Kaip mes radom Kalėdas

Nebuvo maistu nukrautų stalų, bet buvo Virsmas. Labai svarbus. Šalia dirbtinio sniego ir plastmasinių eglučių radom tikras Kalėdas.

Vagys kaimynai. Galle, Šri Lanka

Minant buvusių kolonijų gatves, visuomet kirba klausimas: ką šaliai atnešė kolonistai – nepamirštamą skausmą, sunaikintą tapatybę ar išsivystymą ir geresnio gyvenimo modelį žmonėms. Paskutinė geležinkelio atkarpa Šri Lankoje nutiesta 1928 – britams palikus šalį plėtra sustojo. Beveik šimtas metų be naujo judesio! Hong Kongo, Macau gyventojai nebenori grįžti į Kinijos sudėtį. Singapūre žmonės šneka dvejomis gimtosiomis kalbomis – anglų ir kinų, bet yra atradę savo vietą pasaulyje. Turistai plūsta į UNESCO paveldo sąrašus įtrauktus senamiesčius skirtingose Azijos šalyse – paklaidžioti po prancūzų, britų, olandų, portugalų palikimą. Kita svarstyklių pusė – Tailandas atsilaikė prieš kolonistų galią - išsaugojo ir savitą kultūrą, religiją, tradicijas, tuo pačiu nepamiršo investuoti į švietimo sistemą, infrastruktūrą. Kur žmonės laimingesni? Kurios šalys vertingesnės pasauliui? Dabar esam laimingi, tiesiog sėdėdami Galle senamiestyje pasislėpusiame balkone, vakarais žiūrėdami į raudonų kerpių stogus, šmirinėdami nenuglaistytomis gatvėmis, stebėdami, kaip berniukas mojuoja savadarbe kriketo lazda. Vakarais senoji miesto dalis ištuštėja, ant pirštų galų vaikščioja ramybė. Ištisomis dienomis nardom papajos sultyse. Kažkur netoliese pasigirsta žaismingai mušamas ritmas milžiniškoje keptuvėje – kaimynystėje esančiame restorane gaminamas Kotu. 

Kelionė tuo ir žavi, jog yra pilna netikėtumų. Kaip ir šią akimirką – prieš gerą pusvalandį ramiai vakarojom balkone skaitydami knygas, o dabar guliu lovoje su stebukliniais akiniais, kurie prijungti prie keisto aparato. Prieš akis keičiasi formos, vieną ryškią spalvą maino kita, dar ryškesnė. Lengva muzika niekaip nenuramina begalinių, į kitą pasaulį traukiančių sūkurių. O ta šviesa! Sukasi sukasi. Šimtai vėjo malūnų beribėje erdvėje. Dar vakar apie naujuosius kaimynus galvojau kaip apie potencialius vagis ( nes po kelių minučių pažinties pasiūlė „Windows 7“ programą. O pokalbis tikrai nebuvo apie kompiuterius. Argi neįtartina?), dėl kurių kruopščiai užrakinėjom visus langus..netgi naktį. Karšta kambaryje prie uždarų langų. O šiandien jau guliu prijungta. Šie akiniai yra naujas Vokietijos mokslininkų išradimas, padedantis greičiau ir lengviau pasiekti meditacijos būseną. Vaikinas, juos įsiūlęs pabandyti - 21 metų Dave iš Jersey, Jungtinės Karalystės. Dar kartą patvirtinimas, jog žmogaus smalsumas gyvenimui yra galingas variklis – nebaigęs mokyklos savarankiškai studijavo psichologiją, hipnozę, meditaciją, Reiki, žino masažo paslaptis, Indijoje intensyviai mokėsi jogos. Šiuo metu abu su mergina ilgam laikui išvažiuoja į Indiją – kaip ir mes ieško pigaus, bet širdžiai kasdien mielo ofiso. Žadėtos būsenos pasiekti nepavyko, kelias dienas atrodė, jog dešimtys grėblių gerokai išpureno smegenis, diena po dienos lankė, jau seniai nematyta migrena. Smalsumo pasekmės. Kai atidarai duris pasauliui nutinka daug netikėtų dalykų. Ir pasibeldžia įdomios pažintys.

Pagyvenusi moteris bando įamžinti vietinio jaunuolio šuolį nuo uolos. Mažyčiu aparatėliu taikosi sumedžioti įspūdingą kadrą. Vaikinas atidirbtą skrydį pakartoja dar du kartus – per anksti paspaustas fotoaparato mygtukas, per vėlai, kairė koja, dešinė. Moteriškė ploja rankomis, nors ir nusivylusi savosios technikos galimybėmis. Šypsena šiek tiek dingsta, kai paprašoma susimokėti 10 litų už asmeninį pasirodymą. 

Atsisveikinant Negombo mus vaišino skania pomidorų sriuba, daržovėmis saldžiarūgščiame padaže, ryžiais su kari bei rausvu dangumi, vakarėjančiame pajūryje. Dar matėm kaip neseniai šuniukus atsivedusi kalė negyvai bandė užspardyti vieną iš jų. Kalė. 

Paskutinis žvilgsnis, užmestas į ankstyvą Kolombo oro uostą, stebi per siūles braškančius, vyriškio raumeningą nugarą aptempiančius, marškinėlius, bei prieš valiutų keityklos darbuotojo nosį mosuojamas kupiūras ir griežtai tariamą „- na Dolary“.

Indijos vandenyno bangos. Tangala, Mirisa. Šri Lanka

Sėdint ant Indijos vandenyno kranto ir žiūrint į siautulingas bangas, žmonių nuolatiniai puikavimaisi naujais technikos išradimais kelia juoką. Žmogus savo protu pergudravo gamtą ir valdo pasaulį? Prieš penkerius metus, lygiai toje pačioje vietoje, tolumoje galima buvo išvysti artėjančią vandens sieną – trijų aukštų namo dydžio banga nuplovė viską, kas pasitaikė pakeliui – namus, žmonės, vaikišką raudoną dviratį, netgi traukinį, kuriame buvo 1700 keleivių.  Tuo metu Šri Lankoje nuo cunamio žuvo per 40 000 žmonių. Dar dabar vaikštant atokesnėmis nuo kranto gatvėmis, galima išvysti anąkart išmestas didžiules valtis, laivus – bangos viską nutėškė net už 5 kilometrų. Ant šito kranto suprantu, kokie mes esam maži. Žiūriu į žemėlapį ir kitame vandenyno krante matau tik Antarktiką. Čia pradedu rimtai mąstyti, jog vienintelė religija, turinti aiškų, protu suvokiamą pagrindą, yra pagonybė.

