Šri Lankoje esame jau visą savaitę, tačiau nedrąsiai ja mėgautis pradėjom tik šiomis dienomis. Praleidę kelias valandas sostinėje Kolombo ir beviltiškai ieškodami vietos, kur galima butų pavalgyti, turizmo ofiso darbuotoja išgirdo mūsų tariamus žodžius: - “Šri Lankoje ketinome praleisti mėnesį, bet dabar mąstome, jog galbūt šios patirties užteks ir dviems dienoms”. Suprasdami, jog mūsų lūpomis kalba alkis, nuovargis, praleidus bemiegę naktį oro uoste, žmonių minios gatvėje, triukšmas, nuolatinis bandymas apgauti..uždarėme dideles viešbučio duris, už kurių ošia Indijos vandenynas. Tarsi techninė pažeistų kanalų profilaktika, protinės ir jausminės sistemos perkrovimas. Bangų mūša žadina ryte, naktį užkloja nuslinkusią antklodę, vakare vilioja sėdėti terasoje bei lydėti saulę. Po truputį paliekam savanorišką izoliatorių ir užveriam anksčiau įsileidusias duris, ant kurių parašyta “Karantinas, neikite į išorinį pasaulį ir nesinervinkite ”.
Vaikščiojant Kolombo gatvėmis vis nepalieka jausmas, lyg būtum viduryje karinės bazės – kas šimtą metrų patruliuoja kareiviai apsiginklavę automatais, apsiraizgę šovinių girliandomis. Turėtų būti natūralu, kai stebim pagrindine gatve važiuojančią tanketę, ar spygliuotais užtvarais atskirtus ištisus rajonus, į kuriuos norint patekti, esi apieškomas atskirame kambaryje. Važiuojant svarbiems valstybės atstovams, užtveriami visi aplinkiniai keliai, palyda nusidriekia dešimtimis automobilių, iš paskos rieda prigrūstas sunkvežimis kareivių, apsikabinusių į visas puses nutaikytus ginklus, viršum galvų ratus suka malūnsparnis. Gegužę pritilusio, tris ilgus dešimtmečius trukusio pilietinio karo smarvė vis dar šalia.
Galutinai tapom pilvo vergais. Vegetariškos maisto tokie nauji skoniai, jog juos aprašinėti būtų beviltiška. Mėgaujamės kiekvienu valgiu, pavalgę pietus jau laukiam vakarienės. Aštru kaip reikiant, bet tarsi kokia priklausomybė – norisi dar. Daugelyje užkandinių, prieš dedant pasirinktus patiekalus, lėkštė įvelkama į maišelį, jog vėliau iš jo išsinėrus, nereiktų laiko gaišti plovimui. Inovatoriška, ar šiek tiek tingu?
Senyvo amžiaus žmogaus paklausus, už kiek laiko pasieksime miesto centrą, nė nesusimąstęs atsako: - “užtruksite 24 minutes”.
Kandy miesto viduryje mirksta ežeras, jį apglėbusiuose šlaituose sirpsta namų stogai, siaurą kelią namo užtveria gausi beždžionių šeimyna, lyjant lietui pasigirsta dūdelės skleidžiama melodija, basa moteris suka maldos ratus aplink šventyklą. Žmonių minios niekur nedingo, kas kelias minutes betarpiškai kalbina praeiviai, įkyriai moja tuk tuk’ų vairuotojai, kareiviai vaikų veidais vis dar šalia, tačiau patyliukais apsigyvena mintis, jog Šri Lanka mus įsileidžia vidun. Arba mes ją.
7 komentarai (-ų):
Geras maistas kompensuos visas negandas. Įsivaizduokit, jei jus būtų pasitikę gėlių griliandomis vainikuotos gražuolės, taikūs jaunikaičiai grotų dieviškas melodijas, vandenynas būtų DAR geresnis (hm...), vaikai neštų jums dovanas ir patys duotų jums pinigų, bet užėję pavalgyti gautumėt tik deep fried pork and chips, o užsigėrimui turėtumėte kibirus šaldytos kokakolos su plombyru. Lažinuosi, kad mėnesio neišbūtumėt.
Visiškai su tavim sutinku, Aisti. Maistas tobulas, o tai yra labai svarbu. Per kelias paskutines dienas gavom toookią nerealių kalnuotų vaizdų dozę, jog Šri Lanka sužibėjo visiškai:)
niu graziai atnaujinot bloga :)
Reik kada ir grindis išsišluot, sienas persidažyt:)Ačiū, Laura:)
Grindys, lubos, sienos - viskas atrodo kitaip. Papūs nauji madų vėjai, vėl transformuosit. Lyriškai tai vadinčiau VIRSMAIS...
Jau pavyko prikabint namučių veidą.
Kaip gera, kad Namučiai galų gale prisijungė:) ir dar ta nuotrauka su levandomis!
Rašyti komentarą