Kai iš stiklainių valgoma vasara. Bohol. Filipinai

Pirmą kartą mūsų akys susitiko, bevartant žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ puslapius, turbūt kokiais 1988. Tiksliai prisimenu, jog buvo žiema. Keista, jog tiek daug vaikystės vaizdų apie žiemą - pusnyse rausiamus ilgiausius tunelius su seneliu, pačiūžas, akimirksniu delne pradingstančias snaiges, varveklių čiulpimą pasislėpus už namo kampo, nesibaigiančią anginą bei  neįtikėtino grožio užšalusius langus. Turbūt žiemos buvo daug. Kelintas šalčio mėnuo slenka, buvo galima pasakyti vien nusileidus į rūsį. Iš pradžių  lentynos braškėdavo nuo susigrūdusių vyšnių kompotų, mėlynių, braškių ir aviečių uogienių. Tolimiausiam kampe tupėdavo spanguolės. Jei jos pradingdavo - ženklas, jog Kalėdinis šurmulys irgi jau baigėsi. Šaukštas po šaukšto ir rūsys galėdavo lengviau atsikvėpti, nejučia iš stiklainių būdavo suvalgoma visa praėjusi vasara. Taigi, užsidariusi  kambaryje, kurio langus jau pridengė prietema, lėtai sklaidau puslapius. Nerealus gyvis didelėm akim. Paskubomis atsinešu žirkles ir išsikerpu. Turiu tokį sąsiuvinį, kuriame slepiasi visokios įdomybės, žinoma iškirptos iš to paties, nepakartojama žurnalo. Kur jau tau žurnalo, veikiau iš albumo – visi trijų paskutinių metų numeriai buvo tvarkingai susegti, netgi pagamintas specialus, storo kartono viršelis. Mano sąsiuvinis storėjo, žurnalas plonėjo – taip ir bėgo žiemos. Panašios akys kaip kadaise, nemirksėdamos žiūri į mane šiandien, Bohol saloje. Tiersier, vos delno dydžio gyvūnas, mažiausias primatas pasaulyje, kurio akys didesnės už jo paties smegenis ar skrandį. Spoksom vienas į kitą ištisas minutes. Dieną šis gyvis visiškai apsnūdęs, savo žmogiškom rankom tvirtai įsikabinęs į šaką, laukia nakties. Tada jo laikas – šokinėja nuo šakos ant šakos ir medžioja vabzdžius, nedidelius paukščius, driežus, gyvates ar netgi šikšnosparnius. Artėjant nepageidaujamam grobuoniui, Tiersier visiškai užsimerkia ir taip rymo iki pat tos akimirkos, kol priešas visiškai prislenka. Kai juos skiria vos keli centimetrai, plačiai atmerkia savo didžiules akis ir iššiepia aštrius dantis. Na ir kaip jums planas? Kuris neišsigąstų arba bent jau nenustebtų? Šie gyviai dar sugeba nušokti net apie du metrus. Kol priešas atsipeikės, beliks gaudyti vėją miškuose. Nors sugeba žiūrėti tik tiesiai prieš save, negalėdamas pasukti akių į šonus, tai lengvai kompensuoja - be jokių pastangų sukinėja galvą 180 laipsnių kampu. Mama mažylį savo įsčiose globoja net šešis mėnesius, beje jie gimsta irgi iškart atmerkę savo didžiąsias akis. Šie nuostabūs gamtos kūriniai nyksta, šiuo metu Bohol belikę vos keli šimtai. Viena iš priežasčių – miškų kirtimas, taip pat tiesioginė prekyba. Visai neseniai, Tiersier galima buvo įsigyti už vos už 20$. Kai jų visai nebeliko, kainos aišku pakilo. Bėda ta, jog šie gyvūnai ilgai neišgyvena nelaisvėje – trankydami galvą į žemę ar narvo kraštą nusižudo. Atrodo taip žmogiška ir suprantama. Nepaisant to, Bohol pakelėse vietiniai verslininkai laiko juos uždarę bei džiugina turistines grupes.

Jog artėjam prie mistinių kalvų, jusles apie tai įspėja ne saldžiai kartus šokolado kvapas, o vienas kitą lenkiantys turistiniai autobusai. Keletas kalvų, tikrai šiek tiek primena rankų darbo prancūziškus triufelius – lengvai nurudusios, atsargiai išdėliotos lygumoje. Kitos gi, dar gaiviai žalios, nespėjusios ištrokšti prieš visai jau neužilgo užeisiančią sausrą. Akimis lėtai kiekvieną pačiupinėju bei dedu į baltu šiugždančiu popieriumi išklotą popierinę dėžutę. Dešimt, keturiasdešimt, šimtas – vėl kloju balto lengvo popieriaus sluoksnį. 1268 šokoladinės kalvos, visos su lyg viena. Sutalpintos. Belieka ant viršaus užberti žiūpsnį čiobrelių, mėtų bei dobilų – tam, jog labiau įtiktų lietuviškam skoniui. Perpildytą dėžę atsargiai uždarau, perrišu šviesiu kaspinu bei kraunu ant motorolerio. Visai netrukus turėtų pasiekti artimuosius.  Jei bus dar neištirpusios, kalvas galėsit išberti toje laukymėj netoliese, bei užsliuogus ant kurios nors iš jų, klausytis bičių. O kol kas skriejam tuo pačiu motoroleriu po Bohol apylinkes, pro šoną lekia ispanų laikais statytos bažnyčios, kaliausėm nusmaigstyti laukai, jūra. Panardinam kojas į žalią Loboc upę.  Karšta.