- Praeidama pro šalį, moteris ištiesia ranką : „- duokit 1000 rupijų“. Už tuo pinigus čia galima būtų išsinuomoti kambarį viešbutyje ant vandenyno kranto ir 3 kartus sočiai pavalgyti. 

- Viešbutyje telefonas užrakintas medinėje dėžėje taip, jog nebūtų galima paskambinti be direktoriaus žinios. Atsiliepti gali kiekvienas. 

- Žibintas apšviečiantis gatvę įjungiamas prie jo priėjus ir paspaudus jungiklį, lygiai tokį patį, koks naudojamas kambaryje uždegant šviesą. 

- Žmonės nešiojantys akinius nejučiom sukelia šypseną – pastarųjų stiklai labai blizga bei atspindi viską, kas yra aplink – bandeles su kiaušiniu, ant jų tupinčias muses, paplūdimio smėlyje įsiraususias karves, kitus, pro šalį einančius blizgančiais stiklais akinius.

- Nusipirktas bandeles dažniausiai susuka į mėlynu rašalu prirašytus mokyklinio sąsiuvinio lapus.

- Turtingesni vyrai laisvalaikio drabužius renkasi kaip susitarę – labai trumpi balti šortai, bei labai ilgos baltos kojinės.

Arbatinės kalvos. Haputalė, Šri Lanka

Jau šešias valandas dundam tarp arbatinių kalvų, pro atvirą traukinio langą galvas merkdami į nesibaigiančią žalumą. Paprastai norisi, jog kelionė kuo greičiau baigtųsi - dulkėtos valandos vargina. Ši kelionė išskirtinė – vaizdai nesiliauja mielai kutenę, jokios monotonijos akims, tvankumo ar nemalonių pakeleivių. Oro temperatūra pastebimai vėsta, kaupiasi lietingi debesys – vingiuojame 1,5 kilometro aukštyje. Traukinio palydovas pirštu parodo, į pro šalį lekiančiais krioklius.

Dienos mažame dulkėtame tamilų kaime bėga keistai – ketvirtą valandą ryto pažadina į visus aplinkinius kalnus atsimušanti malda, sklindanti iš kaimynystėje esančios šventyklos. Išbudinti griausmingo aido, pradeda staugti visi apylinkės šunys. Netrukus subruzda ir kaimas. Kelias dienas klaidžiojam nepermatomame rūke – jis užslenka apie dešimtą valanda ryto, vėlia atneša ir kibirus lietaus. Užeigoje, nutūptoje musių ir senyvo amžiaus vyrų, kramsnojam saldžią bandelę bei suvilgom dar saldesne arbata su pieno milteliais. Šįryt kėlėmės šeštą – pasirodo mieguisti kalnai dar nebūna atsitvėrę rūkų siena. Nejučia nueinam ne vieną kilometrą – svetingai moja žaliuojantys kalnai, į mokyklą einantys vaikai, darbus pradėję žmonės. Tokioje ilgoje kelionėje mokausi išgyventi kiekvienos akimirkos svarbą, be rytdienos ir vakar - nelyginti atspalvių, skonių, grožio. Šią akimirką stoviu virš debesų ir atrodo, jog vidus net virpa nuo emocijų. Pasaulio kraštas gali būti ir čia.

Žmonių veidai išdarkyti sunkaus darbo bei nuolat kramtomų Betel. Moteris stovinti šalimais, ant žalio lapo užtepa gesintų kalkių, uždeda Arekos riešuto gabalėlį. Gražiai sulanksto bei užkiša tarp dantų ir lūpos. Karts nuo karto pakramtydama, pačiulpdama, liežuviu vis spustelėdama turinį, burnoje jį laiko valandų valandas. Išsiskiria raudonos seilės, kuriomis nuspalvintos visos pakelės. Dauguma žmonių, dirbančių arbatos plantacijose kramto šį mišinį - tai išduoda raudonos lūpos, dantys bei kraujosrūvos akyse. Sudėtis toksiška, ilgai naudojant ženkliai padidėja burnos vėžio grėsmė – būtent dėl dažno jo vartojimo Pietų bei Pietryčių Azijoje ši liga dažna. Kombinacija stimuliuoja nervinę sistemą, apima lengvas euforijos jausmas - nebe taip stipriai lyja, nebe taip šalta ir alga visai padori. Kometos lekia aukštyn.

Lėtai lipam siaurais, mediniais, laiko nuzulintais laiptais, kuriais praeito amžiaus pradžioje vaikščiojo seras Thomas Lipton. Vienoje pirmųjų, 1890 m. jo pastatytų gamyklų, mus lydi svaiginantis džiūstančių arbatžolių kvapas bei labai greitai ir turbūt labai gerai angliškai šnekantis gidas, kuris dar puikiau įvaldęs gestų kalbą – „pažiūrėkit į kairę, pažiūrėkit į dešinę, einam su manim, jau kaip ir viską jums papasakojau, nusipirkit arbatos“. Čia pat, nusileidus kelis šimtus metrų nuo kalno, apylinkėse dūzgia rinkėjai. Darbas sunkus ir varginantis – kasdien moterys nuskina apie 20 kg, uoliausios kartais dvigubai daugiau. Pirštai vikriai skabo jaunus, gliažnus, šviesiai žalius - taip geidžiamus “du lapai ir pumpuras”. Tamsiai žali lapai yra storesni, senesni ir ne taip vertinami – antrarūšiai. Nuskintus krauna į didžiules pintines, kurias visuomet tampo su savimi. Oro sąlygos taip pat nelepina – dažnai merkia lietus, vėsu. Per mėnesį uždirba 250-300 litų.

Ceilono pavadinimą prieš keturiasdešimtmetį nurungė Šri Lanka– bet jo skleidžiamas aromatas ir toliau šaltais sekmadienio vakarais gyvena arbatos puodelyje.

Karantinas baigėsi. Šri Lanka

Šri Lankoje esame jau visą savaitę, tačiau nedrąsiai ja mėgautis pradėjom tik šiomis dienomis. Praleidę kelias valandas sostinėje Kolombo ir beviltiškai ieškodami vietos, kur galima butų pavalgyti, turizmo ofiso darbuotoja išgirdo mūsų tariamus žodžius: - “Šri Lankoje ketinome praleisti mėnesį, bet dabar mąstome, jog galbūt šios patirties užteks ir dviems dienoms”. Suprasdami, jog mūsų lūpomis kalba alkis, nuovargis, praleidus bemiegę naktį oro uoste, žmonių minios gatvėje, triukšmas, nuolatinis bandymas apgauti..uždarėme dideles viešbučio duris, už kurių ošia Indijos vandenynas. Tarsi techninė pažeistų kanalų profilaktika, protinės ir jausminės sistemos perkrovimas. Bangų mūša žadina ryte, naktį užkloja nuslinkusią antklodę, vakare vilioja sėdėti terasoje bei lydėti saulę. Po truputį paliekam savanorišką izoliatorių ir užveriam anksčiau įsileidusias duris, ant kurių parašyta “Karantinas, neikite į išorinį pasaulį ir nesinervinkite ”.

