sraigės keliauja trečiadieniais

Ar galima visa tai palikti savo noru? Meilės trikampis ir Amigo.

2010-07-21T03:24:00.000-07:00

Negražiai aš čia nutilau, o dargi nepaaiškinus kodėl. Svarbiausia naujiena - mums nieko blogo nenutiko, netgi atvirkščiai. Šiek tiek mažiau maskatuojuosi internetinėje erdvėje, nes daugiau nei įprastai bendraujame kasdienybėje. Valio valio – patys tuo iki galo dar netikime, bet ėmėm ir parsitempėm savo kuprines namo! O namai tai juk, pasirodo, vieni. Su laukuose nusmaigstytomis rugiagėlėmis, kankorėžių miškais, voveruškų pilna keptuve. Grįžom vis dar mylėdami Aziją, bei tarytum iš naujo įsimylėję Lietuvą. Čia jau tarsi Brazdžionis mano žodžius dėlioja, tai kol labai nenusisaldino, judu toliau.

Mūsų grįžimo į Lietuvą istorija visai paprasta – jau prieš kurį laiką pajutom, jog pavargom nuo nuolatinio judėjimo, norėjosi ilgiau apsistoti vienoje vietoje. Šiame etape tinkamiausia pasirodė Malaizijos sostinė, Kuala Lumpuras. Norėjosi labiau vakarietiškos aplinkos, švaros, teatro, kino bei savos pagalvės. Suknelės troško kuprinėje ir reikalavo erdvios spintos su nuolat besisukinėjančiu skersvėju. Savaitę malėmės po miestą bei jo priemiesčius vis dar tikėdami, jog čia susirasim savą erdvę. Iš keturiasdešimties, nekilnojamojo turto nuoma užsiimančių agentams išsiųstų elektroninių užklausimų, atsakė tik du. Tinginystė ne kitaip. Kuo ilgiau ieškojom, tuo labiau supratom, jog šiuo metu mums tinkama vieta tikrai nėra čia. Atmetę šį variantą, kelias dienas svaigome, jog skrendame gyventi į pietų Ameriką, Čilę. Internete nusižiūrėjome jaukų butą Santjago centre, o tą patį vakarą nusipirkom bilietus grįžimui į Lietuvą. Logikos ir nuoseklumo nėra visiškai, bet gal tai nėra taip jau labai blogai? Kai savo mylimai puskei Justei parašiau, kad dabar kaifuoju plaudama namuose grindis, sakė kad praeis. Ir sakė žinanti, jog aš pati tą žinau. Tikra tiesa. Dar žinau, kad galiu imti sriūbčioti nesulaukdama pavasario ar niekaip nuo batų nenuvalydama įsigėrusios druskos. Bet nepaaiškinamo pozityvumo šiuo metu viduje yra tiek daug, jog visa tai atrodo visai nebaugu. Gal todėl, kad mamos dovanotos mėlynės labai skanios, o gal, jog šalia nuolat zuja, mūsų ilgai išlauktas naujasis draugas – keturių mėnesių šuo Amigo. Tiesiog gera būti Namie.

Prieš kelias savaites pro terasos langus matytas Perhentian salų vandens mėlynumas atrodo nebetikras. Čia kaip su ta šviesa šaldytuve – ar tikrai ji užgęsta, kai uždarome jo duris, o gal šviečia nuolatos? Taip ir tas skaidrus mėlis – kažin, ar jis vis dar ten?

Dar vieną puodelį arbatos? Cameron Highlands, Malaizija

2010-06-03T02:28:00.000-07:00

Kažkaip jau taip nutinka, jog įspūdingiausi vaizdai užklumpa pavažiavus šiek tiek į kalnus. Iš atminties niekaip neišsitrina Šri Lankos arbatinės kalvos ir ten kabantys nepermatomi rūkai. Šįkart, Malaizijoje, viskas daug civilizuočiau, lengviau pasiekiama - netgi arbatų krūmai nuskabyti preciziškai tiksliai, lyg prieš tai būtų atmatuoti liniuote. Tą minutę, kai pagalvoju, jog Šri Lankoje buvo daugiau egzotikos kėblinant vienišu dulkėtu keliu, pravažiuoja asfaltą remontuojantis sunkvežimis bei apipurškia gličiu juodu tepalu. Kelią ir mus. Tarytum kas bakstelėja niuksą į šoną, kad plačiau atsimerktumėm. Turbūt ne veltui - juk be proto gražu, ar ne?

Galvas vėl spaudžia debesų pusnys.

Mainai

2010-05-31T05:35:00.000-07:00

Akivaizdu, kad smegenų apsisukimai priklauso nuo oro temperatūros. Tik oras atvėso, ir žiūrėk jau atsiranda kalbos. Nebesusitvarkę su bemiegėmis naktimis ir neslūgstančiu karščiu, kulniuojam link autobuso, kuris prisižadėjęs mus nuvežti į aukštumas ir leisti pailsėti prakaituotam kūnui. Stotelę radom, reikiamą autobusą susistabdėm, jau traukiamės piniginę ir jaučiu, jog kažkas už marškinių rankovės tik „čiupt“. Tuomet man dar buvo būsena, kai smegenys grėsmingai artėjo link išgaravimo ribos, bet šiaip ne taip supratau, jog šis vyriškis mus pažįsta ir nori pasakyti kažką svarbaus. Tuo pačiu metu už kitos rankovės tempiu Martyną iš beveik jau pajudėjusio autobuso ir klausausi angliško/ indiško dialekto - „Mes radome jūsų kamerą. Jūs juk nakvojot mūsų viešbutyje prieš tris dienas, ar ne? 11 kambarys. Prisimenat?” Bandau atsikalbinėti, jog su fotoaparatu mus sieja ypatingai artimas ryšys ir jog nepastebėtas jis dingti trims dienoms tikrai negalėjo. Vyriškis išlieka atkaklus ir galų gale įtikina. Po dešimties minučių vėl stovim toje pačioje stotelėje, susistabdom to paties numerio autobusą, galų gale į jį įsėdam ir negalim atsidžiaugti, mus pačius susiradusia, seniai matyta filmavimo kamera. Turbūt su ja nesiejo toks artimas ryšys, jog taip begėdiškai jos nepasigedom visas tas dienas, bet susitikti vis tik buvo labai gera.

Nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Galima tik paliūdėti. Nespėjom tuo pačiu autobusu pavažiuoti kelių stotelių, kai tik kairioji mano ausis liko skambaliuoti su taip pamėgtu auskaru. Taip vadinami radybiniai/pametimo mainai. Patempiau lūpą, žinoma.. bet jau tiek to – turim kamerą ir pažadą vietoj pamestų auskarų gauti tris, dar gražesnius.

Šiaip tai dabar labai gera tose Malaizijos aukštumose – lyja, kokie 20 laipsnių, visai kaip Lietuvoje. Ir masala arbata labai skani. O rytoj laukia dar geresnė diena. Ypatinga.

Promoting harmony through right understanding. Buda gimė. Georgetown, Malaizija

2010-05-29T05:44:00.000-07:00

Gal todėl, jog nuo nesibaigiančios kaitros pradeda lydytis smegenys, leidžiu sau tylėti. Dabar esu kažkur palubėje, sukuosi kartu su girgždančiais ventiliatoriaus sparnais. Atrodo, jog kažkas paslapčia iškvėpavo visą orą. Kartais viduryje nakties, besivartant po permirkusius patalus, apima klaikus nerimo ir gėdos priepuolis, jog per daug atpalaidavau šlapimo pūslę prilaikančius raumenis. Vaikystės prisiminimai kužda, jog jausmas labai jau panašus – šlapia ir šilta. Iš šalto vandens čiaupo bėga perkaitęs skystis, šiandien pasirodė, jog netgi muilas pradėjo putoti neoniniu atspalviu. Pernai, išgyventi tuos pačius karščiausius mėnesius, sekėsi lengviau – Vietname oras buvo šiek tiek gaivesnis. Tiesa pasakius, kažkur pakelėje ištirpo ir smalsumas, noras patirti kažką naujo. Dabar mintys sukasi tik apie tai, kaip atsikovoti tą užimtą, skersvėjo viduryje tupintį, staliuką. Ir vieną po kitos gerti šaltą arbatą su citrina, slapta tikintis, jog ledukai liausis taip greitai težę. Dėmesio verti ir kiti lankytini, akiratį praplečiantys turistiniai objektai, kaip antai peršaldyti prekybos centrai, taksi automobiliai bei ta trumpa akimirka, kai praveriamos šaldytuvo durys, bei lėtai paimamas vėsus vandens butelis.

Gerai, jog bent jau yra vakarai. Nors apskrudęs betonas vis dar klampina šlepetes į praėjusios dienos miglą, galima bent jau judėti. Vakar buvo ypatinga diena – Vesākha šventė, Budos gimtadienis. Nors Malaizijoje daugiausia vyrauja islamo tikėjimas, kinų kultūra bei jų išpažįstamas budizmas taip pat yra gajus. Ypač Georgetown‘e, kuriame kinų bendruomenė viena didžiausių. Įsiliejom į milžinišką procesiją, tarp tūkstančių žiedų ir žmonių. Atsitempiau jus paskui save vėl į Malaiziją, taip ir likus nepapasakojus dar kelių istorijų iš Filipinų. Būtinai reiks prie jų dar sugrįžti.

Dainuojantys rinkimai. Filipinai

2010-05-10T02:42:00.000-07:00

Atrodo dar kaip reikiant neprašvito, o po apylinkes jau rieda, pilnas bagažines agitacinių dainų prisikrovę džipniai. Tokios aktyvios rinkiminės kampanijos dar neteko niekada matyti, ir labai nesigraužčiau, jei tuo manoji patirtis užsibaigtų. Plakatais nuklijuotos visos pakelės - kairėje, dešinėje, nuleidus akis žemyn, žvilgsnis vis vien randa kokią nors slaptą žinią. Su tomis pačiomis melodijomis keliamės, su jomis ir užmiegam. Jei galima būtų spręsti apie kandidatų stiprumą pagal iškabintų plakatų bei traukiamų dainų kiekį – turėtų laimėti geltonmarškiniai, Aquino Liberalų Partija. Šią teoriją galima bus patikrinti jau visai netrukus, juk didžioji rinkimų diena kaip tik šiandien, gegužės 10. Šiųmetiniuose rinkimuose pretenduoja daugiau kaip 85,000 kandidatų į 17,943 į nacionalines bei vietinės reikšmės valstybines pozicijas. Pirmą kartą rinkimai bus pilnai automatizuoti - ankščiau balsų skaičiavimai užtrukdavo kelis mėnesius, šįkart turėtų užtekti vos kelių valandų. Kandidatai žada šešis metus be korupcijos.. vėlgi, pirmuosius žingsnius jau matysim tuojau pat. Nuojauta kužda, jog netyčia turėtų užstrigti naujoji kompiuterizuota balsavimo sistema. Mielai skepticizmą nustumčiau į šalį ir džiaugčiausi, jei taip neįvyktų. Prieš kelias savaites vartant internetinio portalo puslapius, pro akis nepraslysta žinutė, jog, jau praeitam įraše minėta, Filipinų prezidentė Gloria Arroyo paskyrė savo manikiūrininkę, Anita Carpon, atsakingą už dešimtis milijonų dolerių būsto paskolų skirstymą valstybės tarnautojams. Turbūt tai irgi išradingas sprendimas, siekiant kilstelti šalies ekonomiką.

Taip pat sunku pamiršti masines skerdynes, kurios įvyko 2009 lapkričio 23, Mindanao saloje esančioje Maguindanao provincijoje. Bevežant užpildytas, Esmael Mangudadatu paraiškas dėl dalyvavimo 2010 m. mero rinkimuose, visas konvojus buvo apsuptas mažiausiai šimto ginkluotų vyrų ir be gailesčio išžudytas. Per kelias akimirkas žuvo 57 žmonės – kandidato žmona, jo dvi seserys, teisininkai, rėmėjai, sukviesti žurnalistai, vairuotojai bei kiti liudininkai. Mangudadatu varžovas buvo, Andal Ampatuan Jr. jaunesnysis, dvasininko ir gubernatoriaus Andal Ampatuan Sr. sūnus. Kalbama, jog Ampatuan šeimos klanas turi netgi nuosavą, 200 – 500 žmonių kariuomenę, todėl retas drįsta perbėgti jiems kelią. Filipinų nacionalinė policija išskiria 14 karštų regionų šalyje, kuriuose panaudotas smurtas prieš būsimus kandidatus bei jų artimuosius - buvo įvykdyti nužudymai, užpuolimai, prievartavimai, stiprūs sužalojimai. Netgi dar prieš Maguindanao įvykius, Niujorke įsikūręs spaudos laisvę ginantis Žurnalistų Gynimo Komitetas (CPJ) teigė, jog Filipinai yra antra pavojingiausia šalis žurnalistams po Irako. Šios masinės žudynės, kurių metu gyvybes prarado mažiausiai 34 žurnalistai yra didžiausios žurnalistikos istorijoje.

Štai taip gyvena žmonės smaragdinių vandenų šalyje. Kitą kartą pažadu papasakoti apie ką nors lengvo ir gražaus.

