Galvų medžiotojai. Banaue, Filipinai

Po kalnuotas apylinkes pamėgome keliauti įsitaisę ant džipnio stogo – tikrai nėra labai patogu ir pasirodo, jog kaulų turim ne tiek jau mažai, kaip tyčia jie visi labai kieti. O tas vėjas! Taip tvirtai įsupa į savo glėbį, suspaudžia šonus, pirštu rodydamas pro šalį skriejančius vaizdus. Daugiausiai tylim, nes kitaip turbūt nesiliautumėm kartoję: „Be proto gera!!“. Vieną akimirką vingiuojam slėnyje beveik skalaudami kojas Chico upėje, kitą, vėl užsikabaroję ant artimiausios viršūnės, mojam ryžių terasose dirbantiems žmonėms. Klajojant po Sagada, Bontoc, Banaue, Lagawe apylinkes, tokio keliavimo būdo privalumas neabejotinas -  nebereikia, suglaudus prakaituotus kūnus, trintis su smalsiu kaimynu. Be to, juk keliais metrais palypėjame arčiau dangaus. Belieka tik ištiesti į viršų rankas!

Kalnai apsaugojo jų pašonėje prisiglaudusius žmones nuo ispanų kolonizacijos. Žinoma, buvo keletas bandymų pavergti ir šių žemių žmones, bet kaip bebūtų, kraštas išsaugojo senąjį tikėjimą, kalbą bei papročius, nors ir labai archajiškus. Ifugao žmonės tikėjo, gamtoje gyvenančiomis jų protėvių dvasiomis (anito). Žmonės manė, jog visas ligas,  negalavimus bei kitas nelaimes pritraukia tos pačios dvasios, jei laiku nesulaukia deramų aukų. Kiaulės, vištos, buivolai bei kiti gyvūnai būdavo aukojami nuolatos, bet tai dvasių iki galo nepasotindavo. „Galvų medžiotojai“ – taip buvo vadinami šios provincijos gyventojai. Turbūt jau nujaučiat, jog šįkart pasakosiu apie žmonių aukojimą. Šviežiai nurėžtas trofėjus, dievų palaikymą bei sėkmę atneša tik atlikus būtinus ritualus. Medžiotojas, po įvykdytos egzekucijos skuba savo kaimo link. Galvą parneša į aikštę, kurioje jau lūkuriuoja, prie baslio pakabintas, piltuvo formos indas – nieko nelaukdamas ten ją padeda. Susirinkus visai bendruomenei, ceremonija tęsiasi ne tik dieną, bet ir naktį. Tekantis kraujas pritraukia mirusių protėvių dvasias, todėl jog anito būtų dar labiau patenkintos, kartu aukojamas šuns arba kiaulės kraujas. Pasigirdus gangsa gongo ritmams, aplink pradeda šokti visi esantys jauni vyrai. Apie septintą valandą ryto, senieji vyrai paėmę aukos galvą, nusineša prie upės, užkūrę laužą bei pasidėję ją šalimais, dar gerą valandą šoka toliau. Vėliau visi susėda ir paeiliui mesdami akmenis į vandenį, kartoja kaimo pavadinimą, iš kurio kilusi nužudyta auka. Po kiek laiko, galvą nuplauna toje pačioje upėje bei parneša ją atgal į kaimą. Jei šioje vietoje jau tikitės baisumų pabaigos, šiek tiek klystate. Kaip tik dabar nurėžiamas smakras, jam verdant atskiriama mėsa – iš likusios odos medžiotojas vėliau  pasigamins rankeną savajam gangsa gongui. Vakare aukojama galva yra užkasama toje pačioje aikštėje. Praėjus trims metams, kaukolę iškas, kruopščiai nuplaus ir padės į aikštėje pakabintą krepšį, šalia kitų kaukolių. Kordillera kalnų gyventojai tikėjo, jog tokios aukos jiems suteiks daugiau drąsos, atneš gerą derlių, moterų palankumą bei vaisingumą, gerą sveikatą. Taip pat pasakojama, jog  vyrai vesti negalėdavo tol, kol savo kolekcijoje neturėdavo bent vienos žmogaus galvos. Kaip ir kitose, kaimynystėje esančios Borneo ir Naujosios Gvinėjos gentyse, Ifugao žmonės kūno tatuiravimą laikė svarbiu religiniu potyriu bei savituose piešiniuose, simboliais žymėdavo kiekvieną kovą bei galvos sumedžiojimą. Tatuiruotės kariams buvo tarsi apdovanojimas, kurį visi gerbė, o moterys net ir žavėjosi. Žmonių aukojimas šiame regione buvo įprastas reiškinys iki 1900 m., kol amerikiečiai paskelbė šiuos veiksmus neteisėtais bei uždraudė juos įstatymais.  Tačiau Kalinga vyrai ir toliau iškalbingai tatuiruodavo savo kūną, 1940 metų okupacijos metu, nužudę japonų kareivius. Mūsų dienomis, minėtas apylinkes lanko nemažai turistų, visos šios tradicijos nugula užmarštin, bet kaip bebūtų, genčių karai tarp kaimų ir šiuo metu kartas nuo karto įsiplieskia.