Vaikščiojant Kolombo gatvėmis vis nepalieka jausmas, lyg būtum viduryje karinės bazės – kas šimtą metrų patruliuoja kareiviai apsiginklavę automatais, apsiraizgę šovinių girliandomis. Turėtų būti natūralu, kai stebim pagrindine gatve važiuojančią tanketę, ar spygliuotais užtvarais atskirtus ištisus rajonus, į kuriuos norint patekti, esi apieškomas atskirame kambaryje. Važiuojant svarbiems valstybės atstovams, užtveriami visi aplinkiniai keliai, palyda nusidriekia dešimtimis automobilių, iš paskos rieda prigrūstas sunkvežimis kareivių, apsikabinusių į visas puses nutaikytus ginklus, viršum galvų ratus suka malūnsparnis. Gegužę pritilusio, tris ilgus dešimtmečius trukusio pilietinio karo smarvė vis dar šalia.


Galutinai tapom pilvo vergais. Vegetariškos maisto tokie nauji skoniai, jog juos aprašinėti būtų beviltiška. Mėgaujamės kiekvienu valgiu, pavalgę pietus jau laukiam vakarienės. Aštru kaip reikiant, bet tarsi kokia priklausomybė – norisi dar. Daugelyje užkandinių, prieš dedant pasirinktus patiekalus, lėkštė įvelkama į maišelį, jog vėliau iš jo išsinėrus, nereiktų laiko gaišti plovimui. Inovatoriška, ar šiek tiek tingu?


Senyvo amžiaus žmogaus paklausus, už kiek laiko pasieksime miesto centrą, nė nesusimąstęs atsako: - “užtruksite 24 minutes”.


Kandy miesto viduryje mirksta ežeras, jį apglėbusiuose šlaituose sirpsta namų stogai, siaurą kelią namo užtveria gausi beždžionių šeimyna, lyjant lietui pasigirsta dūdelės skleidžiama melodija, basa moteris suka maldos ratus aplink šventyklą. Žmonių minios niekur nedingo, kas kelias minutes betarpiškai kalbina praeiviai, įkyriai moja tuk tuk’ų vairuotojai, kareiviai vaikų veidais vis dar šalia, tačiau patyliukais apsigyvena mintis, jog Šri Lanka mus įsileidžia vidun. Arba mes ją.

Lietuvių dienos tęsiasi. Georgetown, Malaizija

Trečią kartą šioje kelionėje sutikom Ritą ir Aistį ir trim dienom prisėdom pakalbėti. Aistis vis bandė atrinkti keliomis temomis iš karto diskutuojame – kartais pavykdavo tik keturiomis, kartais visomis šešiomis. Kai Rita atvirkščiai užsidėjo motorolerio šalmą (tai padaryti yra šiek tiek sudėtinga), supratau, jog mes turim dar daugiau bendro. Susirietusi juokiausi todėl, kad ir pačiai ne per seniausiai buvo taip nutikę.

Atvažiavę tik į ilgai išlauktą pasimatymą, tamsiausioje sandėlio kertėje radome užsislėpusią uogienę – Georgetown. Įvairiaspalvės tautos verda viename puode – neįtikėtinai tampriai tose pačiose gatvėse persipynę malajai, kinai, indai, olandai, armėnai, birmiečiai, britai. Turbūt dažniausiai sutinkamas miesto pavadinimas pasaulyje – Georgetown galima rasti visur - JAV, pietų Amerikoje, Kanadoje, Europoje, Australijoj, Afrikoj ir žinoma Azijoje. Čia jis ypatingas. Nesibaigiančioje mozaikoje spindi mečečių, bažnyčių, šventyklų langai, kolonijinio stiliaus architektūra nudailinta rytietišku dekoru. Vienas iš nedaugelio Azijos miestų, kuriame galima užuosti senovę bei byrantį tinką. Eklektika ir jaudinanti dermė, tarsi mėgautumeisi saldžiai rūgščiu obuoliu. Negalėčiau pasakyti kokios spalvos šiandien nemačiau. Mačiau visas. Taip pat ir iki šiol neapčiuoptus jų atspalvius.

Vyras iš lėto atitraukia metalines duris. Visuose parduotuvės kampuose uždega smilkalus. Kol ilgas dūmas budina tingųjį sekmadienį, šeimininko mosuojamų varpelių skambesys kviečia vidun sėkmę. Už kelių gatvių, ant kieme esančio stalo, vėsta 12 sklidinų arbatos puodelių. Ryžiai, vaisiai, mėsos bei žuvies patiekalai – vaišės namus saugančioms dvasioms. Du lygiaverčiai pasauliai. Tradicijos ir apeigos gyvena ČIA.

Langkawi prieskoniai

Lietuvių dienos. Langkawi sala, Malaizija.

Ketvirtadienio vakarais Langkawi saloje vyksta naktinis turgus. Prekystaliai nukrauti vaisiais, saldumynais, kepsniais, jūros gėrybėmis. Stebint, kaip mergina įgudusiais judesiais maišo taip išsiilgtas papajos salotas, kažkur netoliese nuvilnija pažįstami tonai. „Jie taip visi šypsosi“- lėtai žingsniuodama ištarė mergina. Taip! Mums sekasi! Mes vėl netikėtai sutikom lietuvius! Klaipėdiečiai Simona ir Kristupas, kelis mėnesius leido Vietname bei Malaizijoj. Šiuo metu jau juda savojo uosto link. Džiugu matyti dar kelias, įspūdžiais žibančias akis.

Iš pirmo žvilgsnio sala pasirodė labai turistinė – nesibaigiančios marškinėlių parduotuvės, skaros, restoranų virtinė, paplūdimyje siaučiančios motorinės valtys, parasparniai bei perdegę atostogautojai, nepaleidžiantys alaus skardinių nuo pat ryto. Motoroleriu narstant atokesniu jos kampus, Langkawi sužydėjo – tuščiais paplūdimiais, žaliais kalnais, kriokliais, auksu žibančiais mečečių stogais. Smilkalų kvapas atvėrė induistų šventyklos vartus – spalvotos dievybės, gėlių virtinės, alsuoja tik ką pasibaigusia Diwali – šviesos švente. Ir dar patinka geltonos kaimynų durys, bei du paukščiai, kasdien tuo pačiu metu atskrendantys prie virtuvės palesti.