Lagamine vietos dar daug. Palawan, Filipinai

Prieš kelias savaites atrodė, jog nejučia klimpstam į pasyvumo, perdėto kritiškumo bei negatyvaus mąstymo balą. Galbūt tai yra nedovanotina būnant tokios nuostabios gamtos apsuptyje, bet taip jau kartais nutinka ilgose kelionėse. Žmogus turbūt užprogramuotas emocijų kaitai, vienoda būsena ima varginti. Įspūdžių lagaminas atrodė perpildytas, todėl reikėjo tiesiog sustoti ir prispaudus keliu, jog lengviau užsidarytų, prisėsti. Pavargom ieškoti ir rasti ne tai, ko tą akimirką trokšta vidus. Tiesiog nepavyko susigyventi su daugumą turistų traukiančiu magnetu El Nido, kuris yra įsitaisęs šiaurinėje Palawan salos dalyje, už devynių dulkėtų valandų girgždančiu autobusu.  Juk būna, kad ir trijų aukštų puraus torto nesinori, nesvarbu, jog visi aplink jį giria. Gal kas sandėlyje turit užsislėpę raugintų agurkų?

Visi ankstyvi mūsų rytai prabėga lėtai skaičiuojant iki aštuonių. Giliai įkvepiant bei dar giliau iškvepiant. Turbūt neatsitiktinai mūsų gyvenime atsirado joga – jau seniai jos laukėm. Šįkart mūsų mokytojai – specialiai į šį seminarą iš Indijos atvažiavęs, šešiasdešimt penkių metų Dada Sumitananda Avadhuta bei penkiasdešimt aštuonerių filipinietė,  Didi Ananda Shubra. Kyla įtarimas, jog tuos vardus jie patys susigalvojo. Išties visai nesvarbu. Kadangi šioje vietovėje vietiniai žmonės nelabai domisi sveiku gyvenimo būdu, kartais užsiėmimai vyksta tik su mumis dvejais. Nors mokytojai ir pagyvenę, bet savo kūną lanksto lyg guminį – ne veltui joga užsiiminėja kasdien nuo septyniolikos metų. Labai įdomi patirtis – asanos, meditacija, diskusijos apie vegetarizmą bei sveikatą. Pavyko subalansuoti padrikusias emocijas ir išgryninti norus. O tame lagamine pasirodo dar tiek daug vietos..tik reikia mokėti viską tvarkingai sudėlioti. Šios kelios savaitės turbūt buvo vienos vertingiausių per ilgus mėnesius. Arba tiesiog atėjo laikas pokyčiams.

Kai nedideliame kambaryje patvinsta energijos sūkuriai, norisi šokti. Puerta Princesa miestas, prieš kurį laiką atrodė pilkas, šiek tiek dulkėtas bei stipriai įsivyniojęs, į triračių motorolerių išmetamus melsvus dūmus. Viena bažnyčia, parkas netoliese, krantinėje namai ant polių, pakelės užkandinės, kioskai, parduotuvės, bankai ir daug gatvių. Vienoje iš jų, Burgos, iš pat ankstyvo tračiadienio ryto, išnešami gaidžiai. Vieni įkeliami į savadarbius, iš vielų išlankstytytus narvus, kiti pririšami už kojos tiesiog prie didesnio akmens. Tai dažniausiai pritraukia jaunų vyrų dėmesį – ekspertų akimis lėtai juos apžiūrinėja,  pakėlę čiupinėja, klauso lūžtančio giedojimo. Turbūt kažkur netoliese vyksta gaidžių kovos. Šiek tiek toliau, dešinėje, ant rausvo namo laiptų, pavėsyje įsitaisęs rudas šuo. Kai kietai įminga, lėtai nusvyra kairė užpakalinė letena. Už kelių namų, iš kiemo glūdumos atbėga nedidukė mergaitė ir kiekvieną kartą mojuodama šaukia „O, labas!!!!!“ Kartais ji būna palaidais, vėjuje plazdančiais plaukais, kartais pažabojus garbanas ir tvarkingai supynus. O kai  šeštadienio vakarą įsisegus du gelsvus kaspinus bei lėkdama tarė – „Aš jus myliu“, atrodė, jog iš tiesų taip ir galvoja.  Šis miestas nebegali būti pilkas. Vegetariškos užkandinės padavėja nuolatos kažką niūniuoja, dainuoja arba juokiasi. Viena gatvė, o tiek skirtingų veidų. Ta prižiūrėta, balta katė su antkakliu, kuri išslenka tik vakarais, kai atlėgsta dienos karštis – visąlaik tupi toje pačioje vietoje. Moteriškė, pasipjausčiusi pilną lėkštę mango vaisių, tiesia mūsų link, bei kviečia prisijungti.

Ir dar. Esu labai laiminga, jog visą dieną galėjau šnekučiuotis su ilgai laukta Jurga. Sesės gi mes beveik. Trumpai, bet vis tiek labai gera. Gal kas judat į mūsų pusę? Mielai prisėstumėm pašnekesiams. Kas sakė, jog lietuviai sėsli tauta ir retai keliauja? Tuo pačiu metu El Nido buvom mudu, Jurga su penkių draugų kompanija bei dar viena lietuvių pora Inga ir Vitalijus. Nieko sau! Beje, Vitalijus moka išrinkti labai sultingus arbūzus..

Pilnos saujos šypsenų. Pagudpud, Filipinai