Klausimėlis

2010-05-06T06:47:00.000-07:00

Audros metu, prie Guimaras salos krantų, nuskendo tanklaivis, gabenęs apie 2 000 tonų degalų. Tai didžiausia, iki šiol buvusi, ekologinė katastrofa Filipinuose – metro storumo nuodingas sluoksnis uždengė gražiausius paplūdimius, koralinius rifus, mangrovines pelkes net 40 km atstumu. Degalai nepaliaujamai tekėjo kelias savaites. Prezidentė Gloria Macapagal – Arroyo nedelsdama sureagavo ir nusprendė, jog tokioje kritinėje situacijoje efektyviausiai galės pagelbėti.. žmonių plaukai. Pirmoji šalies ponia nurodė, surinkti kiek įmanoma daugiau plaukų iš vietinių kirpyklų, kalėjimuose buvo priverstinai skutami kaliniai. Surinktus plaukus gelbėtojai krovė į maišus, juos tvirtino prie bambukinių stulpų, vėliau nuodingų degalų prisisiurbę maišai buvo keičiami kitais.

Kaip jums atrodo, kelintame amžiuje ir kelintais metais buvo priimtas šis pažangus sprendimas?

Galvų medžiotojai. Banaue, Filipinai

2010-04-29T04:21:00.000-07:00

Po kalnuotas apylinkes pamėgome keliauti įsitaisę ant džipnio stogo – tikrai nėra labai patogu ir pasirodo, jog kaulų turim ne tiek jau mažai, kaip tyčia jie visi labai kieti. O tas vėjas! Taip tvirtai įsupa į savo glėbį, suspaudžia šonus, pirštu rodydamas pro šalį skriejančius vaizdus. Daugiausiai tylim, nes kitaip turbūt nesiliautumėm kartoję: „Be proto gera!!“. Vieną akimirką vingiuojam slėnyje beveik skalaudami kojas Chico upėje, kitą, vėl užsikabaroję ant artimiausios viršūnės, mojam ryžių terasose dirbantiems žmonėms. Klajojant po Sagada, Bontoc, Banaue, Lagawe apylinkes, tokio keliavimo būdo privalumas neabejotinas - nebereikia, suglaudus prakaituotus kūnus, trintis su smalsiu kaimynu. Be to, juk keliais metrais palypėjame arčiau dangaus. Belieka tik ištiesti į viršų rankas!

Kalnai apsaugojo jų pašonėje prisiglaudusius žmones nuo ispanų kolonizacijos. Žinoma, buvo keletas bandymų pavergti ir šių žemių žmones, bet kaip bebūtų, kraštas išsaugojo senąjį tikėjimą, kalbą bei papročius, nors ir labai archajiškus. Ifugao žmonės tikėjo, gamtoje gyvenančiomis jų protėvių dvasiomis (anito). Žmonės manė, jog visas ligas, negalavimus bei kitas nelaimes pritraukia tos pačios dvasios, jei laiku nesulaukia deramų aukų. Kiaulės, vištos, buivolai bei kiti gyvūnai būdavo aukojami nuolatos, bet tai dvasių iki galo nepasotindavo. „Galvų medžiotojai“ – taip buvo vadinami šios provincijos gyventojai. Turbūt jau nujaučiat, jog šįkart pasakosiu apie žmonių aukojimą. Šviežiai nurėžtas trofėjus, dievų palaikymą bei sėkmę atneša tik atlikus būtinus ritualus. Medžiotojas, po įvykdytos egzekucijos skuba savo kaimo link. Galvą parneša į aikštę, kurioje jau lūkuriuoja, prie baslio pakabintas, piltuvo formos indas – nieko nelaukdamas ten ją padeda. Susirinkus visai bendruomenei, ceremonija tęsiasi ne tik dieną, bet ir naktį. Tekantis kraujas pritraukia mirusių protėvių dvasias, todėl jog anito būtų dar labiau patenkintos, kartu aukojamas šuns arba kiaulės kraujas. Pasigirdus gangsa gongo ritmams, aplink pradeda šokti visi esantys jauni vyrai. Apie septintą valandą ryto, senieji vyrai paėmę aukos galvą, nusineša prie upės, užkūrę laužą bei pasidėję ją šalimais, dar gerą valandą šoka toliau. Vėliau visi susėda ir paeiliui mesdami akmenis į vandenį, kartoja kaimo pavadinimą, iš kurio kilusi nužudyta auka. Po kiek laiko, galvą nuplauna toje pačioje upėje bei parneša ją atgal į kaimą. Jei šioje vietoje jau tikitės baisumų pabaigos, šiek tiek klystate. Kaip tik dabar nurėžiamas smakras, jam verdant atskiriama mėsa – iš likusios odos medžiotojas vėliau pasigamins rankeną savajam gangsa gongui. Vakare aukojama galva yra užkasama toje pačioje aikštėje. Praėjus trims metams, kaukolę iškas, kruopščiai nuplaus ir padės į aikštėje pakabintą krepšį, šalia kitų kaukolių. Kordillera kalnų gyventojai tikėjo, jog tokios aukos jiems suteiks daugiau drąsos, atneš gerą derlių, moterų palankumą bei vaisingumą, gerą sveikatą. Taip pat pasakojama, jog vyrai vesti negalėdavo tol, kol savo kolekcijoje neturėdavo bent vienos žmogaus galvos. Kaip ir kitose, kaimynystėje esančios Borneo ir Naujosios Gvinėjos gentyse, Ifugao žmonės kūno tatuiravimą laikė svarbiu religiniu potyriu bei savituose piešiniuose, simboliais žymėdavo kiekvieną kovą bei galvos sumedžiojimą. Tatuiruotės kariams buvo tarsi apdovanojimas, kurį visi gerbė, o moterys net ir žavėjosi. Žmonių aukojimas šiame regione buvo įprastas reiškinys iki 1900 m., kol amerikiečiai paskelbė šiuos veiksmus neteisėtais bei uždraudė juos įstatymais. Tačiau Kalinga vyrai ir toliau iškalbingai tatuiruodavo savo kūną, 1940 metų okupacijos metu, nužudę japonų kareivius. Mūsų dienomis, minėtas apylinkes lanko nemažai turistų, visos šios tradicijos nugula užmarštin, bet kaip bebūtų, genčių karai tarp kaimų ir šiuo metu kartas nuo karto įsiplieskia.

Nesidomint lankomų vietų istorija, ypatingos praeities dvasios Banaue galima ir nepajusti - akys atsainiai šokinėja nuo vienos žaliuojančios ryžių terasos ant kitos. Aštuntas pasaulio stebuklas – taip, prieš du tūkstančius metų sukurtą Ifugao kraštovaizdį ir išmintingą drėkinimo sistemą, žymi pasaulis. Nepamirštamai žalia, laukuose klampojančių žmonių darbas bei pakelėje vaikų montuojamas medinis dviratis rado vietą ir mūsų kuprinėje. Krašto savitumą primena į savadarbį medžioklinį šautuvą pasirėmęs kaimietis ir kur ne kur kabančios išdžiuvusios kaukolės, tiesa, buivolų.

Fotografavimo ypatumai Filipinuose

2010-04-25T02:19:00.000-07:00

Fotografuotis filipiniečiai mėgsta. Dar ir kaip. Pajūryje galima net paspringti nuo nuolatos šokinėjančių į orą žmonių vaizdų. Čia juk tikras darbas – vienu metu pašokti penkiolikos žmonių kompanijai, nepamiršti visiems šypsotis, įtraukti išriedėjusius pilvus bei.. fotografui laiku suspėti nuspausti mygtuką. Visuomet tokioje didelėje kompanijoje atsiras koks nors inkaras, kuris visai ne laiku už rankovės žemyn nusitemps kaimyną, taip kuo giliau užkapstydamas visas komandines pastangas. Po kokių trijų valandų atkaklių bandymų, kažkas lyg ir pavyksta..tačiau savo atvaizdu nepatenkinta viena dalyvė - turbūt net nereikia sakyti, jog visi pašokimai urmu kartojami toliau. O kokie įdomūs vakarai! Ant dviejų delnų atsargiai laikant besileidžiančią saulę arba švelniai apkabinus šalimais stūksančia kalvą. „Hey, miss, photo photo“ – įkandin šaukia, norintys būti nufotografuoti, pasitempę berniukai. Man tai smagu, negi gaila. Ypač kai vėliau visi entuziastingai padėkoja ir mojuodami linki gero kelio. Fotografija suvienija, visai nepažįstamus, pro šalį ėjusius žmones – patys pamatysite nuotraukose apačioje. Pastabus skaitytojas atkreips dėmesį į paskutinės nuotraukos antroje eilėje esančią merginą – dar akimirka ir ji tikrai atrastų išeitį kaip pašalinti kliūtį ir pilnai sudalyvauti masiniame renginyje.

Kabantys karstai. Sagada, Filipinai

2010-04-22T23:23:00.000-07:00

Žmonės, kilę iš Sagados apylinkių, vadinami Igorots, arba kitaip tariant – kalnų. Ne vieną pusdienį klaidžiojam po slėnius, apsupti smailių uolų viršūnių. Siauras kalnų kelias suktas ir kartais ne toks jau nekaltas - tarsi tam pritardama koja vėl slystelėja stataus šlaito krašto link. Į šias vietoves nerekomenduojama užsukti vyresnio amžiaus arba sveikatos problemų turintiems žmonėms. Iš tiesų, rimtesnę pagalbą ir padorią ligoninę galima rasti aštuonias valandas praleidus kelyje. Leistis žemyn kviečia iki šiol dar negirdėti Igorots genties papročiai. Jau iš toli matyti mistinis vaizdas - prie uolų pritvirtinti kabantys karstai. Ne juokai čia! Žmonės tikėjo, jog kuo aukščiau karstai bus pakabinti, tuo jie patys priartės dangaus link. Žemiškesnis paaiškinimas būtų, jog tokiu būdu jie apsisaugodavo nuo natūralių gamtos nelaimių - žemės drebėjimų, potvynių, būdavo sunkiai pasiekiami žvėrių. Kiti gi, karstus nešdavo gilyn į uolas. Tas uolas, beje, septintajame dešimtmetyje buvo pamėgę atvykėliai hipiai bei vietiniai menininkai, sulindę jose siurbdavo dūmą. Kokie keisti, šešėliuose paskendę, vakarai turėjo būti! Kaip tik dabar stovim vienoje iš tų uolų. Aplink dešimtys karstų, šikšnosparnių skleidžiami garsai ir vėsuma. Pavyksta išvengti visuomet skubančių skrybėlėtų gidų ir tiesiog tyliai užeiti į svečius. Vietiniai tikėjo, jog Vėlionių protėvių dvasios neišnyksta ir toliau juos saugo, todėl nepamiršdavo jų pamaloninti kasdieniais ritualais. Šios laidojimo tradicijos, gyvavusios kelis tūkstantmečius, natūraliai nyksta, nors paskutinės tokios laidotuvės buvo visai neseniai, 2008 birželį. Karstą iš storo medžio kamieno išsiskobdavo pats, Anapilin susiruošęs nabagas. Jei jam jau būdavo per sunku, sulaukdavo artimųjų pagalbos. Gedulinga šventė trukdavo penkias dienas po mirties, kurios metu artimieji aukodavo gyvulius bei paruošdavo lavoną laidojimui - norėdami išvengti greito kūno irimo jį išrūkydavo. Mirus vaikui, jį laidodavo be jokių apeigų, tiesiog čia pat prie namo, molinėje puodynėje. Net maldos nesukalbėdavo. Bet iš tiesų, kas gi žino, kokiomis mintimis išlydėdavo savo vaiką mama?

Duona, kumpis ir žaidimai. Sagada, Filipinai

2010-04-18T20:55:00.000-07:00

Turgaus diena bei mėlynės. Sagada, Filipinai

2010-04-16T03:43:00.000-07:00

Trys kertiniai dalykai, be kurių mūsų kelionė prarastų žavesį yra: patogi nakvynė, skanaus maisto užeigos netoliese bei turgus. Labai žemiška. Šįkart noriu papasakoti apie turgų, galbūt todėl, jog jis Sagadoje labai spalvingas. Ypač šeštadieniais, kai iš aplinkinių kaimų suguža pardavėjai – jau nuo ankstyvo ryto girdėti triračių ir džypnių burzgimas. Kartais iš lygumų krašto atkeliauja įvairiaspalvės pintinės, mediniai šaukštai ir plaušinės. Pilni maišai prinokusių mango, sultingos morkos, kriaušės, sprogstančios papajos ir netgi pilni kibirai mėlynių! Sunku patikėti, nes Azijoje kol kas neteko jų matyti. Ir mėlynės netgi kvepia teisingai – šiek tiek pušimis, klampia samana bei Lietuva. Čia pat galima nusipirkti su jomis suminkyto pyrago, saldžių ryžių paplotėlių bei atsisėdus atokiau žiopsoti. Hello, Hello-Hello! Nepraeisi nepastebėtas. O čia jau atskira istorija, kiek tokių indelių sutaršome per dieną – tarkuotas ledas, pjaustyti šviežūs bei džiovinti vaisiai, šlakas kokoso pieno, įvairiaspalvė žėlė, makaronai ir žinoma nemažai cukraus. Turbūt nelabai higieniška, nes ledas laikomas čia pat puode po suolu. Ir rankų pardavėjas neplauna vos pačiupinėjęs pinigus, tačiau ledo drožles į stiklines visuomet paspaudžia delnu. Vienkartiniai šiaudeliai tvarkingai sudėti šalimais, visi kaip susitarę pakramtytais galais.