Sutikta japonė žino mūsų šalį ir jos istoriją. Paklausta, ką reiškia Lietuvos vėliavos spalvos, kurią prisiūtą pamatė ant mūsų kuprinės, negalvodami atsakom: „geltona, tai saulė, žalia – mūsų laukai, raudona – kraujas“. Miniatiūrinė pašnekovė nedvejodama pataiso – „raudona..tai GYVENIMAS“.

Svečių namų, kuriuose apsistojome, šeimininkė sklaido dešimtis popieriau lapų, kurie vėl ir vėl lipa iš spausdintuvo. Neapsikentusi jį išjungia. Nedrąsiai tiesia vieną iš jų mums, norėdama pasitikrinti, ar teisingai suprato pagrindinę mintį. Smulkiu šriftu, eilutė po eilutės priraizgyta: „You are asshole! You are asshole! You are asshole!“.

Šalia tupi balta katė. Ji per savo gyvenimą atsivedė daugiau kaip 70 palikuonių. Keturis kartus per metus, po 4-5 kačiukus. Šiuo metu jos pilve taip pat plaka ne viena širdis.

Atėjus į vietinę užeigą, meniu paduodamas vyrui, vėliau moteriai. Tokia pat tvarka atnešami patiekalai. Tik sąskaitą visuomet pakiša po mano lėkšte.


Kuklu prisipažinti, bet mes kasryt valgom indiškus blynus Roti. Turbūt kalti tie kariu bei čili gardinti padažai, kuriais mums niekaip nepavyko su jumis pasidalinti Lietuvoje. Čia jie dieviškai skanūs. Kai atsiplėši jo gabalėlį, sodriai pamirkai ir visą varvantį nuneši burnos link, laikas trumpam sustoja. Bet čia dar ne tas, tikrasis skonis, kuriam taip negalim atsispirti. Jis ateina vėliau, aštrių bei švelnių prieskonių dermei pradėjus skleistis. Kartais suvilioja Roti su bananais, aplieti nuodėmingai saldžiu kondensuoto pieno padažu. Kasdien pusryčiaujame pajūryje, įsitaisę ant smėlio. Rytinės bangos tingiai džiūsta nuo kūno, pirštai nieko nelaukdami jau knibinėja dar karštus, į popierių susuktus blynus. Kai dangus, besiruošdamas audrai, paskęsta savo mėlyje, išsiskleidžia žalsva jūros gelmė. Ramios, niekur neskubančios valandos.


Saloje gyvenantis iranietis užverčia galvą į dangų : „ Lietaus sezonas šiandien baigėsi“. Tai jis mums sakė jau prieš savaitę. Palyja kasdien. Trumpai, švelniai, atsargiai. Lėktuvo bilietai į vieną pusę, be primygtinos grįžimo datos, reikalingi tam..kad užėjus stipriam lietaus šuorui, kelias valandas būtų galima sėdėti ant medinių supynių po plačiašakiu medžiu bei stebėti keistus baltus paukščius, braidžiojančius po pievą. Laukti giedro, debesimis nedrumsto dangaus, jog pakiltum pasižvalgytu nuo aukšto kalno. Tylėti. Norint išgyventi savyje tylą reikia laiko. Niekur neskubančio, bei nustojusio mintims siųsti besikartojančio priminimo „laikas – pinigai“.

Mes vėl Azijoje

Trys mėnesiai Lietuvoje buvo be galo gardūs: ilgais pokalbiais, buvimo kartu, teatru, kinu, sekmadienio rytais kuriamu židiniu, čiobrelių arbata, pageltusiais lapais, ąžuolinėmis vantom ir neslėpsim..bulviniais blynais bei ohoho kokiais varškės apkepais. Šlovė visagaliui internetui – per devynis kelionės mėnesius nesijaučiam nuo nieko atitolę. Pasiilgę buvom labai. Į klajonę atgalios norisi taip pat stipriai, kaip norėjome pamatyti artimų žmonių žvilgsnius. Atsakę į tris labiausiai dominančius klausimus „ O tai kas labiausiai patiko kelionėje?“, „ką tokio egzotiško valgėt..niu vistiek, kokių vabalų, tarakonų, žiurkių..?“, „o kas po to?“ kraunamės kuprines. Šįkart jos dar lengvesnės. Vos praeitą savaitę nustebusios akys sekė dar labiau nustebusį žvirblį, kurio pusrytį sodo žolėje netikėtai uždengė sniegas. Šįvakar, dangumi praskrodę tūkstančius kilometrų, po trijų mėnesių pertraukos vėl leidžiamės Malaizijos sostinėje Kuala Lumpure.

Šiluma truktelėjo į savo glėbį, savo ilgais pirštais kutendama kiekvieną kūno lopinėlį. Kišenės prisipildė to nepaaiškinamo, jau pažįstamo Azijos kvapo – drėgmės, kažkur netoliese gaminamo maisto, žiedų. Niekaip nepavyksta nuginti minties – kaip šilta!!

Oro uosto pareigūnė, prieš paimdama patikrai mano pasą ir uždėdama vizą, plačiai šypsodamasi taria „O, kokie gražūs plaukai!“. Čia pat kitas besišypsantis pareigūnas, tvarkantis Martyno dokumentus, klausia „ Lietuva..Lietuva..hmm..o čia jūsų šalis labai gerai pasirodė futbolo čempionate?“. Kodėl mūsų vaikystės knygelėse pareigūnus piešdavo piktus ir susiraukusius?. Vizos įklijuotos, šypsenos padalintos ir priimtos – mes esam ten, kur norim būti.

Gera, kad Lietuva nebeturi sienų, ir jog žmogus laisvas rinktis kuriuo keliu jam eiti. Taip pat smagu, jog beveik išnykusi emigracijos sąvoka. Emigrantu dabar gali padaryti tik pats žmogus, įkalindamas save susikurtų stereotipų bei baimės keistis, belangėje. Lietuvą mes labai mylime, kaip ir daugelis jūsų. Tai pat ir jos dovanota kalbą, kurios žodžius gliaudydami džiūgaujam. Kažkur toli liko mažos tautos sindromas, jog mes kažkuo blogesni už kitus. Bet taip pat ir niekuo ne geresni. Su kiekvienu, besidominčiu mūsų šaknimis, dalijamės savo šalies istorija. Ir kviečiame suvalgyti šviežiai rūkytą žuvį, pasislėpus kopose nuo vakarinio vėjo. Mūsų kelias veda savęs link, visai čia pat. Keista, bet tik šiek tiek atitrūkus nuo Lietuvos, vėl ima skleistis mintis, jog viskas yra įmanoma. Šiandien taip atrodo.

