2010 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis

Galvų medžiotojai. Banaue, Filipinai

Po kalnuotas apylinkes pamėgome keliauti įsitaisę ant džipnio stogo – tikrai nėra labai patogu ir pasirodo, jog kaulų turim ne tiek jau mažai, kaip tyčia jie visi labai kieti. O tas vėjas! Taip tvirtai įsupa į savo glėbį, suspaudžia šonus, pirštu rodydamas pro šalį skriejančius vaizdus. Daugiausiai tylim, nes kitaip turbūt nesiliautumėm kartoję: „Be proto gera!!“. Vieną akimirką vingiuojam slėnyje beveik skalaudami kojas Chico upėje, kitą, vėl užsikabaroję ant artimiausios viršūnės, mojam ryžių terasose dirbantiems žmonėms. Klajojant po Sagada, Bontoc, Banaue, Lagawe apylinkes, tokio keliavimo būdo privalumas neabejotinas -  nebereikia, suglaudus prakaituotus kūnus, trintis su smalsiu kaimynu. Be to, juk keliais metrais palypėjame arčiau dangaus. Belieka tik ištiesti į viršų rankas!

Kalnai apsaugojo jų pašonėje prisiglaudusius žmones nuo ispanų kolonizacijos. Žinoma, buvo keletas bandymų pavergti ir šių žemių žmones, bet kaip bebūtų, kraštas išsaugojo senąjį tikėjimą, kalbą bei papročius, nors ir labai archajiškus. Ifugao žmonės tikėjo, gamtoje gyvenančiomis jų protėvių dvasiomis (anito). Žmonės manė, jog visas ligas,  negalavimus bei kitas nelaimes pritraukia tos pačios dvasios, jei laiku nesulaukia deramų aukų. Kiaulės, vištos, buivolai bei kiti gyvūnai būdavo aukojami nuolatos, bet tai dvasių iki galo nepasotindavo. „Galvų medžiotojai“ – taip buvo vadinami šios provincijos gyventojai. Turbūt jau nujaučiat, jog šįkart pasakosiu apie žmonių aukojimą. Šviežiai nurėžtas trofėjus, dievų palaikymą bei sėkmę atneša tik atlikus būtinus ritualus. Medžiotojas, po įvykdytos egzekucijos skuba savo kaimo link. Galvą parneša į aikštę, kurioje jau lūkuriuoja, prie baslio pakabintas, piltuvo formos indas – nieko nelaukdamas ten ją padeda. Susirinkus visai bendruomenei, ceremonija tęsiasi ne tik dieną, bet ir naktį. Tekantis kraujas pritraukia mirusių protėvių dvasias, todėl jog anito būtų dar labiau patenkintos, kartu aukojamas šuns arba kiaulės kraujas. Pasigirdus gangsa gongo ritmams, aplink pradeda šokti visi esantys jauni vyrai. Apie septintą valandą ryto, senieji vyrai paėmę aukos galvą, nusineša prie upės, užkūrę laužą bei pasidėję ją šalimais, dar gerą valandą šoka toliau. Vėliau visi susėda ir paeiliui mesdami akmenis į vandenį, kartoja kaimo pavadinimą, iš kurio kilusi nužudyta auka. Po kiek laiko, galvą nuplauna toje pačioje upėje bei parneša ją atgal į kaimą. Jei šioje vietoje jau tikitės baisumų pabaigos, šiek tiek klystate. Kaip tik dabar nurėžiamas smakras, jam verdant atskiriama mėsa – iš likusios odos medžiotojas vėliau  pasigamins rankeną savajam gangsa gongui. Vakare aukojama galva yra užkasama toje pačioje aikštėje. Praėjus trims metams, kaukolę iškas, kruopščiai nuplaus ir padės į aikštėje pakabintą krepšį, šalia kitų kaukolių. Kordillera kalnų gyventojai tikėjo, jog tokios aukos jiems suteiks daugiau drąsos, atneš gerą derlių, moterų palankumą bei vaisingumą, gerą sveikatą. Taip pat pasakojama, jog  vyrai vesti negalėdavo tol, kol savo kolekcijoje neturėdavo bent vienos žmogaus galvos. Kaip ir kitose, kaimynystėje esančios Borneo ir Naujosios Gvinėjos gentyse, Ifugao žmonės kūno tatuiravimą laikė svarbiu religiniu potyriu bei savituose piešiniuose, simboliais žymėdavo kiekvieną kovą bei galvos sumedžiojimą. Tatuiruotės kariams buvo tarsi apdovanojimas, kurį visi gerbė, o moterys net ir žavėjosi. Žmonių aukojimas šiame regione buvo įprastas reiškinys iki 1900 m., kol amerikiečiai paskelbė šiuos veiksmus neteisėtais bei uždraudė juos įstatymais.  Tačiau Kalinga vyrai ir toliau iškalbingai tatuiruodavo savo kūną, 1940 metų okupacijos metu, nužudę japonų kareivius. Mūsų dienomis, minėtas apylinkes lanko nemažai turistų, visos šios tradicijos nugula užmarštin, bet kaip bebūtų, genčių karai tarp kaimų ir šiuo metu kartas nuo karto įsiplieskia.

Nesidomint lankomų vietų istorija, ypatingos praeities dvasios Banaue galima ir nepajusti - akys atsainiai šokinėja nuo vienos žaliuojančios ryžių terasos ant kitos. Aštuntas pasaulio stebuklas – taip, prieš du tūkstančius metų sukurtą Ifugao kraštovaizdį ir išmintingą drėkinimo sistemą, žymi pasaulis.  Nepamirštamai žalia, laukuose klampojančių žmonių darbas bei pakelėje vaikų montuojamas medinis dviratis rado vietą ir mūsų kuprinėje. Krašto savitumą primena į savadarbį medžioklinį šautuvą pasirėmęs kaimietis ir kur ne kur kabančios išdžiuvusios kaukolės, tiesa, buivolų.


4 komentarai (-ų):

Namučiai rašė...

Gražu nuo to džipnio stogo į debesis dairytis, bet vis dėlto baisu ir pavojinga. Sakykit ką norit, sraigės....

Laimona rašė...

Dėl ko baisu?:)

Namučiai rašė...

Todėl, kad, džipniui pasvirus, už debesiuko juk neįsitversi....

Laimona rašė...

Kas tiesa, tai ne melas:) bet nepasviro:)