Plastiko pietūs. Sagada, Filipinai

2010-04-07T00:21:00.000-07:00

Norėdami pasiekti Filipinų Šangrila vadinamą Sagadą, keliavome dvi dienas – dešimt valandų autobusu pirmąją, bei septynias antrą dieną. Kelias neatrodo tolimas, ypač kai žvalgaisi žemėlapyje, tačiau sukinėjantis nesibaigiančiuose posūkiuose valandos ištįsta. Pakelės iki soties maitina garbanotais kalnų vaizdais – šimtametėmis terasomis išmarginti Cordillera slenka tai kairėje, tai dešinėje. Žmonės terasose augina viską – ryžius, kopūstus, morkas, netgi braškes. Va ir vėl autobusas stabtelėja - moterys ant galvų nešdamos sunkias pintines energingai vilioja surinktu derliumi. Maišas, išpampęs nuo kukurūzų burbuolių jau kraunamas ant autobuso stogo. Keleiviams patogu – septyni/aštuoni stabtelėjimai ir maisto atsargų užtenka iki kitos kelionės.

Šiaip tai norėjau parašyti apie pietus, bet kaip visados mintys kažkur pakeliui susipynė. Šiandien valgėm storuosius makaronus su lengvai troškintomis daržovėmis. Nebuvo nei stalo, nei kėdžių, o maistą atsinešėm plastiko dėžutėje.

Kaip mes pabėgom nuo švenčių ir radom Šventę. Sagada, Filipinai

2010-04-04T03:58:00.000-07:00

Velykom pradėjom ruoštis jau senokai – ieškojom plano kur giliau nuo jų pasislėpti. Taip, Velykos Filipinuose primena didžiulę sumaištį – iki jų likus kelioms savaitėm, pajūryje smaigstomos įvairiaspalvės vėliavos, klojamos naujos staltiesės, traukiami iš pakampių karaoke dainų tekstai, netgi paskubomis statomi namai. Šeimininkė žingsniais vis matuoja priešais esančią pievelę – netilpę į kambarius svečiai galės įsikurti visai šalia pastatytose palapinėse. Sakoma, jog filipiniečiams reikia tik mažos progos ir jie jau bus susiorganizavę trankią šventę. Pigus alus ir romas būna garbingiausių svečių sąrašo pradžioje. Linksmi žmonės. O čia visu garsumu artėja tikra ŠVENTĖ. Dauguma gauna savaitę atostogų ir nejučia 90 milijonų žmonių kažkur pradeda judėti – važiuoja lankyti tėvų, prie jūros, pažiūrėti beždžionių ar bent jau iki artimiausio baro. Norėdami tilpti į autobusus, žmonės stotyse lūkuriuoja per naktį. Bet visą tai mes matėm tik televizijos rodomose naujienose. Laiku suskubom ir jau gerą savaitę tupim Cordilleros kalnuose pasislėpusiame miestelyje Sagada. Naktimis čia kaip reikiant atšąla, kartais net iki dešimties laipsnių. Nedaug kas norėtų tokiu oru nakvoti palapinėje – mums tai lyg lakmusas šventinių turistų kiekiui matuoti. Beje, jis veikia neblogai.

Šįryt, vos prašvitus, pažadino skambantys bažnyčios varpai. Į Velykines rytmetines mišias pavėlavome, galbūt net nelabai ir skubėjome – prie pusryčių stalo užlaikė virti kiaušiniai ir riebus torto gabalas. Šventes mes jaučiam, savaip jas pažymim, bet tikrai jaučiam. Nebuvo liūdna, bet vis tiek trūko savųjų šurmulio ir krienų. Nežinau, ar tai kraujyje tekanti Velykinė lietuvių tradicija, bet kažkaip sugebėjome persivalgyti. Varpams atkakliai kviečiant, lipam bažnyčios link. Beje, čia visuomet arba lipam, arba leidžiamės nuo kalno. Nėra blogai. Mišios buvo jau pasibaigusios, žmonės vos išėję iš bažnyčios, čia pat lupdami margučius pusryčiavo. Taip taip – ir Filipinuose margina kiaušinius! Dar nespėjom kaip reikiant apsidairyti, o mums jau moja kviesdami kavos. Už kelių minučių pribėga mergaitė ir pasidalina šventiniais sumuštiniais. Pažiūrėkit į senoles – juk jų karoliuose bei skarose Velykos ir gyvena!

Vakarai. Pagudpud, Filipinai

2010-04-03T05:25:00.000-07:00

Čiunga čianga - mėlynas dangus, čiunga čianga - vasara pas mus

2010-03-30T23:24:00.000-07:00

Klausimai/Atsakymai. O kur jūs ten Azijoj kerpatės?

2010-03-28T21:43:00.000-07:00

Kur šiandien kirpsimės dar nežinau ir aš. Mano plaukai paprastai rytais nesišypso. Net nežinau kodėl. Pavyzdžiui akys, žaismingai mirktelėja versdamos vieną kitą iš lovos. Paslapčia plaukus stebiu veidrodyje, tarkim besivalydama dantis. Apsimiegoję, surūgę, kažkuo vis nepatenkinti. Vakar buvo nelaimingi, jog seniai jau buvo kirpykloje, šiandien, kai į ją jau nutarėm važiuoti – jog reikia šeštą valandą keltis. Dar kelios dienos, ir vengdama to nuolatinio bambėjimo, slėpčiau juos po spalvinga kepure.

Taigi kirpykla. Kelios valandos autobuse ir jau mieste. Dar važiuodama, stebiu šen bei ten pasislėpusias kirpyklas. Mažos, jaukios, su tūkstančiais besimėtančių plaukų ant žemės. Ne šįryt. Patirtis kužda, jog reikia ieškoti didesnio prekybos centro - tokie visuomet pagelbėja. 12.30 man jau plauna galvą. Kerpantis Lietuvoje, labiausiai laukiu rezultato, kerpantis Azijoje - žavi procesas. Rezultatu džiaugiesi arba ne, priklausomai nuo to, ar turi namuose kirpėjo kvalifikacijos gerąsias savybes išryškinantį plaukų vašką. Kaip tik tokį nusipirkau parduotuvės pirmame aukšte, todėl esu visiškai rami. Stiprūs merginos pirštai masažuoja galvą - dešimt minučių, kurių pradedu laukti vos pravėrus kirpyklos duris. Šįkart malonumas tuo nesibaigia – mergina toliau uoliai maigo pečius, nugarą. Vis dar prisimenu, jog atėjau kirptis.. bet čia turbūt kaip tas trapus imbierinis sausainis įsitaisęs šalia kvapnios arbatos puodelio – kartais juk būna visai neaišku, kuris iš jų labiau džiugina. Plaukus jau kerpa, bet nedrąsiai. Kirpėjo asistentė iš kampo išsitraukia seniai benaudotą plastmasinę kaukę ir stengiasi ja pridengti veidą nuo krintančių plaukų. Juk svarbiausia yra dėmesys. Jo tikrai užtektinai – kirpėjas, du asistentai, administratorė bei dvi moteriškes tarpduryje, kurios irgi aktyviai diskutuoja apie mano šukuoseną. „O jūs visuomet plaukus kerpate trumpai?“ – netikėtai klausia kirpėjas. „Na, turbūt jau 10 pastarųjų metų“. „O gal norėtumėt juos užsiauginti ilgesnius?“ - su žirklėmis žymi vietą ties nugaros viduriu. „Galėtumėm vėliau juos tvarkingai ištiesinti, tamsiau padažyti“ – jaučiu, kaip kirpėjas mane nejučia paklaidina filipiniečių moterų vienodomis šukuosenomis minioje, iš kurios rasti kelią atgal turbūt būtų sunku. Išties, vietinių moterų stilius labai vienos į kitą panašus. - „Tiesą pasakius.. nelabai“ - atsakau plačiai šypsodamasi. Nejučia prisimenu, jog dar pieš pora mėnesių Maniloje, kirpėjas man aiškino, jog Filipinuose trumpus plaukus nešioja tik lesbietės. Turbūt sugebėjau įtikinti, jog „pas mus Europoje“ merginos stengiasi kurti skirtingus stilius ir gali atrodyti visaip.. nes vėliau tas pats kirpėjas prašė mano telefono numerio ir sakė, jog turi labai gražų butą.

O jeigu trumpai atsakant į klausimą - mes kerpamės dideliuose prekybos centruose esančiose kirpyklose. Arba bet kur kitur.

Laukiam naujų klausimų.

Į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Pagudpud, Filipinai

2010-03-13T18:28:00.000-08:00

Taip kalba žmonės, bet mes įbridom. Vėl mėgaujamės šiaurine Luzono pakrante bei Pagudpud. Keletas naujai uždengtų stogų, dažoma siena, ožka atsivedusi du jaunėlius - lyg ir visi atsainaus žvilgsnio pastebimi pasikeitimai. Ta pati šaltoka jūra, matyti žmonės, skanus maistas, naktimis staugiantys šunys bei tie patys šeimininkės profesionaliai mėtomi riaugai. Gera grįžti.

Kažkur dabar tikrai yra žmogus, kuris stengiasi atsikratyti žalingo savo įpročio ir džiaugiasi visą mėnesį nerūkęs. Mes, tuo metu po truputį formuojam naudingą įgūdį - vis dar džiūgaujam atradę proto ir kūno mankštą, jos nenumetėm bei slapta tikimės, jog savo vidinėje kišenėje nešimės visą gyvenimą. Praėjo mėnuo, kai kiekvieną rytą pradedam joga bei meditacija. Nėra jokių išeiginių, ilgųjų šventinių savaitgalių, pateisinamų raštelių dėl prastai miegotos nakties ar pernelyg ankstyvo skrydžio. Šįryt vietiniam apsauginiui bandant pateisinti savo darbo vietą ir ieškant priekabių, Martynas man pasakė: “Pernelyg vertinu savo rytinės valandos pastangas bei džiaugiuosi pasiekta būsena, jog viską iššvaistyčiau blogoms emocijoms. Tiesiog nereikia kreipti dėmesio”.

Kai iš stiklainių valgoma vasara. Bohol. Filipinai

2010-03-06T19:32:00.000-08:00

Pirmą kartą mūsų akys susitiko, bevartant žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ puslapius, turbūt kokiais 1988. Tiksliai prisimenu, jog buvo žiema. Keista, jog tiek daug vaikystės vaizdų apie žiemą - pusnyse rausiamus ilgiausius tunelius su seneliu, pačiūžas, akimirksniu delne pradingstančias snaiges, varveklių čiulpimą pasislėpus už namo kampo, nesibaigiančią anginą bei neįtikėtino grožio užšalusius langus. Turbūt žiemos buvo daug. Kelintas šalčio mėnuo slenka, buvo galima pasakyti vien nusileidus į rūsį. Iš pradžių lentynos braškėdavo nuo susigrūdusių vyšnių kompotų, mėlynių, braškių ir aviečių uogienių. Tolimiausiam kampe tupėdavo spanguolės. Jei jos pradingdavo - ženklas, jog Kalėdinis šurmulys irgi jau baigėsi. Šaukštas po šaukšto ir rūsys galėdavo lengviau atsikvėpti, nejučia iš stiklainių būdavo suvalgoma visa praėjusi vasara. Taigi, užsidariusi kambaryje, kurio langus jau pridengė prietema, lėtai sklaidau puslapius. Nerealus gyvis didelėm akim. Paskubomis atsinešu žirkles ir išsikerpu. Turiu tokį sąsiuvinį, kuriame slepiasi visokios įdomybės, žinoma iškirptos iš to paties, nepakartojama žurnalo. Kur jau tau žurnalo, veikiau iš albumo – visi trijų paskutinių metų numeriai buvo tvarkingai susegti, netgi pagamintas specialus, storo kartono viršelis. Mano sąsiuvinis storėjo, žurnalas plonėjo – taip ir bėgo žiemos. Panašios akys kaip kadaise, nemirksėdamos žiūri į mane šiandien, Bohol saloje. Tiersier, vos delno dydžio gyvūnas, mažiausias primatas pasaulyje, kurio akys didesnės už jo paties smegenis ar skrandį. Spoksom vienas į kitą ištisas minutes. Dieną šis gyvis visiškai apsnūdęs, savo žmogiškom rankom tvirtai įsikabinęs į šaką, laukia nakties. Tada jo laikas – šokinėja nuo šakos ant šakos ir medžioja vabzdžius, nedidelius paukščius, driežus, gyvates ar netgi šikšnosparnius. Artėjant nepageidaujamam grobuoniui, Tiersier visiškai užsimerkia ir taip rymo iki pat tos akimirkos, kol priešas visiškai prislenka. Kai juos skiria vos keli centimetrai, plačiai atmerkia savo didžiules akis ir iššiepia aštrius dantis. Na ir kaip jums planas? Kuris neišsigąstų arba bent jau nenustebtų? Šie gyviai dar sugeba nušokti net apie du metrus. Kol priešas atsipeikės, beliks gaudyti vėją miškuose. Nors sugeba žiūrėti tik tiesiai prieš save, negalėdamas pasukti akių į šonus, tai lengvai kompensuoja - be jokių pastangų sukinėja galvą 180 laipsnių kampu. Mama mažylį savo įsčiose globoja net šešis mėnesius, beje jie gimsta irgi iškart atmerkę savo didžiąsias akis. Šie nuostabūs gamtos kūriniai nyksta, šiuo metu Bohol belikę vos keli šimtai. Viena iš priežasčių – miškų kirtimas, taip pat tiesioginė prekyba. Visai neseniai, Tiersier galima buvo įsigyti už vos už 20$. Kai jų visai nebeliko, kainos aišku pakilo. Bėda ta, jog šie gyvūnai ilgai neišgyvena nelaisvėje – trankydami galvą į žemę ar narvo kraštą nusižudo. Atrodo taip žmogiška ir suprantama. Nepaisant to, Bohol pakelėse vietiniai verslininkai laiko juos uždarę bei džiugina turistines grupes.