Žmogus gimsta, jog būtų laimingas.

Gal kavos? Arbatos? Sulčių? Alaus? Vyno?

Tai kaip, drauge, šįvakar? :)))))A?

Nutolus kilometrais, bet priartėjus kitokiais matavimais, kas mums yra LIETUVA:

- Didelė apvali lėkštė. Keturi dideli šaukštai baltos mišrainės, du pilnutėliai šaukštai silkės su apkepintais svogūnais, du dar pilnesni – marinuotų grybų permirkusių grietinės bei svogūnų padaže. Juodos duonos riekė.

- Varškė. Su razinomis, vaisiais ar bet kokia kitokia.

- Sūris. Baltas, geltonas, su pelėsiai, be pelėsių, Sūris.

- Šaltibarščiai su šalia garuojančiom bulvėm, apibarstytom krapais.

- Bulvių košė. Ir grybai.

- Pomidorai mirkstantys grietinėje. Suvalgius pilną lėkštę, minutėlę pailsėti ir prisipjaustyti naują. Pilną iki kraštų.

- Cepelinai.

- Bulvinai blynai su kefyru.

- Marinuoti agurkėliai.

- Alyvuogės.

- Baltas vynas.

- „ Čili“ pica.

- Šokoladas. Taip greit netirpstantis.

- Sava virtuvė. Kai gali išsivirti kopūstų sriubą dabar, o ne po metų.




- „Obuolių‘ sala.

- Baltijos šalta jūra. Vėjas, Darbėnai ir Juodkrantė.

- Ilgai sutūpus mėlyniauti su mama. Arba vaikščioti po spalvomis sproginėjantį gėlyną, klausantis pasakojimų apie kiekvieną ypatingą žiedą.

- Pirmadienio rytą lėtai žingsniuoti senamiesčio gatvėmis bei pusryčiauti nesvarbu kokioje pakeliui sutiktoje kavinėje.

- Ilgi pašnekesiai su drauge kavinėje „Nr. 1“. Arba bet kokioje kitoje.

- Įsitaisyti per vidurį pustuštėje kino salėje. Rytinis seansas.

- Vilnelės gatvė ir šnekos, kurios nesibaigtų pirmadienį, antradienį ir turbūt sekmadienį.

- Alaus bokalas ir ilgas vakaras su broliu. Po to kitas alaus bokalas ir dar vienas vakaras.

- Kaimo sodyba kažkur Dzūkijoje. Maža, šalia tvenkinio ir su pūškuojančia pirtimi apačioje.

- Tyla.

- Praėjus senamiesčiu bei visom centrinėmis gatvėmis likti neužkalbintam nepažįstamo žmogaus.

- Uždėjus dešinę koją ant pėsčiųjų perėjos visos transporto priemonės akimirksniu sustoja. Einant per gatvę užtenka pažiūrėti į kairę, o vėliau į dešinę.


- Vėsus rytas po šilta antklode.

- Tik trys milijonai. Dar kartą – tik trys milijonai. Trys.

Tioman sala, Malaizija

11 pastelinių vakarų, jūroje tirpstant saulei. Visuomet į debesį. Paros laikas, kai staiga viskas nurimsta – bangos, paukščiai, skruzdės, smėlio blusos, mintys. Martynas šiandien praplaukė virš vėžlio, Aistis po vėžliu, o man vis dar gera nuo žinojimo, jog jis yra taip šalia, ranka pasiekiamas. Kaip ir metrinis driežas, kurio pavadinimo taip ir neišsiaiškinom, kuris kiekvieną popietę, apie 16 val eina pasivaikščioti pakrante, jei karšta diena – įslenka atsigaivinti į bangas. Jei keliai prasilenkia, galima sekti ilgos uodegos paliktu dryžiu smėlyje. Sėdint namelio terasoje, žvilgsnis kartu su pilko kailio vovere pro plyšį lenda į namo virtuvę įmantrių pusryčių, su kita, medyje priešais, graužia žievę, o čia pat dešinėje stebi besiblusinėjančias beždžiones. Pakeliui į kavinę, vyras su sūnumi apžiūrinėja medyje susirangiusią gyvatę. Žiūrim ir mes. Trys dienos iš eilės džiugina didelio būrio mažų žuvų šuoliu virš vandens, atspindint visas būtas ir nebūtas visatos spalvas. Einant į parduotuvę po medžiais, užderėjusiais šimtais, žemyn galva kabančiais, šikšnosparniais, nejučia niūniuojasi reklaminė šalies pristatymo dainelė „Malaysia – truly Asia“.

Prieplaukoje, prie kelto plaukiančio į salą pakabintas ženklas, draudžiantis kartu keliauti šunimis. Saloje karaliauja katės, kurių čia devynios galybės – su uodegomis, be uodegų, lietuviškai rainų, rudų, su žydromis akimis ir kitokių.


Keturias valandas mirkantis prakaite bei pėdinant per džiungles, iš visos galybės gyvūnijos išvystam tik benusisukantį beždžionės užpakalį. Vakare išėjus į tolimą alubarį, kam spėjus paskubomis susiversti, o kam net ir neįpusėjus skardinukės, žaibuojant ir tropikų lietui skalbiant nebesipriešinančius apatinius, skubinamės atgalios. Galop, kas penkias minutes nutrūkstanti vakarinė „Sopranų“ peržiūra, kaskart švelniai primena - svarbiausia procesas, o ne rezultatas. Labai jau mums atitiko ir pritiko ‚procesinių“ Ritos ir Aisčio ritmas. Vakarus, bangoms plakant taip visai šalia, reiks būtinai kartoti. Ir net nesvarbu prie kokios jūros.

Curry padažas:

- Česnako skiltelės,
- Svogūnai,
- imbiero šaknis,
- curry mišinys,
- cukrus,
- druska,
- pipirai,
- kokoso arba paprastas pienas.

Kai aliejuje kaistančios svogūnų bei česnako skiltelės išsiskleis visais savo kvapų atspalviais, įmesti imbiero gumbą, įberti curry mišinio, žiupsnį cukraus, druskos, pipirų, šliūkštelėti kokoso pieno, vandens. Vėliau į padažą galima dėti viską – daržoves, žuvį, mėsą gausiai apliejant ryžius arba makaronus. Arba net ir bulves. Kaip idealaus skalsumo curry patiekalais mus lepinusi moteris, kuri savo juodus plaukus iš musulmoniškos skaros išlaisvindavo tik jau visai sutemus, sakė - „svarbiausiai negailėkit – visko dėkit daug ir bus skanu“.

Kuala Lumpur, Malaizija

Užvėrus senas girgždančias duris, žingsniai nejučiomis sulėtėja. Šimtmečio pradžią matę stalai, patogios, bet su nusitrynusiais dažais kėdės, už baro įsitaisę 1920 – ieji. Lyg kažkur šalia spragsėdama suktųsi juodai balta kino juosta, už rankovės krašto tempia prisėsti. Kampe smilkstančios cigaretės dūmai, ant sienos kabančios senų laikraščių iškarpos, keistos žmonių šukuosenos, pro šoną stumiamas maisto nukrautas vežimėlis tik dar labiau sustiprina jausmą, jog išgyvenam kelionę laiku. Sunkiai pakeliama registracijos knyga, siauri laiptai ir toks pat juodai baltas kambarys viršuje su vos beįžiūrimu veidrodžiu bei kriaukle kampe. Ryte, užsimiegojus slenkant siauru koridoriumi, iš toli moja dešimtys, vėjuje džiūstančios krakmolytų staltiesių. Tie patys, vakare matyti žmonės ir sunkiai besivarstančios durys, už kurių išėjus gatvė pasitinka visomis ryškiausiomis spalvomis. Įvairovė – tautų, maisto, kvapų, architektūros.

Musulmoniška malda, ankščiau taip gąsdinusi Maroke arba Tuniso viduryj, skamba netikėtai švelniai, gal net nostalgiškai.

Penkios dienos, per kurias taip ir neišgirdom pravažiuojančios mašinos signalinimo. Vis dar nejučiomis bėgam per pėsčiųjų perėją degant žaliai šviesai. Po kelių mėnesių praleistų Vietname, Kuala Lumpuras atvėrė daug tuščios erdvės ir tylos. Tyla, pasirodo, yra labai svarbi. Išpuoselėti parkai, stikliniai aukštaūgiai pastatai ir net pusryčiai indų turguje dalinasi ramybe. Ramybės sąvoka per 9 mėnesius pasikeitus. Ją išeina atrasti blynų bei nesuskaičiuojančios galybės įvairiaspalvių skarų turgaus viduryje, jei 10 minučių niekas neužkalbina.

Hanoi, Vietnamas

Vėl sėdim toje pačioje siauroje gatvelėje ant miniatiūrinių kėdučių. Mergaitė, į pilną stiklinę skirtingų pripjaustytų vaisių, įpila vieną šaukštą kondensuoto, du - kokoso pieno. Kabinam susmulkintą ledą iš šalia padėto dubenėlio, atsargiai sukam tarp vaisių. Dar ir dar. Po kelių minučių gomuriu slysta vaisinė gaiva. Šiandien jau antrą, tarsi netyčia užkliūvam už šitos gatvės. Vakar. Ir užvakar.

Keista būtų eiti gatve vienam su savo mintimis ir likti nesudrumstam. Eksperimentas – per 3 valandas šmirinėjimo nepagrindinėmis Hanojaus gatvėmis, 34 kartus nepažįstami žmonės bandė užkalbinti gatvėje siūlydami prekes ir paslaugas.

Nejučiomis dingsta gatvės prekyba, prasilenkia vos keli žmonės. Nuostabių senovinių, prancūziškų vilų rajonas, prie kiekvienos iš jos apsaugos postas. Išpuoselėta didybė driekiasi per kelis aukštus, už kitų tvorų matyti didžiausi kruopščiai prižiūrėti sodai. Draudimai fotografuoti bei akyla, visur stebinti akis.

Leninas moja iš toli. Keista jį matyti su tuo pačiu storu švarku palmių apsuptyje.

Halong Bay, Cat Ba sala, Vietnamas

Pasirodo, tas 5 litrų talpos į laivą tempiamas butelis buvo sklidinas ne vandens. Ant denio linksmai rangosi Degtinė bei 9 vyriškiai. Moterys nepaliaujamai juokiasi susidėjusios su alaus skardine. Juokiasi ir rausva skrybėle su kaspinu gale pasidabinęs raumeningas vyras. Pro šalį slenka šimtai, iš vandens išnyrančių uolų, plaukiojantys namai bei netylančios dainos laive. Į 5 valandų pasiplaukiojimą tarp mistinio gamtovaizdžio išsiruošėm su dainingu darbo kolektyvu. Vietname dainuoja visi. Ir ryte, ir vakare. Karaoke motyvai iš paskos seka autobuse, vėliau persikėlia į uolų apglėbtą paplūdimį.

Kai dar neprašvitus, 4.30 pasigirsta klegesys - apsiverčiam ant kito šono. 6 valandą, vedini savo gudraus, iš vakaro apgalvoto plano, pėdinam pajūrio link. Planas išmintingas: norėdami nesiplakti bangose kartu su šimtais skrybėlėtų, ir dar kitu šimtu neskrybėlėtųjų, kelsimės anksti. Anščiau nei į darbą. Kad diena būtų gaivi, kvepėtų vienišom bangom ir brėkštančiu rytu. Vietnamiečiai buvo sugalvoje kitą planą. Kur akys užmato tyvuliuoja žmonių jūra, vieni per kitus besivoliodami brūžinasi į krantą. Ir taip visas mūsų ten praleistas rytus, dienas ir vėlyvas popietes. Šlapi smėlini rankšluoščiai sudėti į juodus „diplomatus“ keliauja nešini vakarinėms dainoms pasiruošusių šeiminkų.

Pelningiausias verslas pajūryje – fotografo paslaugos juostiniu fotoaparatu. Tas vienintelis kadras būna pats geriausias. Ypač amatininkus džiugina gausios draugų kompanijos – 1 mygtuko paspaudimas – 12 vienodų kopijų.

Hue, Vietnamas

Kai kurie miestai tarsi pradingsta kitų vietovių fone. Hue esančią žymioji citadelė bei senovinis miestas atmintyje pasimesti netruktų, bet kelių valandų ėjimas aplink sieną ieškant antrojo įėjimo į vidų – ne. Nepasimirš ir galų gale sutikti Dviese Azijoje, Rita ir Aistis . Žmonės, kuriems patinka leisti aitvarus, jau iškart yra įdomūs. Bent jau mums.

