2009 m. vasario 20 d., penktadienis

Pai, Tailandas


2009 02 17

Tarsi spirale sukamės kalnų keliais. Mėlyname rūke bemirkstančios viršūnės, jau seniai velka žvilgsnius kerų tinkluose. Pušų pavėsis, ant kelio prikritusių spyglių kvapas primena kelią į Juodkrantę, vaikystės link.

Plaustas, vingiuojantis sraunia upe, plukdo gaivos beieškančius keliauninkus. Likus kelioms dešimtims metrų iki finišo, šiek tiek pakrypus upės vingiui bei plaustui, kartu slysteli vežimėlyje keliaujantis paralyžiuotas žmogus. Iš pradžių vežimėlis tarsi juokaudamas pavažiuoja plausto galo link, vėliau į upę kyšteli vieną priekinį ratą ir ..nieko ilgai negalvodamas nugarma veidu žemyn į upės tėkmę. Akimirka nesusipratėliškos tylos ir sąstingio, ant plausto likę žmonės neria į vandenį – kas gelbėti vargšo žmogaus, kas gaudyti jo keturratės priemonės. Ištemptas į krantą nepaliaujamai kosėja, bei išsigandęs kažką murma. Iš fotoaparato ir filmavimo kameros pūsdama lauk vandenį, užkrečiamai kvatoja žmona, norėjusi artimam žmogui padovanoti laisvės jausmą. Sėdėdamas varvančiame vežimėlyje, vyriškis lėtai traukia cigaretės dūmą. Šiek tiek netikėtą, pačias mažiausias kraujagysles suvirpinusį, likimo pokštą priėmė. Nuotykis, padėjęs pabusti iš daugel metų trunkančio miego.

Vakarėjant, sutūpę ant kalno kepurės, gaivinamės vis neatsibostančiais apelsinais bei žvilgsniais nardome uolų koridoriais. Lyg gilų rudenį, papūtus lengvam vėjui, krinta milžiniški lapai. Užsimerkus, mistiškai baugus čiužėjimas, nukelia į juodai baltą senovinį siaubo filmą. Pasigirsta, ant uolos krašto stovinčio vyro, tariami žodžiai „Aš toks laimingas, jog mes vis dėlto atvažiavome į Pai“.

Už kalnų slepiasi saulė, nudažydama dangų sodria spalva. Upės monotoniškas čiurlenimas nardina į visišką ramybę. Dieną lydėjusį karštį, skandinam vėsiam vandenyj. Nuo kalvos atidarda žmonių prigrūstas sunkvežimis. Išlipę bei minutėlę paspoksoję, puola tempti ir mėtyti akmenis, kurių krūva pūpso pakrantėje, į mašinos priekabą. Tiesiai į upę įvažiuoja apdulkėjęs motoroleris, kurį šeimininkė pradeda kantriai muiluoti. Brendam lauk iš savo pastelinio vakaro. Spėjus nusišluostyti tik vieną koją, sunkvežimis su visa savo palyda dingsta horizonte.

0 komentarai (-ų):