Jog artėjam prie mistinių kalvų, jusles apie tai įspėja ne saldžiai kartus šokolado kvapas, o vienas kitą lenkiantys turistiniai autobusai. Keletas kalvų, tikrai šiek tiek primena rankų darbo prancūziškus triufelius – lengvai nurudusios, atsargiai išdėliotos lygumoje. Kitos gi, dar gaiviai žalios, nespėjusios ištrokšti prieš visai jau neužilgo užeisiančią sausrą. Akimis lėtai kiekvieną pačiupinėju bei dedu į baltu šiugždančiu popieriumi išklotą popierinę dėžutę. Dešimt, keturiasdešimt, šimtas – vėl kloju balto lengvo popieriaus sluoksnį. 1268 šokoladinės kalvos, visos su lyg viena. Sutalpintos. Belieka ant viršaus užberti žiūpsnį čiobrelių, mėtų bei dobilų – tam, jog labiau įtiktų lietuviškam skoniui. Perpildytą dėžę atsargiai uždarau, perrišu šviesiu kaspinu bei kraunu ant motorolerio. Visai netrukus turėtų pasiekti artimuosius. Jei bus dar neištirpusios, kalvas galėsit išberti toje laukymėj netoliese, bei užsliuogus ant kurios nors iš jų, klausytis bičių. O kol kas skriejam tuo pačiu motoroleriu po Bohol apylinkes, pro šoną lekia ispanų laikais statytos bažnyčios, kaliausėm nusmaigstyti laukai, jūra. Panardinam kojas į žalią Loboc upę. Karšta.

Lagamine vietos dar daug. Palawan, Filipinai

2010-02-27T21:21:00.000-08:00

Prieš kelias savaites atrodė, jog nejučia klimpstam į pasyvumo, perdėto kritiškumo bei negatyvaus mąstymo balą. Galbūt tai yra nedovanotina būnant tokios nuostabios gamtos apsuptyje, bet taip jau kartais nutinka ilgose kelionėse. Žmogus turbūt užprogramuotas emocijų kaitai, vienoda būsena ima varginti. Įspūdžių lagaminas atrodė perpildytas, todėl reikėjo tiesiog sustoti ir prispaudus keliu, jog lengviau užsidarytų, prisėsti. Pavargom ieškoti ir rasti ne tai, ko tą akimirką trokšta vidus. Tiesiog nepavyko susigyventi su daugumą turistų traukiančiu magnetu El Nido, kuris yra įsitaisęs šiaurinėje Palawan salos dalyje, už devynių dulkėtų valandų girgždančiu autobusu. Juk būna, kad ir trijų aukštų puraus torto nesinori, nesvarbu, jog visi aplink jį giria. Gal kas sandėlyje turit užsislėpę raugintų agurkų?

Visi ankstyvi mūsų rytai prabėga lėtai skaičiuojant iki aštuonių. Giliai įkvepiant bei dar giliau iškvepiant. Turbūt neatsitiktinai mūsų gyvenime atsirado joga – jau seniai jos laukėm. Šįkart mūsų mokytojai – specialiai į šį seminarą iš Indijos atvažiavęs, šešiasdešimt penkių metų Dada Sumitananda Avadhuta bei penkiasdešimt aštuonerių filipinietė, Didi Ananda Shubra. Kyla įtarimas, jog tuos vardus jie patys susigalvojo. Išties visai nesvarbu. Kadangi šioje vietovėje vietiniai žmonės nelabai domisi sveiku gyvenimo būdu, kartais užsiėmimai vyksta tik su mumis dvejais. Nors mokytojai ir pagyvenę, bet savo kūną lanksto lyg guminį – ne veltui joga užsiiminėja kasdien nuo septyniolikos metų. Labai įdomi patirtis – asanos, meditacija, diskusijos apie vegetarizmą bei sveikatą. Pavyko subalansuoti padrikusias emocijas ir išgryninti norus. O tame lagamine pasirodo dar tiek daug vietos..tik reikia mokėti viską tvarkingai sudėlioti. Šios kelios savaitės turbūt buvo vienos vertingiausių per ilgus mėnesius. Arba tiesiog atėjo laikas pokyčiams.

Kai nedideliame kambaryje patvinsta energijos sūkuriai, norisi šokti. Puerta Princesa miestas, prieš kurį laiką atrodė pilkas, šiek tiek dulkėtas bei stipriai įsivyniojęs, į triračių motorolerių išmetamus melsvus dūmus. Viena bažnyčia, parkas netoliese, krantinėje namai ant polių, pakelės užkandinės, kioskai, parduotuvės, bankai ir daug gatvių. Vienoje iš jų, Burgos, iš pat ankstyvo tračiadienio ryto, išnešami gaidžiai. Vieni įkeliami į savadarbius, iš vielų išlankstytytus narvus, kiti pririšami už kojos tiesiog prie didesnio akmens. Tai dažniausiai pritraukia jaunų vyrų dėmesį – ekspertų akimis lėtai juos apžiūrinėja, pakėlę čiupinėja, klauso lūžtančio giedojimo. Turbūt kažkur netoliese vyksta gaidžių kovos. Šiek tiek toliau, dešinėje, ant rausvo namo laiptų, pavėsyje įsitaisęs rudas šuo. Kai kietai įminga, lėtai nusvyra kairė užpakalinė letena. Už kelių namų, iš kiemo glūdumos atbėga nedidukė mergaitė ir kiekvieną kartą mojuodama šaukia „O, labas!!!!!“ Kartais ji būna palaidais, vėjuje plazdančiais plaukais, kartais pažabojus garbanas ir tvarkingai supynus. O kai šeštadienio vakarą įsisegus du gelsvus kaspinus bei lėkdama tarė – „Aš jus myliu“, atrodė, jog iš tiesų taip ir galvoja. Šis miestas nebegali būti pilkas. Vegetariškos užkandinės padavėja nuolatos kažką niūniuoja, dainuoja arba juokiasi. Viena gatvė, o tiek skirtingų veidų. Ta prižiūrėta, balta katė su antkakliu, kuri išslenka tik vakarais, kai atlėgsta dienos karštis – visąlaik tupi toje pačioje vietoje. Moteriškė, pasipjausčiusi pilną lėkštę mango vaisių, tiesia mūsų link, bei kviečia prisijungti.

Ir dar. Esu labai laiminga, jog visą dieną galėjau šnekučiuotis su ilgai laukta Jurga. Sesės gi mes beveik. Trumpai, bet vis tiek labai gera. Gal kas judat į mūsų pusę? Mielai prisėstumėm pašnekesiams. Kas sakė, jog lietuviai sėsli tauta ir retai keliauja? Tuo pačiu metu El Nido buvom mudu, Jurga su penkių draugų kompanija bei dar viena lietuvių pora Inga ir Vitalijus. Nieko sau! Beje, Vitalijus moka išrinkti labai sultingus arbūzus..

Pilnos saujos šypsenų. Pagudpud, Filipinai

2010-02-09T21:29:00.000-08:00

Be paslapties. Pagudpud, Filipinai.

2010-01-30T00:52:00.000-08:00

Ąsočiais geriam permatomą jūrą, rytmetinę gaivą, rankomis maišydami mėlyną ir mėlyną. Vanduo, kaip Martynas sakė, be paslapties ir nuobodus, nes perregima kur bepasisuksi. Juokai čia, žinoma. Nuobodulio nėra, dienos galėtų slinkti daug lėčiau. Pusryčiai suteikia tiek pasitenkinimo ir energijos, jog atrodo, kad tai galima būtų kartoti visą gyvenimą ir netaptu rutina. Šias kelias savaites, jie prie smėlyje pastatyto stalo, visai šalia bangų. Vėjas vis pakutena balkšvą staltiesę, pakaso netoliese įsitaisiusio šuns kairę ausį ir pritūpia šalimais. Iš tiesų, nesvarbu ką mes valgom, geriam ar kur sėdim. Svarbus laikas, dienos pradžia, kurią skiriam sau. Neskubant, mintyse nebėgant laiptais žemyn, būnant čia šią akimirką. Tokios valandos lauksiu kasryt visą gyvenimą.

Ar Filipinuose žmonės laimingiausi, dar nežinau. Bet Pagudpud tai jau tikrai:

Visuomet niūniuoja kokią nors saldžią melodiją. Taip pat ir trečią valandą nakties, eidami į tualetą. Vyrai labai mėgsta atlikti moters partiją, nors prieš tai dažniausiai neatsiklausia savo balso galimybių.

Protingai paskirsto darbo krūvį. Vyrai pavėsyje laukia (miega) norėdami ką nors kur nors pavežti savo motoroleriais. Norintiems šiek tiek nuderėti kainą, išdidžiai parodo laminuotą Pagudpud Triračių Vairuotojų Asociacijos (12 narių) kainoraštį, negalėdami nusižengti taisyklėms, toliau lieka pavėsyje. Keleivių vis tiek sulaukia. Jaunesni vyriškiai tinklais traukia žuvį – dažniausiai ištraukia, nes prieš tai jas prišeria. Moterys laukia grįžtant Pagudpud Triračių Vairuotojų Asociacijos narių, doroja žuvį arba grynina europiečių bei amerikiečių siunčiamas pinigines perlaidas. Merginos, pro šalį velkantis septintos dešimties sulaukusiam užsieniečiui, meiliai jį kalbina ir linki geros dienos. Šiam praėjus, draugėms dainuoja: „ I just want your money, but not your body or you“ (vert. Aš noriu tik tavo pinigų, bet ne tavęs ar tavo kūno). Piniginių įplaukų reikia palaukti, bet judama tikslo link.

Turiningai leidžia laisvalaikį. Laisvu nuo darbo metu, moterys (nuo 10 iki 17 val) žiūri TV serialus, muzikinio šou „Padainuokim“ filipinietišką versiją (tik tris kartus ilgesnę), žaidžia kortomis. Vyrai trumpam palikę pavėsį, birbia po apylinkes savo malonumui. Tiesa, ar jau minėjau videoke (vert. karaoke)?

Vaikai laimingi, kadangi laimingi jų tėvai.

Šunys nelabai laimingi, nes kamuoja blusos. Laimingas tik Brownie, kuris turi raudoną antkaklį bei raudoną kilimėlį, paklotą prie restorano įėjimo.

Mes irgi laimingi.

Greičiau ateitų pirmadienis. Pagudpud, Filipinai

2010-01-25T00:32:00.000-08:00

Prieš kurį laiką nebūtume pagalvoję, jog mūsų mėgiamiausios dienos taps pirmadienis, antradienis, trečiadienis ir ketvirtadienis. Jose gyvena tyla, vėjas, tuščias pajūris, virš galvos skrendančių ančių sparnų mostai, ramūs saulėlydžiai, skaidrus vanduo. Vėliau nepastebėtai užslenka karaoke, žmonių, coca-cola ir pilnų čipsų dėžių savaitgalis. Šiandien pirmadienis, ir ta palmė..kuri atrodo taip nepadoriai saldžiai, priima į savo pavėsį dar vienai savaitei. Luzono šiaurinė dalis mus nustebino.

Sesuo iš Havajų

2010-01-18T03:59:00.000-08:00

Pokalbis autobusų stotyje:

Ledų pardavėjas: kiek tau metų?
Aš: trisdešimt vieneri.
Ledų pardavėjas: O man tai trisdešimt. Iš kur tu esi?
Aš: Europos.
Ledų pardavėjas: Ai, čia kur Havajų dalis, ar ne?
Aš: Ee..
Ledų pardavėjas: O kur dabar važiuojat?
Aš: Į Pagudpud.
Ledų pardavėjas: Gražu ten. O ten gal tavo sesuo gyvena?
Aš: ...

(Ne)miela Manila. Filipinai

2010-01-16T23:24:00.000-08:00

Nuo apsipylusios kvepiančiais žiedais obels šakos su griausmu driokstelėjam į purviną balą – švintančią Manilą. Einam pro dešimtis, čia pat ant grindinio miegančius vaikus, nakties paslaptį praradusias prostitutes, virpančias pigaus alkoholio rankas. Kiek daug žmonių gyvena gatvėje! Susiliejęs su šlapimo išgraužtu šaligatviu, sėdi aštuonmetis berniukas. Čia pat ant patiesto kartono miega visa šeima – apdriskęs tėtis, mama ir kelių mėnesių kūdikis. Už kelių žingsnių priešais veidrodžio šukę staiposi už kojos pririštas gaidys. Vidurdienį vaizdas toje pačioje gatvėje mažai tepasikeičia - šlapimas savo gličiais pirštais toliau spaudžia nosį, ilgai netrukus skaičiuoju jau penkiasdešimtą pusnuogį vaiką besimalantį kažkur pakelėje. Vargetos paskęsta aplinkoje tarsi šiukšlės purvinuose grioviuose. Kartais net nenujauti, kad čia pat plaka dar viena širdis – moters galva žvalgosi iš kanalizacijos šulinio, pro tvoros plyšį stebi akys. Dažniausiai užgesusios, ir visai nesvarbu, ar joms septyneri ar septyniasdešimt metų. Mažametis, akmens skaldoje, bando užkasti kelių mėnesių guvų, rudos spalvos šunytį. Visai šalia, mama šukuoja įkyruoles utėles iš mažosios plaukų. Daug kur teko skaityti, jog filipiniečiai yra laimingiausi gyventojai pasaulyje. Tikiu, jog galbūt taip ir yra. Net jei keli statistiniai procentai murgdosi išmatose. Jaučiuosi, lyg atvykusi iš mažo provincijos miestelio, kur sniego paklodės uždengia visą purvą ir lyja gėlėmis. Skurdas ir šiluminių trasų žmonės egzistuoja ir Lietuvoje, tiesiog jie ne taip akivaizdžiai matomi. Turbūt tokių pat sukrečiančių vaizdų galima prisižiūrėti visuose milijoniniuose miestuose – New York, Mexico, Sao Paulo, tačiau nežinau ar ateis diena, kai jie nebekels jokių jausmų.

