2009 04 27
Paskutiniai pusryčiai šiame sode. Paliekam nokstančius mango, po krėslu per dienas miegančius šunis ir Kambodžą. Kuprinės patogiai įsitaiso ant pečių, mes - už vairuotojo, ant motorolerių galinių sėdynių. Važiuojant duobėtais kaimų keliais kyla mintis, jog būtų gera čia sugrįžti. Pačiai keista. Šalis, pažadinusi daugiausiai emocijų.
Privažiavus eilinį kaimą, motorolerio vairuotojas moja ranka į priekį. Iš nukirstos šakos pagaminta užkarda žymi sieną tarp Kambodžos ir Vietnamo. Šiek tiek kelia šypseną, bet kartu nuteikia labai šeimyniškai – tarsi kaimynai vienas kito daržą atitvėrę vytelių tvora. Pasienietis, išvydęs mūsų pasus, nušvinta – švelniai minkštu kambodžietišku akcentu klausiamai ištaria „Pribaljtika?“ Netikėtai malonus ir šiltas pašnekesys – sovietiniais laikai buvo atbloškę į komandiruotes Rusijoje, Ukrainoje. Prasitaria, jog rusiškai nekalbėjo jau daugelį metų, o tokius pasus išvydo pirmą kartą.
Vos kirtus sieną, duobėtus vieškelius keičia lygus asfaltas, išnyra vietnamietiškomis trikampėmis skrybėlėmis pasidabinusios moterys. Prieš kelias minutes dviračius namo mynė mėlynais sijonais, kelnėmis bei baltais marškiniais apsirėdę moksleiviai, dabar - lygiai tokie patys, tik pasirišę raudonus pionieriškus kaklaraiščius. Ir dar juodesniais plaukais.
Gera būti kaitoje. Kuri tokia užčiuopiama, akivaizdi ir paprasta.
Pravėrus gremėzdiškai didžiulius vartus, akys krypsta prie ligoninės kabinetų lūkuriuojančius žmones, perpildytas palatas, asketiškas lovas. Mojantis apsauginis neleidžia minčiai, apie apsisukimą ir grįžimą atgal už vartų, įsišaknyti. Pasodinti ant vienintelio tuščio suolo, laukiam vienintelėje miestelio ligoninėje, vienintelio dantisto. Lyg netyčia eidami pro šalį, vienas po kito aplink spiečiasi žmonės – nepraeina nei kelios minutės, kai ant aplinkinių suolelių lūkuriavę sėdėtojai, apjuosia mus tampriu puslankiu. Ligoninės apsauginis, privilegijuotas žmogus su antpečiais, įsitaiso šalimais ant suoliuko. Šypsomės visi, bet nelabai aišku kodėl. Niekas nesupranta nei žodelio angliškai, kaip ir motoroleriu atburzgęs gydytojas. Apsauginis mojuoja į mūsų pusę, siųsdamas kodinį ženklą „dar palaukit“, kuris reiškia „ ar ateisit jūs pagaliau??“. Sėdžiu parūdijusioje dantisto kėdėje, gigantiški įrankiai prie atmosferos jaukumo neprisideda. Gydytojas pražiodo, per pietus valgyta žuvimi bei motorolerio alyva atsiduodančiais pirštais, apsauginis tvirtai patraukia mano, bandančias kažką paaiškinti rankas, ir atlošęs tvirtai laiko galvą. Prie durų pradeda būriuotis, netyčia pro šalį ėję, anksčiau jau matyti stoviniuotojai. Paskutinės minutės bilietas į laisvę – receptas antibiotikams.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą