Lietuvių dienos. Langkawi sala, Malaizija.

Ketvirtadienio vakarais Langkawi saloje vyksta naktinis turgus. Prekystaliai nukrauti vaisiais, saldumynais, kepsniais, jūros gėrybėmis. Stebint, kaip mergina įgudusiais judesiais maišo taip išsiilgtas papajos salotas, kažkur netoliese nuvilnija pažįstami tonai. „Jie taip visi šypsosi“- lėtai žingsniuodama ištarė mergina. Taip! Mums sekasi! Mes vėl netikėtai sutikom lietuvius! Klaipėdiečiai Simona ir Kristupas, kelis mėnesius leido Vietname bei Malaizijoj. Šiuo metu jau juda savojo uosto link. Džiugu matyti dar kelias, įspūdžiais žibančias akis.

Iš pirmo žvilgsnio sala pasirodė labai turistinė – nesibaigiančios marškinėlių parduotuvės, skaros, restoranų virtinė, paplūdimyje siaučiančios motorinės valtys, parasparniai bei perdegę atostogautojai, nepaleidžiantys alaus skardinių nuo pat ryto. Motoroleriu narstant atokesniu jos kampus, Langkawi sužydėjo – tuščiais paplūdimiais, žaliais kalnais, kriokliais, auksu žibančiais mečečių stogais. Smilkalų kvapas atvėrė induistų šventyklos vartus – spalvotos dievybės, gėlių virtinės, alsuoja tik ką pasibaigusia Diwali – šviesos švente. Ir dar patinka geltonos kaimynų durys, bei du paukščiai, kasdien tuo pačiu metu atskrendantys prie virtuvės palesti.

Sutikta japonė žino mūsų šalį ir jos istoriją. Paklausta, ką reiškia Lietuvos vėliavos spalvos, kurią prisiūtą pamatė ant mūsų kuprinės, negalvodami atsakom: „geltona, tai saulė, žalia – mūsų laukai, raudona – kraujas“. Miniatiūrinė pašnekovė nedvejodama pataiso – „raudona..tai GYVENIMAS“.

Svečių namų, kuriuose apsistojome, šeimininkė sklaido dešimtis popieriau lapų, kurie vėl ir vėl lipa iš spausdintuvo. Neapsikentusi jį išjungia. Nedrąsiai tiesia vieną iš jų mums, norėdama pasitikrinti, ar teisingai suprato pagrindinę mintį. Smulkiu šriftu, eilutė po eilutės priraizgyta: „You are asshole! You are asshole! You are asshole!“.

Šalia tupi balta katė. Ji per savo gyvenimą atsivedė daugiau kaip 70 palikuonių. Keturis kartus per metus, po 4-5 kačiukus. Šiuo metu jos pilve taip pat plaka ne viena širdis.

Atėjus į vietinę užeigą, meniu paduodamas vyrui, vėliau moteriai. Tokia pat tvarka atnešami patiekalai. Tik sąskaitą visuomet pakiša po mano lėkšte.


Kuklu prisipažinti, bet mes kasryt valgom indiškus blynus Roti. Turbūt kalti tie kariu bei čili gardinti padažai, kuriais mums niekaip nepavyko su jumis pasidalinti Lietuvoje. Čia jie dieviškai skanūs. Kai atsiplėši jo gabalėlį, sodriai pamirkai ir visą varvantį nuneši burnos link, laikas trumpam sustoja. Bet čia dar ne tas, tikrasis skonis, kuriam taip negalim atsispirti. Jis ateina vėliau, aštrių bei švelnių prieskonių dermei pradėjus skleistis. Kartais suvilioja Roti su bananais, aplieti nuodėmingai saldžiu kondensuoto pieno padažu. Kasdien pusryčiaujame pajūryje, įsitaisę ant smėlio. Rytinės bangos tingiai džiūsta nuo kūno, pirštai nieko nelaukdami jau knibinėja dar karštus, į popierių susuktus blynus. Kai dangus, besiruošdamas audrai, paskęsta savo mėlyje, išsiskleidžia žalsva jūros gelmė. Ramios, niekur neskubančios valandos.