Šalia prekybos centro moterį apsupo 6-8 benamių vaikų gauja, kurių vyriausiam turbūt kokie aštuoneri. Tuksendami savo mažais kumštukais į moters šoną reikalauja pinigų, piktai plūsta. Mažųjų vadė, alkano laukinio vilkiūkščio akimis, po kelių valandų tuo pačiu kumščiu užsimos ir man. Ir net nieko neprašydama tiesiog pyks. Ant manęs, dienos, gyvenimo.

Aš nesu karo lauko žurnalistė. Neturiu poreikio ieškoti saviraiškos fiksuojant potvynio bangas, besiverčiančią žemę ar iš degančio namo krintantį kūną. Taip pat nejaučiu malonumo fotografuoti griūvantį žmogaus pasaulį. Šįkart nuotraukose Manila irgi bus vien graži ir kvapni. Dar viena priežastis – bloguose rajonuose nuolat lydėjo nesaugumo jausmas ir nesinorėjo mojuoti kamera bei fotoaparatu, kurie mums nėra vien tik materialios vertybės.

Keista, jog tiek daug neigiamų emocijų sukėlusi pirmąją diena, vėliau Manila pradėjo patikti – ispaniškų pastatų didingumas, seniai nematytos krikščioniškos bažnyčios, verslo centro pastatų formos, skirtingi kavos kvapai iš šimtų užkandinių. Taip pat labai maloni filipiniečių kalba – girdisi ispaniškų ritmų bangavimas. Mes paklaidžiosim čia vėl visai neužilgo.

Paskendę sriubose. Melaka, Malaizija.

2010-01-10T01:42:00.000-08:00

Kai autobusu važiavome į Melaką, dar nežinojom, jog jau turim raktą nuo savo būsimo kambario, kuris bus mūsų namai visą mėnesį. Pasirodo būna ir taip. Apie šeimininkės Mani kepamų skanėstų viliones ne taip seniai rašė Rita su Aisčiu – šokoladinių, vanilinių, riešutinių kepinių kvapas už rankovės vis tempia laiptais žemyn. Tuo pačiu metu, atgalios nerimastingai kviečia, vienas pasilikęs, balto marmuro apvalus stalelis terasoje. Didžiuliai, palubėje besisukančio ventiliatoriaus sparnai, atkakliai mus įkalbinėja kurti savo erdvius namus, į kuriuos jis pažada ilgai netrukęs persikraustyti. Melakoje tikrai galėtumėm gyventi ilgiau. Vaikščioti spalvingomis senamiesčio gatvėmis, užuosti pasiklydusių prieskonių kvapus, snūduriuoti olandų, portugalų, britų, indų, kinų istorijos pavėsyje. Stebime, kaip kasdien ilgėja upės krantinė, užklojami nauji raudonų čerpių stogai. Melakoje jaučiamės kaip namuose – ne veltui čia pasirinkom sutikti Kalėdas bei žadinti naujuosius metus.

Jaučiu didžiulį malonumą, kai galiu pajusti naują vietovę ilgėliau ir įsilieti į kasdieninį vietinių žmonių gyvenimą. Gera vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, užsukti į jau tiek daug kartų būtą kavinukę, kurios net slenksčio neperžengus, iš toli moja virėjai. Taip pat smagu sveikintis su močiute, kuri kiekvieną sekmadienį ateina į indišką restoraną pusryčiauti. Šalimais, taikliais judesiai, to paties restorano darbuotojas, ore sukinėja blynus Roti. Šiandien jo laukia kokie 200 – tiek įprastai jų prikepa sekmadieniais, paprastą dieną apie 120. Nesinori uždusus lėkti, nukrapštant tik miesto glajų, bet taip ir nepasimėgavus ilgai išliekančiu pyrago skoniu. O kur dar pakeliui rastos razinos! Kaip tas senukas – atėjęs į kavinę, ant stalo tvarkingai išsidėlioja skirtingų spalvų rašiklius, dar kartą juos sulygiuoja. Šalimais padeda liniuotę, trintuką. Iš maišelio traukia tris knygas, sąsiuvinį, surištus į nedidoką ryšulį. Iš lėto jį išpakuoja, nuimdamas knygas prilaikančias dvi plonas spalvotas gumytes bei užmaudamas jas ant kairės plaštakos – jog nenusimestų. Verčia puslapį po puslapio, atsineštais rašikliais pabraukdamas svarbiausias mintis. Aštuoniasdešimtmetis išdžiuvęs senolis domisi sulčių naudingų paveikiu žmogaus organizmui, sveika gyvensena bei joga. Dar ne kartą teko matyti tą patį žmogų, prie to paties stalelio, magiškai dėliojant savuosius spalvotus rašiklius.

Apie maistą negaliu neparašyti. Ir dar net nepradėjus jau kaupiasi seilės. Nuo to laiko, kai nebevalgome mėsos, karts nuo karto iškyla sunkumų renkantis patiekalus, kartais kelias dienas iš eilės tenka krimsti ryžius su visai neviliojančiom apkeptom daržovėmis. Malaizijai, o ypač Melakai galima užkabinti labai didelį medalį – vegetariškų patiekalų restoranėliai stebino savo išradingumu bei maisto įvairove. Išeinam prisikimštais pilvais, bet jau kalbamės, kuriuos patiekalus reiks išbandyti kitą kartą. O grįžę randam krūvą naujų derinių! Visiškas pasimetimas. Kai išgirstam spaudžiamų apelsinų ar obuolių sulčių garsą, kiekviena minutė jų belaukiant tampa labai ilga. O kur dar turtinga Laksa sriuba bei greitai tirpstantis Cendol sniegelis! Melakoje tapom visiški smaližiai ir nepataisomai išlepom. Ar tik nebus taip, jog visos šios gėrybės neužilgo parsivilios mus atgal?

Kaip mes radom Kalėdas

2009-12-28T01:51:00.000-08:00

Nebuvo maistu nukrautų stalų, bet buvo Virsmas. Labai svarbus. Šalia dirbtinio sniego ir plastmasinių eglučių radom tikras Kalėdas.

Vagys kaimynai. Galle, Šri Lanka

2009-12-19T03:55:00.000-08:00

Minant buvusių kolonijų gatves, visuomet kirba klausimas: ką šaliai atnešė kolonistai – nepamirštamą skausmą, sunaikintą tapatybę ar išsivystymą ir geresnio gyvenimo modelį žmonėms. Paskutinė geležinkelio atkarpa Šri Lankoje nutiesta 1928 – britams palikus šalį plėtra sustojo. Beveik šimtas metų be naujo judesio! Hong Kongo, Macau gyventojai nebenori grįžti į Kinijos sudėtį. Singapūre žmonės šneka dvejomis gimtosiomis kalbomis – anglų ir kinų, bet yra atradę savo vietą pasaulyje. Turistai plūsta į UNESCO paveldo sąrašus įtrauktus senamiesčius skirtingose Azijos šalyse – paklaidžioti po prancūzų, britų, olandų, portugalų palikimą. Kita svarstyklių pusė – Tailandas atsilaikė prieš kolonistų galią - išsaugojo ir savitą kultūrą, religiją, tradicijas, tuo pačiu nepamiršo investuoti į švietimo sistemą, infrastruktūrą. Kur žmonės laimingesni? Kurios šalys vertingesnės pasauliui? Dabar esam laimingi, tiesiog sėdėdami Galle senamiestyje pasislėpusiame balkone, vakarais žiūrėdami į raudonų kerpių stogus, šmirinėdami nenuglaistytomis gatvėmis, stebėdami, kaip berniukas mojuoja savadarbe kriketo lazda. Vakarais senoji miesto dalis ištuštėja, ant pirštų galų vaikščioja ramybė. Ištisomis dienomis nardom papajos sultyse. Kažkur netoliese pasigirsta žaismingai mušamas ritmas milžiniškoje keptuvėje – kaimynystėje esančiame restorane gaminamas Kotu.

Kelionė tuo ir žavi, jog yra pilna netikėtumų. Kaip ir šią akimirką – prieš gerą pusvalandį ramiai vakarojom balkone skaitydami knygas, o dabar guliu lovoje su stebukliniais akiniais, kurie prijungti prie keisto aparato. Prieš akis keičiasi formos, vieną ryškią spalvą maino kita, dar ryškesnė. Lengva muzika niekaip nenuramina begalinių, į kitą pasaulį traukiančių sūkurių. O ta šviesa! Sukasi sukasi. Šimtai vėjo malūnų beribėje erdvėje. Dar vakar apie naujuosius kaimynus galvojau kaip apie potencialius vagis ( nes po kelių minučių pažinties pasiūlė „Windows 7“ programą. O pokalbis tikrai nebuvo apie kompiuterius. Argi neįtartina?), dėl kurių kruopščiai užrakinėjom visus langus..netgi naktį. Karšta kambaryje prie uždarų langų. O šiandien jau guliu prijungta. Šie akiniai yra naujas Vokietijos mokslininkų išradimas, padedantis greičiau ir lengviau pasiekti meditacijos būseną. Vaikinas, juos įsiūlęs pabandyti - 21 metų Dave iš Jersey, Jungtinės Karalystės. Dar kartą patvirtinimas, jog žmogaus smalsumas gyvenimui yra galingas variklis – nebaigęs mokyklos savarankiškai studijavo psichologiją, hipnozę, meditaciją, Reiki, žino masažo paslaptis, Indijoje intensyviai mokėsi jogos. Šiuo metu abu su mergina ilgam laikui išvažiuoja į Indiją – kaip ir mes ieško pigaus, bet širdžiai kasdien mielo ofiso. Žadėtos būsenos pasiekti nepavyko, kelias dienas atrodė, jog dešimtys grėblių gerokai išpureno smegenis, diena po dienos lankė, jau seniai nematyta migrena. Smalsumo pasekmės. Kai atidarai duris pasauliui nutinka daug netikėtų dalykų. Ir pasibeldžia įdomios pažintys.

Pagyvenusi moteris bando įamžinti vietinio jaunuolio šuolį nuo uolos. Mažyčiu aparatėliu taikosi sumedžioti įspūdingą kadrą. Vaikinas atidirbtą skrydį pakartoja dar du kartus – per anksti paspaustas fotoaparato mygtukas, per vėlai, kairė koja, dešinė. Moteriškė ploja rankomis, nors ir nusivylusi savosios technikos galimybėmis. Šypsena šiek tiek dingsta, kai paprašoma susimokėti 10 litų už asmeninį pasirodymą.

Atsisveikinant Negombo mus vaišino skania pomidorų sriuba, daržovėmis saldžiarūgščiame padaže, ryžiais su kari bei rausvu dangumi, vakarėjančiame pajūryje. Dar matėm kaip neseniai šuniukus atsivedusi kalė negyvai bandė užspardyti vieną iš jų. Kalė.

Paskutinis žvilgsnis, užmestas į ankstyvą Kolombo oro uostą, stebi per siūles braškančius, vyriškio raumeningą nugarą aptempiančius, marškinėlius, bei prieš valiutų keityklos darbuotojo nosį mosuojamas kupiūras ir griežtai tariamą „- na Dolary“.

Indijos vandenyno bangos. Tangala, Mirisa. Šri Lanka

2009-12-11T01:18:00.001-08:00

Sėdint ant Indijos vandenyno kranto ir žiūrint į siautulingas bangas, žmonių nuolatiniai puikavimaisi naujais technikos išradimais kelia juoką. Žmogus savo protu pergudravo gamtą ir valdo pasaulį? Prieš penkerius metus, lygiai toje pačioje vietoje, tolumoje galima buvo išvysti artėjančią vandens sieną – trijų aukštų namo dydžio banga nuplovė viską, kas pasitaikė pakeliui – namus, žmonės, vaikišką raudoną dviratį, netgi traukinį, kuriame buvo 1700 keleivių. Tuo metu Šri Lankoje nuo cunamio žuvo per 40 000 žmonių. Dar dabar vaikštant atokesnėmis nuo kranto gatvėmis, galima išvysti anąkart išmestas didžiules valtis, laivus – bangos viską nutėškė net už 5 kilometrų. Ant šito kranto suprantu, kokie mes esam maži. Žiūriu į žemėlapį ir kitame vandenyno krante matau tik Antarktiką. Čia pradedu rimtai mąstyti, jog vienintelė religija, turinti aiškų, protu suvokiamą pagrindą, yra pagonybė.

- Praeidama pro šalį, moteris ištiesia ranką : „- duokit 1000 rupijų“. Už tuo pinigus čia galima būtų išsinuomoti kambarį viešbutyje ant vandenyno kranto ir 3 kartus sočiai pavalgyti.

- Viešbutyje telefonas užrakintas medinėje dėžėje taip, jog nebūtų galima paskambinti be direktoriaus žinios. Atsiliepti gali kiekvienas.

- Žibintas apšviečiantis gatvę įjungiamas prie jo priėjus ir paspaudus jungiklį, lygiai tokį patį, koks naudojamas kambaryje uždegant šviesą.