Nesidomint lankomų vietų istorija, ypatingos praeities dvasios Banaue galima ir nepajusti - akys atsainiai šokinėja nuo vienos žaliuojančios ryžių terasos ant kitos. Aštuntas pasaulio stebuklas – taip, prieš du tūkstančius metų sukurtą Ifugao kraštovaizdį ir išmintingą drėkinimo sistemą, žymi pasaulis.  Nepamirštamai žalia, laukuose klampojančių žmonių darbas bei pakelėje vaikų montuojamas medinis dviratis rado vietą ir mūsų kuprinėje. Krašto savitumą primena į savadarbį medžioklinį šautuvą pasirėmęs kaimietis ir kur ne kur kabančios išdžiuvusios kaukolės, tiesa, buivolų.

Fotografavimo ypatumai Filipinuose

Fotografuotis filipiniečiai mėgsta. Dar ir kaip. Pajūryje galima net paspringti nuo nuolatos šokinėjančių į orą žmonių vaizdų. Čia juk tikras darbas – vienu metu pašokti penkiolikos žmonių kompanijai, nepamiršti visiems šypsotis, įtraukti išriedėjusius pilvus bei.. fotografui laiku suspėti nuspausti mygtuką. Visuomet tokioje didelėje kompanijoje atsiras koks nors inkaras, kuris visai ne laiku už rankovės žemyn nusitemps  kaimyną, taip kuo giliau užkapstydamas visas komandines pastangas. Po kokių trijų valandų atkaklių bandymų, kažkas lyg ir pavyksta..tačiau savo atvaizdu nepatenkinta viena dalyvė - turbūt net nereikia sakyti, jog visi pašokimai urmu kartojami toliau. O kokie įdomūs vakarai! Ant dviejų delnų atsargiai laikant besileidžiančią saulę arba švelniai apkabinus šalimais stūksančia kalvą. „Hey, miss, photo photo“ – įkandin šaukia, norintys būti nufotografuoti, pasitempę berniukai. Man tai smagu, negi gaila. Ypač kai vėliau  visi entuziastingai padėkoja ir mojuodami linki gero kelio. Fotografija suvienija, visai nepažįstamus, pro šalį ėjusius žmones – patys pamatysite nuotraukose apačioje. Pastabus skaitytojas atkreips dėmesį į paskutinės nuotraukos antroje eilėje esančią merginą – dar akimirka ir ji tikrai atrastų išeitį kaip pašalinti kliūtį ir pilnai sudalyvauti masiniame renginyje.

