Arbatinės kalvos. Haputalė, Šri Lanka

Jau šešias valandas dundam tarp arbatinių kalvų, pro atvirą traukinio langą galvas merkdami į nesibaigiančią žalumą. Paprastai norisi, jog kelionė kuo greičiau baigtųsi - dulkėtos valandos vargina. Ši kelionė išskirtinė – vaizdai nesiliauja mielai kutenę, jokios monotonijos akims, tvankumo ar nemalonių pakeleivių. Oro temperatūra pastebimai vėsta, kaupiasi lietingi debesys – vingiuojame 1,5 kilometro aukštyje. Traukinio palydovas pirštu parodo, į pro šalį lekiančiais krioklius.

Dienos mažame dulkėtame tamilų kaime bėga keistai – ketvirtą valandą ryto pažadina į visus aplinkinius kalnus atsimušanti malda, sklindanti iš kaimynystėje esančios šventyklos. Išbudinti griausmingo aido, pradeda staugti visi apylinkės šunys. Netrukus subruzda ir kaimas. Kelias dienas klaidžiojam nepermatomame rūke – jis užslenka apie dešimtą valanda ryto, vėlia atneša ir kibirus lietaus. Užeigoje, nutūptoje musių ir senyvo amžiaus vyrų, kramsnojam saldžią bandelę bei suvilgom dar saldesne arbata su pieno milteliais. Šįryt kėlėmės šeštą – pasirodo mieguisti kalnai dar nebūna atsitvėrę rūkų siena. Nejučia nueinam ne vieną kilometrą – svetingai moja žaliuojantys kalnai, į mokyklą einantys vaikai, darbus pradėję žmonės. Tokioje ilgoje kelionėje mokausi išgyventi kiekvienos akimirkos svarbą, be rytdienos ir vakar - nelyginti atspalvių, skonių, grožio. Šią akimirką stoviu virš debesų ir atrodo, jog vidus net virpa nuo emocijų. Pasaulio kraštas gali būti ir čia.

Žmonių veidai išdarkyti sunkaus darbo bei nuolat kramtomų Betel. Moteris stovinti šalimais, ant žalio lapo užtepa gesintų kalkių, uždeda Arekos riešuto gabalėlį. Gražiai sulanksto bei užkiša tarp dantų ir lūpos. Karts nuo karto pakramtydama, pačiulpdama, liežuviu vis spustelėdama turinį, burnoje jį laiko valandų valandas. Išsiskiria raudonos seilės, kuriomis nuspalvintos visos pakelės. Dauguma žmonių, dirbančių arbatos plantacijose kramto šį mišinį - tai išduoda raudonos lūpos, dantys bei kraujosrūvos akyse. Sudėtis toksiška, ilgai naudojant ženkliai padidėja burnos vėžio grėsmė – būtent dėl dažno jo vartojimo Pietų bei Pietryčių Azijoje ši liga dažna. Kombinacija stimuliuoja nervinę sistemą, apima lengvas euforijos jausmas - nebe taip stipriai lyja, nebe taip šalta ir alga visai padori. Kometos lekia aukštyn.

Lėtai lipam siaurais, mediniais, laiko nuzulintais laiptais, kuriais praeito amžiaus pradžioje vaikščiojo seras Thomas Lipton. Vienoje pirmųjų, 1890 m. jo pastatytų gamyklų, mus lydi svaiginantis džiūstančių arbatžolių kvapas bei labai greitai ir turbūt labai gerai angliškai šnekantis gidas, kuris dar puikiau įvaldęs gestų kalbą – „pažiūrėkit į kairę, pažiūrėkit į dešinę, einam su manim, jau kaip ir viską jums papasakojau, nusipirkit arbatos“. Čia pat, nusileidus kelis šimtus metrų nuo kalno, apylinkėse dūzgia rinkėjai. Darbas sunkus ir varginantis – kasdien moterys nuskina apie 20 kg, uoliausios kartais dvigubai daugiau. Pirštai vikriai skabo jaunus, gliažnus, šviesiai žalius - taip geidžiamus “du lapai ir pumpuras”. Tamsiai žali lapai yra storesni, senesni ir ne taip vertinami – antrarūšiai. Nuskintus krauna į didžiules pintines, kurias visuomet tampo su savimi. Oro sąlygos taip pat nelepina – dažnai merkia lietus, vėsu. Per mėnesį uždirba 250-300 litų.

Ceilono pavadinimą prieš keturiasdešimtmetį nurungė Šri Lanka– bet jo skleidžiamas aromatas ir toliau šaltais sekmadienio vakarais gyvena arbatos puodelyje.