- Žmonės nešiojantys akinius nejučiom sukelia šypseną – pastarųjų stiklai labai blizga bei atspindi viską, kas yra aplink – bandeles su kiaušiniu, ant jų tupinčias muses, paplūdimio smėlyje įsiraususias karves, kitus, pro šalį einančius blizgančiais stiklais akinius.

- Nusipirktas bandeles dažniausiai susuka į mėlynu rašalu prirašytus mokyklinio sąsiuvinio lapus.

- Turtingesni vyrai laisvalaikio drabužius renkasi kaip susitarę – labai trumpi balti šortai, bei labai ilgos baltos kojinės.

Arbatinės kalvos. Haputalė, Šri Lanka

2009-12-04T01:10:00.000-08:00

Jau šešias valandas dundam tarp arbatinių kalvų, pro atvirą traukinio langą galvas merkdami į nesibaigiančią žalumą. Paprastai norisi, jog kelionė kuo greičiau baigtųsi - dulkėtos valandos vargina. Ši kelionė išskirtinė – vaizdai nesiliauja mielai kutenę, jokios monotonijos akims, tvankumo ar nemalonių pakeleivių. Oro temperatūra pastebimai vėsta, kaupiasi lietingi debesys – vingiuojame 1,5 kilometro aukštyje. Traukinio palydovas pirštu parodo, į pro šalį lekiančiais krioklius.

Dienos mažame dulkėtame tamilų kaime bėga keistai – ketvirtą valandą ryto pažadina į visus aplinkinius kalnus atsimušanti malda, sklindanti iš kaimynystėje esančios šventyklos. Išbudinti griausmingo aido, pradeda staugti visi apylinkės šunys. Netrukus subruzda ir kaimas. Kelias dienas klaidžiojam nepermatomame rūke – jis užslenka apie dešimtą valanda ryto, vėlia atneša ir kibirus lietaus. Užeigoje, nutūptoje musių ir senyvo amžiaus vyrų, kramsnojam saldžią bandelę bei suvilgom dar saldesne arbata su pieno milteliais. Šįryt kėlėmės šeštą – pasirodo mieguisti kalnai dar nebūna atsitvėrę rūkų siena. Nejučia nueinam ne vieną kilometrą – svetingai moja žaliuojantys kalnai, į mokyklą einantys vaikai, darbus pradėję žmonės. Tokioje ilgoje kelionėje mokausi išgyventi kiekvienos akimirkos svarbą, be rytdienos ir vakar - nelyginti atspalvių, skonių, grožio. Šią akimirką stoviu virš debesų ir atrodo, jog vidus net virpa nuo emocijų. Pasaulio kraštas gali būti ir čia.

Žmonių veidai išdarkyti sunkaus darbo bei nuolat kramtomų Betel. Moteris stovinti šalimais, ant žalio lapo užtepa gesintų kalkių, uždeda Arekos riešuto gabalėlį. Gražiai sulanksto bei užkiša tarp dantų ir lūpos. Karts nuo karto pakramtydama, pačiulpdama, liežuviu vis spustelėdama turinį, burnoje jį laiko valandų valandas. Išsiskiria raudonos seilės, kuriomis nuspalvintos visos pakelės. Dauguma žmonių, dirbančių arbatos plantacijose kramto šį mišinį - tai išduoda raudonos lūpos, dantys bei kraujosrūvos akyse. Sudėtis toksiška, ilgai naudojant ženkliai padidėja burnos vėžio grėsmė – būtent dėl dažno jo vartojimo Pietų bei Pietryčių Azijoje ši liga dažna. Kombinacija stimuliuoja nervinę sistemą, apima lengvas euforijos jausmas - nebe taip stipriai lyja, nebe taip šalta ir alga visai padori. Kometos lekia aukštyn.

Lėtai lipam siaurais, mediniais, laiko nuzulintais laiptais, kuriais praeito amžiaus pradžioje vaikščiojo seras Thomas Lipton. Vienoje pirmųjų, 1890 m. jo pastatytų gamyklų, mus lydi svaiginantis džiūstančių arbatžolių kvapas bei labai greitai ir turbūt labai gerai angliškai šnekantis gidas, kuris dar puikiau įvaldęs gestų kalbą – „pažiūrėkit į kairę, pažiūrėkit į dešinę, einam su manim, jau kaip ir viską jums papasakojau, nusipirkit arbatos“. Čia pat, nusileidus kelis šimtus metrų nuo kalno, apylinkėse dūzgia rinkėjai. Darbas sunkus ir varginantis – kasdien moterys nuskina apie 20 kg, uoliausios kartais dvigubai daugiau. Pirštai vikriai skabo jaunus, gliažnus, šviesiai žalius - taip geidžiamus “du lapai ir pumpuras”. Tamsiai žali lapai yra storesni, senesni ir ne taip vertinami – antrarūšiai. Nuskintus krauna į didžiules pintines, kurias visuomet tampo su savimi. Oro sąlygos taip pat nelepina – dažnai merkia lietus, vėsu. Per mėnesį uždirba 250-300 litų.

Ceilono pavadinimą prieš keturiasdešimtmetį nurungė Šri Lanka– bet jo skleidžiamas aromatas ir toliau šaltais sekmadienio vakarais gyvena arbatos puodelyje.

Karantinas baigėsi. Šri Lanka

2009-11-15T04:18:00.000-08:00

Šri Lankoje esame jau visą savaitę, tačiau nedrąsiai ja mėgautis pradėjom tik šiomis dienomis. Praleidę kelias valandas sostinėje Kolombo ir beviltiškai ieškodami vietos, kur galima butų pavalgyti, turizmo ofiso darbuotoja išgirdo mūsų tariamus žodžius: - “Šri Lankoje ketinome praleisti mėnesį, bet dabar mąstome, jog galbūt šios patirties užteks ir dviems dienoms”. Suprasdami, jog mūsų lūpomis kalba alkis, nuovargis, praleidus bemiegę naktį oro uoste, žmonių minios gatvėje, triukšmas, nuolatinis bandymas apgauti..uždarėme dideles viešbučio duris, už kurių ošia Indijos vandenynas. Tarsi techninė pažeistų kanalų profilaktika, protinės ir jausminės sistemos perkrovimas. Bangų mūša žadina ryte, naktį užkloja nuslinkusią antklodę, vakare vilioja sėdėti terasoje bei lydėti saulę. Po truputį paliekam savanorišką izoliatorių ir užveriam anksčiau įsileidusias duris, ant kurių parašyta “Karantinas, neikite į išorinį pasaulį ir nesinervinkite ”.

Vaikščiojant Kolombo gatvėmis vis nepalieka jausmas, lyg būtum viduryje karinės bazės – kas šimtą metrų patruliuoja kareiviai apsiginklavę automatais, apsiraizgę šovinių girliandomis. Turėtų būti natūralu, kai stebim pagrindine gatve važiuojančią tanketę, ar spygliuotais užtvarais atskirtus ištisus rajonus, į kuriuos norint patekti, esi apieškomas atskirame kambaryje. Važiuojant svarbiems valstybės atstovams, užtveriami visi aplinkiniai keliai, palyda nusidriekia dešimtimis automobilių, iš paskos rieda prigrūstas sunkvežimis kareivių, apsikabinusių į visas puses nutaikytus ginklus, viršum galvų ratus suka malūnsparnis. Gegužę pritilusio, tris ilgus dešimtmečius trukusio pilietinio karo smarvė vis dar šalia.

Galutinai tapom pilvo vergais. Vegetariškos maisto tokie nauji skoniai, jog juos aprašinėti būtų beviltiška. Mėgaujamės kiekvienu valgiu, pavalgę pietus jau laukiam vakarienės. Aštru kaip reikiant, bet tarsi kokia priklausomybė – norisi dar. Daugelyje užkandinių, prieš dedant pasirinktus patiekalus, lėkštė įvelkama į maišelį, jog vėliau iš jo išsinėrus, nereiktų laiko gaišti plovimui. Inovatoriška, ar šiek tiek tingu?

Senyvo amžiaus žmogaus paklausus, už kiek laiko pasieksime miesto centrą, nė nesusimąstęs atsako: - “užtruksite 24 minutes”.

Kandy miesto viduryje mirksta ežeras, jį apglėbusiuose šlaituose sirpsta namų stogai, siaurą kelią namo užtveria gausi beždžionių šeimyna, lyjant lietui pasigirsta dūdelės skleidžiama melodija, basa moteris suka maldos ratus aplink šventyklą. Žmonių minios niekur nedingo, kas kelias minutes betarpiškai kalbina praeiviai, įkyriai moja tuk tuk’ų vairuotojai, kareiviai vaikų veidais vis dar šalia, tačiau patyliukais apsigyvena mintis, jog Šri Lanka mus įsileidžia vidun. Arba mes ją.

Lietuvių dienos tęsiasi. Georgetown, Malaizija

2009-11-08T21:42:00.000-08:00

Trečią kartą šioje kelionėje sutikom Ritą ir Aistį ir trim dienom prisėdom pakalbėti. Aistis vis bandė atrinkti keliomis temomis iš karto diskutuojame – kartais pavykdavo tik keturiomis, kartais visomis šešiomis. Kai Rita atvirkščiai užsidėjo motorolerio šalmą (tai padaryti yra šiek tiek sudėtinga), supratau, jog mes turim dar daugiau bendro. Susirietusi juokiausi todėl, kad ir pačiai ne per seniausiai buvo taip nutikę.

Atvažiavę tik į ilgai išlauktą pasimatymą, tamsiausioje sandėlio kertėje radome užsislėpusią uogienę – Georgetown. Įvairiaspalvės tautos verda viename puode – neįtikėtinai tampriai tose pačiose gatvėse persipynę malajai, kinai, indai, olandai, armėnai, birmiečiai, britai. Turbūt dažniausiai sutinkamas miesto pavadinimas pasaulyje – Georgetown galima rasti visur - JAV, pietų Amerikoje, Kanadoje, Europoje, Australijoj, Afrikoj ir žinoma Azijoje. Čia jis ypatingas. Nesibaigiančioje mozaikoje spindi mečečių, bažnyčių, šventyklų langai, kolonijinio stiliaus architektūra nudailinta rytietišku dekoru. Vienas iš nedaugelio Azijos miestų, kuriame galima užuosti senovę bei byrantį tinką. Eklektika ir jaudinanti dermė, tarsi mėgautumeisi saldžiai rūgščiu obuoliu. Negalėčiau pasakyti kokios spalvos šiandien nemačiau. Mačiau visas. Taip pat ir iki šiol neapčiuoptus jų atspalvius.

Vyras iš lėto atitraukia metalines duris. Visuose parduotuvės kampuose uždega smilkalus. Kol ilgas dūmas budina tingųjį sekmadienį, šeimininko mosuojamų varpelių skambesys kviečia vidun sėkmę. Už kelių gatvių, ant kieme esančio stalo, vėsta 12 sklidinų arbatos puodelių. Ryžiai, vaisiai, mėsos bei žuvies patiekalai – vaišės namus saugančioms dvasioms. Du lygiaverčiai pasauliai. Tradicijos ir apeigos gyvena ČIA.

Langkawi prieskoniai

2009-11-01T02:39:00.000-08:00

Lietuvių dienos. Langkawi sala, Malaizija.

2009-10-28T06:13:00.000-07:00

Ketvirtadienio vakarais Langkawi saloje vyksta naktinis turgus. Prekystaliai nukrauti vaisiais, saldumynais, kepsniais, jūros gėrybėmis. Stebint, kaip mergina įgudusiais judesiais maišo taip išsiilgtas papajos salotas, kažkur netoliese nuvilnija pažįstami tonai. „Jie taip visi šypsosi“- lėtai žingsniuodama ištarė mergina. Taip! Mums sekasi! Mes vėl netikėtai sutikom lietuvius! Klaipėdiečiai Simona ir Kristupas, kelis mėnesius leido Vietname bei Malaizijoj. Šiuo metu jau juda savojo uosto link. Džiugu matyti dar kelias, įspūdžiais žibančias akis.

Iš pirmo žvilgsnio sala pasirodė labai turistinė – nesibaigiančios marškinėlių parduotuvės, skaros, restoranų virtinė, paplūdimyje siaučiančios motorinės valtys, parasparniai bei perdegę atostogautojai, nepaleidžiantys alaus skardinių nuo pat ryto. Motoroleriu narstant atokesniu jos kampus, Langkawi sužydėjo – tuščiais paplūdimiais, žaliais kalnais, kriokliais, auksu žibančiais mečečių stogais. Smilkalų kvapas atvėrė induistų šventyklos vartus – spalvotos dievybės, gėlių virtinės, alsuoja tik ką pasibaigusia Diwali – šviesos švente. Ir dar patinka geltonos kaimynų durys, bei du paukščiai, kasdien tuo pačiu metu atskrendantys prie virtuvės palesti.

Sutikta japonė žino mūsų šalį ir jos istoriją. Paklausta, ką reiškia Lietuvos vėliavos spalvos, kurią prisiūtą pamatė ant mūsų kuprinės, negalvodami atsakom: „geltona, tai saulė, žalia – mūsų laukai, raudona – kraujas“. Miniatiūrinė pašnekovė nedvejodama pataiso – „raudona..tai GYVENIMAS“.

Svečių namų, kuriuose apsistojome, šeimininkė sklaido dešimtis popieriau lapų, kurie vėl ir vėl lipa iš spausdintuvo. Neapsikentusi jį išjungia. Nedrąsiai tiesia vieną iš jų mums, norėdama pasitikrinti, ar teisingai suprato pagrindinę mintį. Smulkiu šriftu, eilutė po eilutės priraizgyta: „You are asshole! You are asshole! You are asshole!“.

