2010 m. liepos 21 d., trečiadienis

Ar galima visa tai palikti savo noru? Meilės trikampis ir Amigo.

Negražiai aš čia nutilau, o dargi nepaaiškinus kodėl. Svarbiausia naujiena - mums nieko blogo nenutiko, netgi atvirkščiai. Šiek tiek mažiau maskatuojuosi internetinėje erdvėje, nes daugiau nei įprastai bendraujame kasdienybėje. Valio valio – patys tuo iki galo dar netikime, bet ėmėm ir parsitempėm savo kuprines namo! O namai tai juk, pasirodo, vieni. Su laukuose nusmaigstytomis rugiagėlėmis, kankorėžių miškais, voveruškų pilna keptuve. Grįžom vis dar mylėdami Aziją, bei tarytum iš naujo įsimylėję Lietuvą. Čia jau tarsi Brazdžionis mano žodžius dėlioja, tai kol labai nenusisaldino, judu toliau.

Mūsų grįžimo į Lietuvą istorija visai paprasta – jau prieš kurį laiką pajutom, jog pavargom nuo nuolatinio judėjimo, norėjosi ilgiau apsistoti vienoje vietoje. Šiame etape tinkamiausia pasirodė Malaizijos sostinė, Kuala Lumpuras. Norėjosi labiau vakarietiškos aplinkos, švaros, teatro, kino bei savos pagalvės. Suknelės troško kuprinėje ir reikalavo erdvios spintos su nuolat besisukinėjančiu skersvėju. Savaitę malėmės po miestą bei jo priemiesčius vis dar tikėdami, jog čia susirasim savą erdvę. Iš keturiasdešimties, nekilnojamojo turto nuoma užsiimančių agentams išsiųstų elektroninių užklausimų, atsakė tik du. Tinginystė ne kitaip. Kuo ilgiau ieškojom, tuo labiau supratom, jog šiuo metu mums tinkama vieta tikrai nėra čia. Atmetę šį variantą, kelias dienas svaigome, jog skrendame gyventi į pietų Ameriką, Čilę. Internete nusižiūrėjome jaukų butą Santjago centre, o tą patį vakarą nusipirkom bilietus grįžimui į Lietuvą. Logikos ir nuoseklumo nėra visiškai, bet gal tai nėra taip jau labai blogai? Kai savo mylimai puskei Justei parašiau, kad dabar kaifuoju plaudama namuose grindis, sakė kad praeis. Ir sakė žinanti, jog aš pati tą žinau. Tikra tiesa. Dar žinau, kad galiu imti sriūbčioti nesulaukdama pavasario ar niekaip nuo batų nenuvalydama įsigėrusios druskos. Bet nepaaiškinamo pozityvumo šiuo metu viduje yra tiek daug, jog visa tai atrodo visai nebaugu. Gal todėl, kad mamos dovanotos mėlynės labai skanios, o gal, jog šalia nuolat zuja, mūsų ilgai išlauktas naujasis draugas – keturių mėnesių šuo Amigo. Tiesiog gera būti Namie.

Prieš kelias savaites pro terasos langus matytas Perhentian salų vandens mėlynumas atrodo nebetikras. Čia kaip su ta šviesa šaldytuve – ar tikrai ji užgęsta, kai uždarome jo duris, o gal šviečia nuolatos? Taip ir tas skaidrus mėlis – kažin, ar jis vis dar ten?

2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Dar vieną puodelį arbatos? Cameron Highlands, Malaizija

Kažkaip jau taip nutinka, jog įspūdingiausi vaizdai užklumpa pavažiavus šiek tiek į kalnus. Iš atminties niekaip neišsitrina Šri Lankos arbatinės kalvos ir ten kabantys nepermatomi rūkai. Šįkart, Malaizijoje, viskas daug civilizuočiau, lengviau pasiekiama  -  netgi arbatų krūmai nuskabyti preciziškai tiksliai, lyg prieš tai būtų atmatuoti liniuote. Tą minutę, kai pagalvoju, jog Šri Lankoje buvo daugiau egzotikos kėblinant vienišu dulkėtu keliu, pravažiuoja asfaltą remontuojantis sunkvežimis bei apipurškia gličiu juodu tepalu. Kelią ir mus. Tarytum kas bakstelėja niuksą į šoną, kad plačiau atsimerktumėm. Turbūt ne veltui -  juk be proto gražu, ar ne?

Galvas vėl spaudžia debesų pusnys.

2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Mainai

Akivaizdu, kad smegenų apsisukimai priklauso nuo oro temperatūros. Tik oras atvėso, ir žiūrėk jau atsiranda kalbos. Nebesusitvarkę su bemiegėmis naktimis ir neslūgstančiu karščiu, kulniuojam link autobuso, kuris prisižadėjęs mus nuvežti į aukštumas ir leisti pailsėti prakaituotam kūnui. Stotelę radom, reikiamą autobusą susistabdėm, jau traukiamės piniginę ir jaučiu, jog kažkas už marškinių rankovės tik „čiupt“. Tuomet man dar buvo būsena, kai smegenys grėsmingai artėjo link išgaravimo ribos, bet šiaip ne taip supratau, jog šis vyriškis mus pažįsta ir nori pasakyti kažką svarbaus. Tuo pačiu metu už kitos rankovės tempiu Martyną iš beveik jau pajudėjusio autobuso ir klausausi angliško/ indiško dialekto -  „Mes radome jūsų kamerą. Jūs juk nakvojot mūsų viešbutyje prieš tris dienas, ar ne? 11 kambarys. Prisimenat?” Bandau atsikalbinėti, jog su fotoaparatu mus sieja ypatingai artimas ryšys ir jog nepastebėtas jis dingti trims dienoms tikrai negalėjo. Vyriškis išlieka atkaklus ir galų gale įtikina. Po dešimties minučių vėl stovim toje pačioje stotelėje, susistabdom to paties numerio autobusą, galų gale į jį įsėdam ir negalim atsidžiaugti, mus pačius susiradusia, seniai matyta filmavimo kamera. Turbūt su ja nesiejo toks artimas ryšys, jog taip begėdiškai jos nepasigedom visas tas dienas, bet susitikti vis tik buvo labai gera.

Nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Galima tik paliūdėti. Nespėjom tuo pačiu autobusu pavažiuoti kelių stotelių, kai tik kairioji mano ausis liko skambaliuoti su taip pamėgtu auskaru. Taip vadinami radybiniai/pametimo mainai. Patempiau lūpą, žinoma.. bet jau tiek to – turim kamerą ir pažadą vietoj pamestų auskarų gauti tris, dar gražesnius.

Šiaip tai dabar labai gera tose Malaizijos aukštumose – lyja, kokie 20 laipsnių, visai kaip Lietuvoje. Ir masala arbata labai skani. O rytoj laukia dar geresnė diena. Ypatinga.