilgsnio pastebimi pasikeitimai. Ta pati šaltoka jūra, matyti žmonės, skanus maistas, naktimis staugiantys šunys bei tie patys šeimininkės profesionaliai mėtomi riaugai. Gera grįžti.

Kažkur dabar tikrai yra žmogus, kuris stengiasi atsikratyti žalingo savo įpročio ir džiaugiasi visą mėnesį nerūkęs. Mes, tuo metu po truputį formuojam naudingą  įgūdį - vis dar džiūgaujam atradę proto ir kūno mankštą, jos nenumetėm bei slapta tikimės, jog savo vidinėje kišenėje nešimės visą gyvenimą. Praėjo mėnuo, kai kiekvieną rytą pradedam joga bei meditacija. Nėra jokių išeiginių, ilgųjų šventinių savaitgalių, pateisinamų raštelių dėl prastai miegotos nakties ar pernelyg ankstyvo skrydžio. Šįryt vietiniam apsauginiui bandant pateisinti savo darbo vietą ir ieškant priekabių, Martynas man pasakė: “Pernelyg vertinu savo rytinės valandos pastangas bei džiaugiuosi pasiekta būsena, jog viską iššvaistyčiau blogoms emocijoms. Tiesiog nereikia kreipti dėmesio”.