Hoi An, Vietnamas

Nepaleidžia niekaip mūsų ši vieta. Nei senovinės, mediniais namais nutūptos gatvės, nei kas dieną minamo dviračio pedalai, nei tuščias pajūris, nei maišais iš turgaus parsinešami sultingi vaisiai. Viešbučio apačioje dirbanti mergina kas rytą vis paklausia kada mes išvažiuosim. Nežinia. Tik ne šiandien, ne rytoj ir ne poryt. Norisi dar kartą nuvažiuoti pas sulysusią močiutę žaliais auskarais pasrėbti tirštos lakštinių sriubos, einant pro šimtus (!) siuvyklų glostyti raštuotas medžiagas, mintyse rinktis šokiams iki ryto labiausiai tinkamus spalvotus batelius. Nenusibosta ir kas vakarą žiūrėti į vandenyje atsispindinčią raudonais žibintais nusėtą gatvę, nei kas rytą pusryčiauti pas tą pačias seseris, nei pro kambario balkoną žaliuojantys laukai. Mėnulio pilnaties vakarą, upė tiesiog liepsnoja nuo plukdomų žvakių. Susikaupę vaikai, ritmingai aidint didžiuliam būgnui, demonstruoja kovos menus. Pro šalį gracingai pražingsniuoja „Mis Vietnamas“ ir pasidalina šypsena, sklindančia iš širdies. Miestas burzgia nuo senovinių "Vespų", kurios nors trumpam sulėkusios iš viso Vietnamo.

- „Kada išvažiuosit?“

Dalat, Vietnamas

Dalat 2009 05 23

Vėsus oras, kalnų apsuptyje esančiam mieste, apkaišo stora antklode, iš po kurios nesinori išlįsti visas 3 dienas. Rytas, kai prabudus pakutena šaltukas, antklodė nejučiom užsitraukia ant ausies bei nugramzdina atgal į sapną. Lietuviškų atostogų kvapas – lyja, vėsu, antklodė, knyga bei šokoladiniai sausainiai. Žodis “antklodė” kiekviename sakinyje paminėtas ne veltui – neišpasakytas malonumas užmiršti nuo prakaito šlapias paklodes.

Gera šlepsėti per nesibaigiančias balas, negalvojant apie gadinamus batus arba kostiumėlį, kurį nedelsiant reiktų nešti į valyklą.

www.sifafashion.com. Sifa? Fashion?

Saigon, Vietnamas

2009 05 15


Siauros klaidžios gatvės primena Italijos mažuosius miestus, tuos kuriuose klaidžiojom kažkada - moterys sėdi lauke, lupa česnakus, pardavinėja bandeles ir vaisius. Į gatvę išsistūmęs patogų krėslą, senolis žiūri svetainėje stovintį televizorių. Vien dėl maisto norisi užsibūti kuo ilgiau – keptos, tikro skonio bulvės, pomidorai, agurkai, milžiniški krabai, žuvis, blynai aplieti kondensuotu pienu, pomidorų sriuba su 236 gurgždančiomis sėklomis, nunokę vaisiai ir taip pasiilgtas baltas vynas.

Pradėjus lyti, per dešimtį minučių gatvė virsta garmančia upe – užsemiamos lauko kavinės, einant vanduo siekia kelius. Vaikai laksto lyg pamišę, taškydami į šalis džiugesį.

Didžiausias Vietnamo miestas, kuriame dūzgia 10 milijonų gyvenimų. Pilnas motorolerių ūžesio, garsiausių dizainerių parduotuvių, linksmai spalvotų namų, šaltos arbatos bei paprastų draugiškų veidų. Lyg ir nieko labai išskirtinio – tiesiog viduje švaru, ramu ir gera. Švaru ir gatvėje. Nepastebėtai prabėga savaitė. Lygiai taip pat, kaip ir septintas mėnuo Azijoje.

Mergina ant šaligatvio degina nemažą dolerių krūvą. Netikrų. Žinant skaudžią Vietnamo istoriją, ši akimirka atrodo labai simboliška.

Prabangiame prekybos centre, auksinių dirbinių skyriuje, vieną laikraštį pasiklojusi, kitu užsiklojusi, popiečio sapnuose paskendusi pardavėja.

Dantisto kabinete Nr. 2:

- ar kalbate angliškai?
- Taip, žinoma.
Lyg patvirtindamas žodžių svorį, vyras judriomis akimis, nuo pakabos nusitraukia baltą gydytojo chalatą bei paskubomis užsivelka. Praeidamas pro šalį papurto savo kolegą, kuris snūduriuoja dantisto kėdėje.
Po akimirkos sėdžiu toje pat kėdėje, kurioje vis dar nespėjo išsisklaidyti popiečio snaudulys. Įžiebiami prožektoriai, palinksta du, pasiruošę dirbti, kaukėti veidai.
- Pasakokit.
- Prieš porą savaičių, ant dantenų susiformavo pūlinys. Buvau nuėjusi į ligoninę, gydytojas išrašė antibiotikų. Pūlinys išnyko, bet norėčiau, jog patikrintumėt ar viskas susitvarkė. Gal galit padaryti rentgeno nuotraukas?
Gydytojai susižvalgo, ir pradeda penkių minučių tiriamąjį darbą – analizė, brėžiniai ore, nuomonių suderinimas, vėl brėžiniai.
- Kada netekot štai šis dantis? – baksteli į akivaizdų tarpą.
- Prieš penkiolika metų (iš tikrųjų prieš dvidešimt, bet pagalvojau, kad tai gali nuskambėti kažkaip nepadoriai seniai bei dvelktelėti kandžių pilna spinta). Norėjau tiesintis dantis – gydytojas sakė, jog tai vienintelė galimybė. Bet taip ir nepavyko – pritrūko kantrybės. Dėl ko klausiat – juk su pūliniais čia nieko nesusiję?
- Blogai, jog ištraukėt tą dantį – turėsim įstatyti atgal. Kiek laiko būti Saigonas? Koks viešbutis gyvenat? (per kauke galima buvo įžvelgti atsiveriančią šypseną, pasiruošusią pagal viešbučio pavadinimą išspausdinti sąskaitą).
- Jūs manęs nesuprantat – aš ne estetinių paslaugų pas jus atėjau. Man skaudėjo dantį. Suprantant, ką reiškia žodis „pūlinys“? (Net už širmos jaučiau Martyno šypseną, lygiai tokią pačią, kuri buvo pasirodžius ryte, kai vėl ir vėl kartodama, mokiausi anglišką žodį).
- Aš suprantu. Suprantu. Įstatyti tą dantį, tada tiesinsim priekinius - va taip va, įsijautęs brėžia liniją.
- Jūs nesuprantat manęs. Aš nenoriu būti graži (akivaizdus melas), pūliniai..
- Taip taip. Po to galėsim dantis balinti. Prieš tai tik turim įstatyti implantą.

Dantisto kabinete Nr. 3:

- Sveiki, ar turit galimybę padaryti rentgeno nuotrauką?
- Nuotrauką..nuotrauką galim. Taip. Tai jūs norit, kad aš nufotografuoti jūsų dantis? Pagyvenus gydytoja išraiškingai vaizduoja fotoaparatu atliekamus veiksmus.

