Mes vėl Azijoje

Trys mėnesiai Lietuvoje buvo be galo gardūs: ilgais pokalbiais, buvimo kartu, teatru, kinu, sekmadienio rytais kuriamu židiniu, čiobrelių arbata, pageltusiais lapais, ąžuolinėmis vantom ir neslėpsim..bulviniais blynais bei ohoho kokiais varškės apkepais. Šlovė visagaliui internetui – per devynis kelionės mėnesius nesijaučiam nuo nieko atitolę. Pasiilgę buvom labai. Į klajonę atgalios norisi taip pat stipriai, kaip norėjome pamatyti artimų žmonių žvilgsnius. Atsakę į tris labiausiai dominančius klausimus „ O tai kas labiausiai patiko kelionėje?“, „ką tokio egzotiško valgėt..niu vistiek, kokių vabalų, tarakonų, žiurkių..?“, „o kas po to?“ kraunamės kuprines. Šįkart jos dar lengvesnės. Vos praeitą savaitę nustebusios akys sekė dar labiau nustebusį žvirblį, kurio pusrytį sodo žolėje netikėtai uždengė sniegas. Šįvakar, dangumi praskrodę tūkstančius kilometrų, po trijų mėnesių pertraukos vėl leidžiamės Malaizijos sostinėje Kuala Lumpure.

Šiluma truktelėjo į savo glėbį, savo ilgais pirštais kutendama kiekvieną kūno lopinėlį. Kišenės prisipildė to nepaaiškinamo, jau pažįstamo Azijos kvapo – drėgmės, kažkur netoliese gaminamo maisto, žiedų. Niekaip nepavyksta nuginti minties – kaip šilta!!

Oro uosto pareigūnė, prieš paimdama patikrai mano pasą ir uždėdama vizą, plačiai šypsodamasi taria „O, kokie gražūs plaukai!“. Čia pat kitas besišypsantis pareigūnas, tvarkantis Martyno dokumentus, klausia „ Lietuva..Lietuva..hmm..o čia jūsų šalis labai gerai pasirodė futbolo čempionate?“. Kodėl mūsų vaikystės knygelėse pareigūnus piešdavo piktus ir susiraukusius?. Vizos įklijuotos, šypsenos padalintos ir priimtos – mes esam ten, kur norim būti.

Gera, kad Lietuva nebeturi sienų, ir jog žmogus laisvas rinktis kuriuo keliu jam eiti. Taip pat smagu, jog beveik išnykusi emigracijos sąvoka. Emigrantu dabar gali padaryti tik pats žmogus, įkalindamas save susikurtų stereotipų bei baimės keistis, belangėje. Lietuvą mes labai mylime, kaip ir daugelis jūsų. Tai pat ir jos dovanota kalbą, kurios žodžius gliaudydami džiūgaujam. Kažkur toli liko mažos tautos sindromas, jog mes kažkuo blogesni už kitus. Bet taip pat ir niekuo ne geresni. Su kiekvienu, besidominčiu mūsų šaknimis, dalijamės savo šalies istorija. Ir kviečiame suvalgyti šviežiai rūkytą žuvį, pasislėpus kopose nuo vakarinio vėjo. Mūsų kelias veda savęs link, visai čia pat. Keista, bet tik šiek tiek atitrūkus nuo Lietuvos, vėl ima skleistis mintis, jog viskas yra įmanoma. Šiandien taip atrodo.

Žmogus gimsta, jog būtų laimingas.