Šalia tupi balta katė. Ji per savo gyvenimą atsivedė daugiau kaip 70 palikuonių. Keturis kartus per metus, po 4-5 kačiukus. Šiuo metu jos pilve taip pat plaka ne viena širdis.

Atėjus į vietinę užeigą, meniu paduodamas vyrui, vėliau moteriai. Tokia pat tvarka atnešami patiekalai. Tik sąskaitą visuomet pakiša po mano lėkšte.

Kuklu prisipažinti, bet mes kasryt valgom indiškus blynus Roti. Turbūt kalti tie kariu bei čili gardinti padažai, kuriais mums niekaip nepavyko su jumis pasidalinti Lietuvoje. Čia jie dieviškai skanūs. Kai atsiplėši jo gabalėlį, sodriai pamirkai ir visą varvantį nuneši burnos link, laikas trumpam sustoja. Bet čia dar ne tas, tikrasis skonis, kuriam taip negalim atsispirti. Jis ateina vėliau, aštrių bei švelnių prieskonių dermei pradėjus skleistis. Kartais suvilioja Roti su bananais, aplieti nuodėmingai saldžiu kondensuoto pieno padažu. Kasdien pusryčiaujame pajūryje, įsitaisę ant smėlio. Rytinės bangos tingiai džiūsta nuo kūno, pirštai nieko nelaukdami jau knibinėja dar karštus, į popierių susuktus blynus. Kai dangus, besiruošdamas audrai, paskęsta savo mėlyje, išsiskleidžia žalsva jūros gelmė. Ramios, niekur neskubančios valandos.

Saloje gyvenantis iranietis užverčia galvą į dangų : „ Lietaus sezonas šiandien baigėsi“. Tai jis mums sakė jau prieš savaitę. Palyja kasdien. Trumpai, švelniai, atsargiai. Lėktuvo bilietai į vieną pusę, be primygtinos grįžimo datos, reikalingi tam..kad užėjus stipriam lietaus šuorui, kelias valandas būtų galima sėdėti ant medinių supynių po plačiašakiu medžiu bei stebėti keistus baltus paukščius, braidžiojančius po pievą. Laukti giedro, debesimis nedrumsto dangaus, jog pakiltum pasižvalgytu nuo aukšto kalno. Tylėti. Norint išgyventi savyje tylą reikia laiko. Niekur neskubančio, bei nustojusio mintims siųsti besikartojančio priminimo „laikas – pinigai“.

Mes vėl Azijoje

2009-10-19T19:18:00.000-07:00

Trys mėnesiai Lietuvoje buvo be galo gardūs: ilgais pokalbiais, buvimo kartu, teatru, kinu, sekmadienio rytais kuriamu židiniu, čiobrelių arbata, pageltusiais lapais, ąžuolinėmis vantom ir neslėpsim..bulviniais blynais bei ohoho kokiais varškės apkepais. Šlovė visagaliui internetui – per devynis kelionės mėnesius nesijaučiam nuo nieko atitolę. Pasiilgę buvom labai. Į klajonę atgalios norisi taip pat stipriai, kaip norėjome pamatyti artimų žmonių žvilgsnius. Atsakę į tris labiausiai dominančius klausimus „ O tai kas labiausiai patiko kelionėje?“, „ką tokio egzotiško valgėt..niu vistiek, kokių vabalų, tarakonų, žiurkių..?“, „o kas po to?“ kraunamės kuprines. Šįkart jos dar lengvesnės. Vos praeitą savaitę nustebusios akys sekė dar labiau nustebusį žvirblį, kurio pusrytį sodo žolėje netikėtai uždengė sniegas. Šįvakar, dangumi praskrodę tūkstančius kilometrų, po trijų mėnesių pertraukos vėl leidžiamės Malaizijos sostinėje Kuala Lumpure.

Šiluma truktelėjo į savo glėbį, savo ilgais pirštais kutendama kiekvieną kūno lopinėlį. Kišenės prisipildė to nepaaiškinamo, jau pažįstamo Azijos kvapo – drėgmės, kažkur netoliese gaminamo maisto, žiedų. Niekaip nepavyksta nuginti minties – kaip šilta!!

Oro uosto pareigūnė, prieš paimdama patikrai mano pasą ir uždėdama vizą, plačiai šypsodamasi taria „O, kokie gražūs plaukai!“. Čia pat kitas besišypsantis pareigūnas, tvarkantis Martyno dokumentus, klausia „ Lietuva..Lietuva..hmm..o čia jūsų šalis labai gerai pasirodė futbolo čempionate?“. Kodėl mūsų vaikystės knygelėse pareigūnus piešdavo piktus ir susiraukusius?. Vizos įklijuotos, šypsenos padalintos ir priimtos – mes esam ten, kur norim būti.

Gera, kad Lietuva nebeturi sienų, ir jog žmogus laisvas rinktis kuriuo keliu jam eiti. Taip pat smagu, jog beveik išnykusi emigracijos sąvoka. Emigrantu dabar gali padaryti tik pats žmogus, įkalindamas save susikurtų stereotipų bei baimės keistis, belangėje. Lietuvą mes labai mylime, kaip ir daugelis jūsų. Tai pat ir jos dovanota kalbą, kurios žodžius gliaudydami džiūgaujam. Kažkur toli liko mažos tautos sindromas, jog mes kažkuo blogesni už kitus. Bet taip pat ir niekuo ne geresni. Su kiekvienu, besidominčiu mūsų šaknimis, dalijamės savo šalies istorija. Ir kviečiame suvalgyti šviežiai rūkytą žuvį, pasislėpus kopose nuo vakarinio vėjo. Mūsų kelias veda savęs link, visai čia pat. Keista, bet tik šiek tiek atitrūkus nuo Lietuvos, vėl ima skleistis mintis, jog viskas yra įmanoma. Šiandien taip atrodo.

Žmogus gimsta, jog būtų laimingas.

Gal kavos? Arbatos? Sulčių? Alaus? Vyno?

2009-07-21T00:41:00.000-07:00

Tai kaip, drauge, šįvakar? :)))))A?

Nutolus kilometrais, bet priartėjus kitokiais matavimais, kas mums yra LIETUVA:

2009-07-16T21:01:00.000-07:00

- Didelė apvali lėkštė. Keturi dideli šaukštai baltos mišrainės, du pilnutėliai šaukštai silkės su apkepintais svogūnais, du dar pilnesni – marinuotų grybų permirkusių grietinės bei svogūnų padaže. Juodos duonos riekė.

- Varškė. Su razinomis, vaisiais ar bet kokia kitokia.

- Sūris. Baltas, geltonas, su pelėsiai, be pelėsių, Sūris.

- Šaltibarščiai su šalia garuojančiom bulvėm, apibarstytom krapais.

- Bulvių košė. Ir grybai.

- Pomidorai mirkstantys grietinėje. Suvalgius pilną lėkštę, minutėlę pailsėti ir prisipjaustyti naują. Pilną iki kraštų.

- Cepelinai.

- Bulvinai blynai su kefyru.

- Marinuoti agurkėliai.

- Alyvuogės.

- Baltas vynas.

- „ Čili“ pica.

- Šokoladas. Taip greit netirpstantis.

- Sava virtuvė. Kai gali išsivirti kopūstų sriubą dabar, o ne po metų.

- „Obuolių‘ sala.

- Baltijos šalta jūra. Vėjas, Darbėnai ir Juodkrantė.

- Ilgai sutūpus mėlyniauti su mama. Arba vaikščioti po spalvomis sproginėjantį gėlyną, klausantis pasakojimų apie kiekvieną ypatingą žiedą.

- Pirmadienio rytą lėtai žingsniuoti senamiesčio gatvėmis bei pusryčiauti nesvarbu kokioje pakeliui sutiktoje kavinėje.

- Ilgi pašnekesiai su drauge kavinėje „Nr. 1“. Arba bet kokioje kitoje.

- Įsitaisyti per vidurį pustuštėje kino salėje. Rytinis seansas.

- Vilnelės gatvė ir šnekos, kurios nesibaigtų pirmadienį, antradienį ir turbūt sekmadienį.

- Alaus bokalas ir ilgas vakaras su broliu. Po to kitas alaus bokalas ir dar vienas vakaras.

- Kaimo sodyba kažkur Dzūkijoje. Maža, šalia tvenkinio ir su pūškuojančia pirtimi apačioje.

- Tyla.

- Praėjus senamiesčiu bei visom centrinėmis gatvėmis likti neužkalbintam nepažįstamo žmogaus.

- Uždėjus dešinę koją ant pėsčiųjų perėjos visos transporto priemonės akimirksniu sustoja. Einant per gatvę užtenka pažiūrėti į kairę, o vėliau į dešinę.

- Vėsus rytas po šilta antklode.

- Tik trys milijonai. Dar kartą – tik trys milijonai. Trys.

Tioman sala, Malaizija

2009-07-16T20:43:00.001-07:00

11 pastelinių vakarų, jūroje tirpstant saulei. Visuomet į debesį. Paros laikas, kai staiga viskas nurimsta – bangos, paukščiai, skruzdės, smėlio blusos, mintys. Martynas šiandien praplaukė virš vėžlio, Aistis po vėžliu, o man vis dar gera nuo žinojimo, jog jis yra taip šalia, ranka pasiekiamas. Kaip ir metrinis driežas, kurio pavadinimo taip ir neišsiaiškinom, kuris kiekvieną popietę, apie 16 val eina pasivaikščioti pakrante, jei karšta diena – įslenka atsigaivinti į bangas. Jei keliai prasilenkia, galima sekti ilgos uodegos paliktu dryžiu smėlyje. Sėdint namelio terasoje, žvilgsnis kartu su pilko kailio vovere pro plyšį lenda į namo virtuvę įmantrių pusryčių, su kita, medyje priešais, graužia žievę, o čia pat dešinėje stebi besiblusinėjančias beždžiones. Pakeliui į kavinę, vyras su sūnumi apžiūrinėja medyje susirangiusią gyvatę. Žiūrim ir mes. Trys dienos iš eilės džiugina didelio būrio mažų žuvų šuoliu virš vandens, atspindint visas būtas ir nebūtas visatos spalvas. Einant į parduotuvę po medžiais, užderėjusiais šimtais, žemyn galva kabančiais, šikšnosparniais, nejučia niūniuojasi reklaminė šalies pristatymo dainelė „Malaysia – truly Asia“.

Prieplaukoje, prie kelto plaukiančio į salą pakabintas ženklas, draudžiantis kartu keliauti šunimis. Saloje karaliauja katės, kurių čia devynios galybės – su uodegomis, be uodegų, lietuviškai rainų, rudų, su žydromis akimis ir kitokių.

Keturias valandas mirkantis prakaite bei pėdinant per džiungles, iš visos galybės gyvūnijos išvystam tik benusisukantį beždžionės užpakalį. Vakare išėjus į tolimą alubarį, kam spėjus paskubomis susiversti, o kam net ir neįpusėjus skardinukės, žaibuojant ir tropikų lietui skalbiant nebesipriešinančius apatinius, skubinamės atgalios. Galop, kas penkias minutes nutrūkstanti vakarinė „Sopranų“ peržiūra, kaskart švelniai primena - svarbiausia procesas, o ne rezultatas. Labai jau mums atitiko ir pritiko ‚procesinių“ Ritos ir Aisčio ritmas. Vakarus, bangoms plakant taip visai šalia, reiks būtinai kartoti. Ir net nesvarbu prie kokios jūros.

Curry padažas:

- Česnako skiltelės,
- Svogūnai,
- imbiero šaknis,
- curry mišinys,
- cukrus,
- druska,
- pipirai,
- kokoso arba paprastas pienas.

Kai aliejuje kaistančios svogūnų bei česnako skiltelės išsiskleis visais savo kvapų atspalviais, įmesti imbiero gumbą, įberti curry mišinio, žiupsnį cukraus, druskos, pipirų, šliūkštelėti kokoso pieno, vandens. Vėliau į padažą galima dėti viską – daržoves, žuvį, mėsą gausiai apliejant ryžius arba makaronus. Arba net ir bulves. Kaip idealaus skalsumo curry patiekalais mus lepinusi moteris, kuri savo juodus plaukus iš musulmoniškos skaros išlaisvindavo tik jau visai sutemus, sakė - „svarbiausiai negailėkit – visko dėkit daug ir bus skanu“.

Kuala Lumpur, Malaizija

2009-07-16T20:33:00.000-07:00

Užvėrus senas girgždančias duris, žingsniai nejučiomis sulėtėja. Šimtmečio pradžią matę stalai, patogios, bet su nusitrynusiais dažais kėdės, už baro įsitaisę 1920 – ieji. Lyg kažkur šalia spragsėdama suktųsi juodai balta kino juosta, už rankovės krašto tempia prisėsti. Kampe smilkstančios cigaretės dūmai, ant sienos kabančios senų laikraščių iškarpos, keistos žmonių šukuosenos, pro šoną stumiamas maisto nukrautas vežimėlis tik dar labiau sustiprina jausmą, jog išgyvenam kelionę laiku. Sunkiai pakeliama registracijos knyga, siauri laiptai ir toks pat juodai baltas kambarys viršuje su vos beįžiūrimu veidrodžiu bei kriaukle kampe. Ryte, užsimiegojus slenkant siauru koridoriumi, iš toli moja dešimtys, vėjuje džiūstančios krakmolytų staltiesių. Tie patys, vakare matyti žmonės ir sunkiai besivarstančios durys, už kurių išėjus gatvė pasitinka visomis ryškiausiomis spalvomis. Įvairovė – tautų, maisto, kvapų, architektūros.