Saloje gyvenantis iranietis užverčia galvą į dangų : „ Lietaus sezonas šiandien baigėsi“. Tai jis mums sakė jau prieš savaitę. Palyja kasdien. Trumpai, švelniai, atsargiai. Lėktuvo bilietai į vieną pusę, be primygtinos grįžimo datos, reikalingi tam..kad užėjus stipriam lietaus šuorui, kelias valandas būtų galima sėdėti ant medinių supynių po plačiašakiu medžiu bei stebėti keistus baltus paukščius, braidžiojančius po pievą. Laukti giedro, debesimis nedrumsto dangaus, jog pakiltum pasižvalgytu nuo aukšto kalno. Tylėti. Norint išgyventi savyje tylą reikia laiko. Niekur neskubančio, bei nustojusio mintims siųsti besikartojančio priminimo „laikas – pinigai“.

Mes vėl Azijoje

Trys mėnesiai Lietuvoje buvo be galo gardūs: ilgais pokalbiais, buvimo kartu, teatru, kinu, sekmadienio rytais kuriamu židiniu, čiobrelių arbata, pageltusiais lapais, ąžuolinėmis vantom ir neslėpsim..bulviniais blynais bei ohoho kokiais varškės apkepais. Šlovė visagaliui internetui – per devynis kelionės mėnesius nesijaučiam nuo nieko atitolę. Pasiilgę buvom labai. Į klajonę atgalios norisi taip pat stipriai, kaip norėjome pamatyti artimų žmonių žvilgsnius. Atsakę į tris labiausiai dominančius klausimus „ O tai kas labiausiai patiko kelionėje?“, „ką tokio egzotiško valgėt..niu vistiek, kokių vabalų, tarakonų, žiurkių..?“, „o kas po to?“ kraunamės kuprines. Šįkart jos dar lengvesnės. Vos praeitą savaitę nustebusios akys sekė dar labiau nustebusį žvirblį, kurio pusrytį sodo žolėje netikėtai uždengė sniegas. Šįvakar, dangumi praskrodę tūkstančius kilometrų, po trijų mėnesių pertraukos vėl leidžiamės Malaizijos sostinėje Kuala Lumpure.

Šiluma truktelėjo į savo glėbį, savo ilgais pirštais kutendama kiekvieną kūno lopinėlį. Kišenės prisipildė to nepaaiškinamo, jau pažįstamo Azijos kvapo – drėgmės, kažkur netoliese gaminamo maisto, žiedų. Niekaip nepavyksta nuginti minties – kaip šilta!!

Oro uosto pareigūnė, prieš paimdama patikrai mano pasą ir uždėdama vizą, plačiai šypsodamasi taria „O, kokie gražūs plaukai!“. Čia pat kitas besišypsantis pareigūnas, tvarkantis Martyno dokumentus, klausia „ Lietuva..Lietuva..hmm..o čia jūsų šalis labai gerai pasirodė futbolo čempionate?“. Kodėl mūsų vaikystės knygelėse pareigūnus piešdavo piktus ir susiraukusius?. Vizos įklijuotos, šypsenos padalintos ir priimtos – mes esam ten, kur norim būti.

Gera, kad Lietuva nebeturi sienų, ir jog žmogus laisvas rinktis kuriuo keliu jam eiti. Taip pat smagu, jog beveik išnykusi emigracijos sąvoka. Emigrantu dabar gali padaryti tik pats žmogus, įkalindamas save susikurtų stereotipų bei baimės keistis, belangėje. Lietuvą mes labai mylime, kaip ir daugelis jūsų. Tai pat ir jos dovanota kalbą, kurios žodžius gliaudydami džiūgaujam. Kažkur toli liko mažos tautos sindromas, jog mes kažkuo blogesni už kitus. Bet taip pat ir niekuo ne geresni. Su kiekvienu, besidominčiu mūsų šaknimis, dalijamės savo šalies istorija. Ir kviečiame suvalgyti šviežiai rūkytą žuvį, pasislėpus kopose nuo vakarinio vėjo. Mūsų kelias veda savęs link, visai čia pat. Keista, bet tik šiek tiek atitrūkus nuo Lietuvos, vėl ima skleistis mintis, jog viskas yra įmanoma. Šiandien taip atrodo.

Žmogus gimsta, jog būtų laimingas.