Phu Quoc sala, Vietnamas

2009 04 28


Ant stulpų pritvirtintų garsiakalbių galima nepastebėti. 5.30 val. įjungiamos žvalios muzikos bei nuotaikingų rytmečio kalbų neišgirsti neįmanoma. Pietų pertraukai (11.00-14.00 val.) - pakartotinas melodijų žiupsnis, 17.00 val. darbų pabaiga ir vėl sklindanti daina.

Sunku prisiminti, kada buvo nelaukiamas rytas. Taip seniai, jog atrodo, jog to niekada ir nebuvo. Dingo sapnai, kuriuose kažkur vėluoju, arba esu užmiršus atlikti svarbų darbą. Dabar prabudus kaskart užlieja kažkoks džiugesys, kasdien vis kitokio atspalvio. Ši sala persipina rausva bei permatomai melsva spalva. Kas rytą važiuojam keliasdešimt kilometrų iki stebuklingo balto paplūdimio, kuris skirtas tik mums. Dalinamės jį su kartkartėmis užklystančiais žvejais. Taip bėga pirmadienis, antradienis, trečiadienis ir kito geros dienos. Nejučiomis dingsta kelios savaitės, atrodo, jog čia galėtumėm leisti ne vienerius metus.

Užklydus į žvejų tinklais nuklotą pakrantę, už palmių lapų suręstos tvoros, moja pagyvenęs vyras. Nespėjam atsitokėti, kaip judriais judesiais apskabo šalimais esančius krūmus ir mūsų kuprinę sklidinai prikrauna keistų vaisių. Saldžiarūgščiai skanių.

Pradūrę motorolerio padangą, lėtai stumiamės keliu. Šalimais straksinti basakojė mergaitė lydi taisyklos link. Randam užvertas duris bei penkis, vienas į kitą panašius šunis. Iš kitos gatvės pusės kviečianti moteris, primygtinai sodinasi ant savo motorolerio sėdynės bei dešimtį kilometrų veža serviso link. Nespėjus atsitokėti, linksmai pamojuoja ir nurūksta į tolį. Viduryje lauko gyvenantis meistras, per kelias minutes ištraukia iš bėdos už keliasdešimt centų, nors turbūt numano, jog paklotumėm jam dešimtkart daugiau. Skaidrus jausmas.

Vieškeliai vis dar tokie pat raudoni ir gražūs. Ir labai klampūs kai pamirksta lietuje. Visą diena piruetais sukdamiesi, vakarop, penktą kartą palijus, žlegtelim į šiltą, glitnią, molingą, raudoną tyrę. Laikydama kompaniją, ant žemės ritinėjasi paskui važiavusi vietnamietė. Pro šalį lekia vyrą prie vairo savo apvalumais prispaudusi moteriškė, kurią visi pažįstami vadina „Bõba“. Išdavikiškas žvilgsnis nori pradėti dialogą aktualijų tema – „ kaip gali žmonės taip liurbiškai pargriūti lygioj vietoj?“. Už kelių metrų, slystelėjus motoroleriui, išriedėjo „Bõba“ iš ratų su visais, pintinėje vežtais, keturiasdešimt kiaušinių. Epilogo bei patarlių nebus.

Ha Tien, Vietnamas

2009 04 27


Paskutiniai pusryčiai šiame sode. Paliekam nokstančius mango, po krėslu per dienas miegančius šunis ir Kambodžą. Kuprinės patogiai įsitaiso ant pečių, mes - už vairuotojo, ant motorolerių galinių sėdynių. Važiuojant duobėtais kaimų keliais kyla mintis, jog būtų gera čia sugrįžti. Pačiai keista. Šalis, pažadinusi daugiausiai emocijų.

Privažiavus eilinį kaimą, motorolerio vairuotojas moja ranka į priekį. Iš nukirstos šakos pagaminta užkarda žymi sieną tarp Kambodžos ir Vietnamo. Šiek tiek kelia šypseną, bet kartu nuteikia labai šeimyniškai – tarsi kaimynai vienas kito daržą atitvėrę vytelių tvora. Pasienietis, išvydęs mūsų pasus, nušvinta – švelniai minkštu kambodžietišku akcentu klausiamai ištaria „Pribaljtika?“ Netikėtai malonus ir šiltas pašnekesys – sovietiniais laikai buvo atbloškę į komandiruotes Rusijoje, Ukrainoje. Prasitaria, jog rusiškai nekalbėjo jau daugelį metų, o tokius pasus išvydo pirmą kartą.

Vos kirtus sieną, duobėtus vieškelius keičia lygus asfaltas, išnyra vietnamietiškomis trikampėmis skrybėlėmis pasidabinusios moterys. Prieš kelias minutes dviračius namo mynė mėlynais sijonais, kelnėmis bei baltais marškiniais apsirėdę moksleiviai, dabar - lygiai tokie patys, tik pasirišę raudonus pionieriškus kaklaraiščius. Ir dar juodesniais plaukais.

Gera būti kaitoje. Kuri tokia užčiuopiama, akivaizdi ir paprasta.

Pravėrus gremėzdiškai didžiulius vartus, akys krypsta prie ligoninės kabinetų lūkuriuojančius žmones, perpildytas palatas, asketiškas lovas. Mojantis apsauginis neleidžia minčiai, apie apsisukimą ir grįžimą atgal už vartų, įsišaknyti. Pasodinti ant vienintelio tuščio suolo, laukiam vienintelėje miestelio ligoninėje, vienintelio dantisto. Lyg netyčia eidami pro šalį, vienas po kito aplink spiečiasi žmonės – nepraeina nei kelios minutės, kai ant aplinkinių suolelių lūkuriavę sėdėtojai, apjuosia mus tampriu puslankiu. Ligoninės apsauginis, privilegijuotas žmogus su antpečiais, įsitaiso šalimais ant suoliuko. Šypsomės visi, bet nelabai aišku kodėl. Niekas nesupranta nei žodelio angliškai, kaip ir motoroleriu atburzgęs gydytojas. Apsauginis mojuoja į mūsų pusę, siųsdamas kodinį ženklą „dar palaukit“, kuris reiškia „ ar ateisit jūs pagaliau??“. Sėdžiu parūdijusioje dantisto kėdėje, gigantiški įrankiai prie atmosferos jaukumo neprisideda. Gydytojas pražiodo, per pietus valgyta žuvimi bei motorolerio alyva atsiduodančiais pirštais, apsauginis tvirtai patraukia mano, bandančias kažką paaiškinti rankas, ir atlošęs tvirtai laiko galvą. Prie durų pradeda būriuotis, netyčia pro šalį ėję, anksčiau jau matyti stoviniuotojai. Paskutinės minutės bilietas į laisvę – receptas antibiotikams.