Kabantys karstai. Sagada, Filipinai

Žmonės, kilę iš Sagados apylinkių, vadinami Igorots, arba kitaip tariant – kalnų. Ne vieną pusdienį klaidžiojam po slėnius, apsupti smailių uolų viršūnių. Siauras kalnų kelias suktas ir kartais ne toks jau nekaltas - tarsi tam pritardama koja vėl slystelėja stataus šlaito krašto link. Į šias vietoves nerekomenduojama užsukti vyresnio amžiaus arba sveikatos problemų turintiems žmonėms. Iš tiesų, rimtesnę pagalbą ir padorią ligoninę galima rasti aštuonias valandas praleidus kelyje. Leistis žemyn kviečia iki šiol dar negirdėti Igorots genties papročiai. Jau iš toli matyti mistinis vaizdas - prie uolų pritvirtinti kabantys karstai. Ne juokai čia! Žmonės tikėjo, jog kuo aukščiau karstai bus pakabinti, tuo jie patys priartės dangaus link. Žemiškesnis paaiškinimas būtų, jog tokiu būdu jie apsisaugodavo nuo natūralių gamtos nelaimių - žemės drebėjimų, potvynių, būdavo sunkiai pasiekiami žvėrių. Kiti gi, karstus nešdavo gilyn į uolas. Tas uolas, beje, septintajame dešimtmetyje buvo pamėgę atvykėliai hipiai bei vietiniai menininkai, sulindę jose siurbdavo dūmą. Kokie keisti, šešėliuose paskendę, vakarai turėjo būti! Kaip tik dabar stovim vienoje iš tų uolų. Aplink dešimtys karstų, šikšnosparnių skleidžiami garsai ir vėsuma. Pavyksta išvengti visuomet skubančių skrybėlėtų gidų ir tiesiog tyliai užeiti į svečius. Vietiniai tikėjo, jog Vėlionių protėvių dvasios neišnyksta ir toliau juos saugo, todėl nepamiršdavo jų pamaloninti kasdieniais ritualais. Šios laidojimo tradicijos, gyvavusios kelis tūkstantmečius, natūraliai nyksta, nors paskutinės tokios laidotuvės buvo visai neseniai, 2008 birželį. Karstą iš storo medžio kamieno išsiskobdavo pats, Anapilin susiruošęs nabagas. Jei jam jau būdavo per sunku, sulaukdavo artimųjų pagalbos. Gedulinga šventė trukdavo penkias dienas po mirties, kurios metu artimieji aukodavo gyvulius bei paruošdavo lavoną laidojimui -  norėdami išvengti greito kūno irimo jį išrūkydavo. Mirus vaikui, jį laidodavo be jokių apeigų, tiesiog čia pat prie namo, molinėje puodynėje. Net maldos nesukalbėdavo. Bet iš tiesų, kas gi žino, kokiomis mintimis išlydėdavo savo vaiką mama?

Duona, kumpis ir žaidimai. Sagada, Filipinai

Turgaus diena bei mėlynės. Sagada, Filipinai

Trys kertiniai dalykai, be kurių mūsų kelionė prarastų žavesį yra: patogi nakvynė, skanaus maisto užeigos netoliese bei turgus. Labai žemiška. Šįkart noriu papasakoti apie turgų, galbūt todėl, jog jis Sagadoje labai spalvingas. Ypač šeštadieniais, kai iš aplinkinių kaimų suguža pardavėjai – jau nuo ankstyvo ryto girdėti triračių ir džypnių burzgimas. Kartais iš lygumų krašto atkeliauja įvairiaspalvės pintinės, mediniai šaukštai ir plaušinės. Pilni maišai prinokusių mango, sultingos morkos, kriaušės, sprogstančios papajos ir netgi pilni kibirai mėlynių!  Sunku patikėti, nes Azijoje kol kas neteko jų matyti. Ir mėlynės netgi kvepia teisingai – šiek tiek pušimis, klampia samana bei Lietuva. Čia pat galima nusipirkti su jomis suminkyto pyrago, saldžių ryžių paplotėlių bei atsisėdus atokiau žiopsoti. Hello, Hello-Hello! Nepraeisi nepastebėtas. O čia jau atskira istorija, kiek tokių indelių sutaršome per dieną – tarkuotas ledas, pjaustyti šviežūs bei džiovinti vaisiai, šlakas kokoso pieno, įvairiaspalvė žėlė, makaronai ir žinoma nemažai cukraus. Turbūt nelabai higieniška, nes ledas laikomas čia pat puode po suolu. Ir rankų pardavėjas neplauna vos pačiupinėjęs pinigus, tačiau ledo drožles į stiklines visuomet paspaudžia delnu. Vienkartiniai šiaudeliai tvarkingai sudėti šalimais, visi kaip susitarę pakramtytais galais.