Musulmoniška malda, ankščiau taip gąsdinusi Maroke arba Tuniso viduryj, skamba netikėtai švelniai, gal net nostalgiškai.

Penkios dienos, per kurias taip ir neišgirdom pravažiuojančios mašinos signalinimo. Vis dar nejučiomis bėgam per pėsčiųjų perėją degant žaliai šviesai. Po kelių mėnesių praleistų Vietname, Kuala Lumpuras atvėrė daug tuščios erdvės ir tylos. Tyla, pasirodo, yra labai svarbi. Išpuoselėti parkai, stikliniai aukštaūgiai pastatai ir net pusryčiai indų turguje dalinasi ramybe. Ramybės sąvoka per 9 mėnesius pasikeitus. Ją išeina atrasti blynų bei nesuskaičiuojančios galybės įvairiaspalvių skarų turgaus viduryje, jei 10 minučių niekas neužkalbina.

Hanoi, Vietnamas

2009-07-16T20:16:00.000-07:00

Vėl sėdim toje pačioje siauroje gatvelėje ant miniatiūrinių kėdučių. Mergaitė, į pilną stiklinę skirtingų pripjaustytų vaisių, įpila vieną šaukštą kondensuoto, du - kokoso pieno. Kabinam susmulkintą ledą iš šalia padėto dubenėlio, atsargiai sukam tarp vaisių. Dar ir dar. Po kelių minučių gomuriu slysta vaisinė gaiva. Šiandien jau antrą, tarsi netyčia užkliūvam už šitos gatvės. Vakar. Ir užvakar.

Keista būtų eiti gatve vienam su savo mintimis ir likti nesudrumstam. Eksperimentas – per 3 valandas šmirinėjimo nepagrindinėmis Hanojaus gatvėmis, 34 kartus nepažįstami žmonės bandė užkalbinti gatvėje siūlydami prekes ir paslaugas.

Nejučiomis dingsta gatvės prekyba, prasilenkia vos keli žmonės. Nuostabių senovinių, prancūziškų vilų rajonas, prie kiekvienos iš jos apsaugos postas. Išpuoselėta didybė driekiasi per kelis aukštus, už kitų tvorų matyti didžiausi kruopščiai prižiūrėti sodai. Draudimai fotografuoti bei akyla, visur stebinti akis.

Leninas moja iš toli. Keista jį matyti su tuo pačiu storu švarku palmių apsuptyje.

Halong Bay, Cat Ba sala, Vietnamas

2009-07-16T19:59:00.000-07:00

Pasirodo, tas 5 litrų talpos į laivą tempiamas butelis buvo sklidinas ne vandens. Ant denio linksmai rangosi Degtinė bei 9 vyriškiai. Moterys nepaliaujamai juokiasi susidėjusios su alaus skardine. Juokiasi ir rausva skrybėle su kaspinu gale pasidabinęs raumeningas vyras. Pro šalį slenka šimtai, iš vandens išnyrančių uolų, plaukiojantys namai bei netylančios dainos laive. Į 5 valandų pasiplaukiojimą tarp mistinio gamtovaizdžio išsiruošėm su dainingu darbo kolektyvu. Vietname dainuoja visi. Ir ryte, ir vakare. Karaoke motyvai iš paskos seka autobuse, vėliau persikėlia į uolų apglėbtą paplūdimį.

Kai dar neprašvitus, 4.30 pasigirsta klegesys - apsiverčiam ant kito šono. 6 valandą, vedini savo gudraus, iš vakaro apgalvoto plano, pėdinam pajūrio link. Planas išmintingas: norėdami nesiplakti bangose kartu su šimtais skrybėlėtų, ir dar kitu šimtu neskrybėlėtųjų, kelsimės anksti. Anščiau nei į darbą. Kad diena būtų gaivi, kvepėtų vienišom bangom ir brėkštančiu rytu. Vietnamiečiai buvo sugalvoje kitą planą. Kur akys užmato tyvuliuoja žmonių jūra, vieni per kitus besivoliodami brūžinasi į krantą. Ir taip visas mūsų ten praleistas rytus, dienas ir vėlyvas popietes. Šlapi smėlini rankšluoščiai sudėti į juodus „diplomatus“ keliauja nešini vakarinėms dainoms pasiruošusių šeiminkų.

Pelningiausias verslas pajūryje – fotografo paslaugos juostiniu fotoaparatu. Tas vienintelis kadras būna pats geriausias. Ypač amatininkus džiugina gausios draugų kompanijos – 1 mygtuko paspaudimas – 12 vienodų kopijų.

Hue, Vietnamas

2009-07-16T19:48:00.000-07:00

Kai kurie miestai tarsi pradingsta kitų vietovių fone. Hue esančią žymioji citadelė bei senovinis miestas atmintyje pasimesti netruktų, bet kelių valandų ėjimas aplink sieną ieškant antrojo įėjimo į vidų – ne. Nepasimirš ir galų gale sutikti Dviese Azijoje, Rita ir Aistis . Žmonės, kuriems patinka leisti aitvarus, jau iškart yra įdomūs. Bent jau mums.

Hoi An, Vietnamas

2009-07-16T19:38:00.000-07:00

Nepaleidžia niekaip mūsų ši vieta. Nei senovinės, mediniais namais nutūptos gatvės, nei kas dieną minamo dviračio pedalai, nei tuščias pajūris, nei maišais iš turgaus parsinešami sultingi vaisiai. Viešbučio apačioje dirbanti mergina kas rytą vis paklausia kada mes išvažiuosim. Nežinia. Tik ne šiandien, ne rytoj ir ne poryt. Norisi dar kartą nuvažiuoti pas sulysusią močiutę žaliais auskarais pasrėbti tirštos lakštinių sriubos, einant pro šimtus (!) siuvyklų glostyti raštuotas medžiagas, mintyse rinktis šokiams iki ryto labiausiai tinkamus spalvotus batelius. Nenusibosta ir kas vakarą žiūrėti į vandenyje atsispindinčią raudonais žibintais nusėtą gatvę, nei kas rytą pusryčiauti pas tą pačias seseris, nei pro kambario balkoną žaliuojantys laukai. Mėnulio pilnaties vakarą, upė tiesiog liepsnoja nuo plukdomų žvakių. Susikaupę vaikai, ritmingai aidint didžiuliam būgnui, demonstruoja kovos menus. Pro šalį gracingai pražingsniuoja „Mis Vietnamas“ ir pasidalina šypsena, sklindančia iš širdies. Miestas burzgia nuo senovinių "Vespų", kurios nors trumpam sulėkusios iš viso Vietnamo.

- „Kada išvažiuosit?“

Dalat, Vietnamas

2009-07-16T19:27:00.000-07:00

Dalat 2009 05 23

Vėsus oras, kalnų apsuptyje esančiam mieste, apkaišo stora antklode, iš po kurios nesinori išlįsti visas 3 dienas. Rytas, kai prabudus pakutena šaltukas, antklodė nejučiom užsitraukia ant ausies bei nugramzdina atgal į sapną. Lietuviškų atostogų kvapas – lyja, vėsu, antklodė, knyga bei šokoladiniai sausainiai. Žodis “antklodė” kiekviename sakinyje paminėtas ne veltui – neišpasakytas malonumas užmiršti nuo prakaito šlapias paklodes.

Gera šlepsėti per nesibaigiančias balas, negalvojant apie gadinamus batus arba kostiumėlį, kurį nedelsiant reiktų nešti į valyklą.

www.sifafashion.com. Sifa? Fashion?

Saigon, Vietnamas

2009-05-22T09:04:00.000-07:00

2009 05 15

Siauros klaidžios gatvės primena Italijos mažuosius miestus, tuos kuriuose klaidžiojom kažkada - moterys sėdi lauke, lupa česnakus, pardavinėja bandeles ir vaisius. Į gatvę išsistūmęs patogų krėslą, senolis žiūri svetainėje stovintį televizorių. Vien dėl maisto norisi užsibūti kuo ilgiau – keptos, tikro skonio bulvės, pomidorai, agurkai, milžiniški krabai, žuvis, blynai aplieti kondensuotu pienu, pomidorų sriuba su 236 gurgždančiomis sėklomis, nunokę vaisiai ir taip pasiilgtas baltas vynas.

Pradėjus lyti, per dešimtį minučių gatvė virsta garmančia upe – užsemiamos lauko kavinės, einant vanduo siekia kelius. Vaikai laksto lyg pamišę, taškydami į šalis džiugesį.

Didžiausias Vietnamo miestas, kuriame dūzgia 10 milijonų gyvenimų. Pilnas motorolerių ūžesio, garsiausių dizainerių parduotuvių, linksmai spalvotų namų, šaltos arbatos bei paprastų draugiškų veidų. Lyg ir nieko labai išskirtinio – tiesiog viduje švaru, ramu ir gera. Švaru ir gatvėje. Nepastebėtai prabėga savaitė. Lygiai taip pat, kaip ir septintas mėnuo Azijoje.

Mergina ant šaligatvio degina nemažą dolerių krūvą. Netikrų. Žinant skaudžią Vietnamo istoriją, ši akimirka atrodo labai simboliška.

Prabangiame prekybos centre, auksinių dirbinių skyriuje, vieną laikraštį pasiklojusi, kitu užsiklojusi, popiečio sapnuose paskendusi pardavėja.

Dantisto kabinete Nr. 2:

- ar kalbate angliškai?
- Taip, žinoma.
Lyg patvirtindamas žodžių svorį, vyras judriomis akimis, nuo pakabos nusitraukia baltą gydytojo chalatą bei paskubomis užsivelka. Praeidamas pro šalį papurto savo kolegą, kuris snūduriuoja dantisto kėdėje.
Po akimirkos sėdžiu toje pat kėdėje, kurioje vis dar nespėjo išsisklaidyti popiečio snaudulys. Įžiebiami prožektoriai, palinksta du, pasiruošę dirbti, kaukėti veidai.
- Pasakokit.
- Prieš porą savaičių, ant dantenų susiformavo pūlinys. Buvau nuėjusi į ligoninę, gydytojas išrašė antibiotikų. Pūlinys išnyko, bet norėčiau, jog patikrintumėt ar viskas susitvarkė. Gal galit padaryti rentgeno nuotraukas?
Gydytojai susižvalgo, ir pradeda penkių minučių tiriamąjį darbą – analizė, brėžiniai ore, nuomonių suderinimas, vėl brėžiniai.
- Kada netekot štai šis dantis? – baksteli į akivaizdų tarpą.
- Prieš penkiolika metų (iš tikrųjų prieš dvidešimt, bet pagalvojau, kad tai gali nuskambėti kažkaip nepadoriai seniai bei dvelktelėti kandžių pilna spinta). Norėjau tiesintis dantis – gydytojas sakė, jog tai vienintelė galimybė. Bet taip ir nepavyko – pritrūko kantrybės. Dėl ko klausiat – juk su pūliniais čia nieko nesusiję?
- Blogai, jog ištraukėt tą dantį – turėsim įstatyti atgal. Kiek laiko būti Saigonas? Koks viešbutis gyvenat? (per kauke galima buvo įžvelgti atsiveriančią šypseną, pasiruošusią pagal viešbučio pavadinimą išspausdinti sąskaitą).
- Jūs manęs nesuprantat – aš ne estetinių paslaugų pas jus atėjau. Man skaudėjo dantį. Suprantant, ką reiškia žodis „pūlinys“? (Net už širmos jaučiau Martyno šypseną, lygiai tokią pačią, kuri buvo pasirodžius ryte, kai vėl ir vėl kartodama, mokiausi anglišką žodį).
- Aš suprantu. Suprantu. Įstatyti tą dantį, tada tiesinsim priekinius - va taip va, įsijautęs brėžia liniją.
- Jūs nesuprantat manęs. Aš nenoriu būti graži (akivaizdus melas), pūliniai..
- Taip taip. Po to galėsim dantis balinti. Prieš tai tik turim įstatyti implantą.

Dantisto kabinete Nr. 3:

- Sveiki, ar turit galimybę padaryti rentgeno nuotrauką?
- Nuotrauką..nuotrauką galim. Taip. Tai jūs norit, kad aš nufotografuoti jūsų dantis? Pagyvenus gydytoja išraiškingai vaizduoja fotoaparatu atliekamus veiksmus.

Phu Quoc sala, Vietnamas

2009-05-22T08:41:00.000-07:00

2009 04 28

Ant stulpų pritvirtintų garsiakalbių galima nepastebėti. 5.30 val. įjungiamos žvalios muzikos bei nuotaikingų rytmečio kalbų neišgirsti neįmanoma. Pietų pertraukai (11.00-14.00 val.) - pakartotinas melodijų žiupsnis, 17.00 val. darbų pabaiga ir vėl sklindanti daina.

Sunku prisiminti, kada buvo nelaukiamas rytas. Taip seniai, jog atrodo, jog to niekada ir nebuvo. Dingo sapnai, kuriuose kažkur vėluoju, arba esu užmiršus atlikti svarbų darbą. Dabar prabudus kaskart užlieja kažkoks džiugesys, kasdien vis kitokio atspalvio. Ši sala persipina rausva bei permatomai melsva spalva. Kas rytą važiuojam keliasdešimt kilometrų iki stebuklingo balto paplūdimio, kuris skirtas tik mums. Dalinamės jį su kartkartėmis užklystančiais žvejais. Taip bėga pirmadienis, antradienis, trečiadienis ir kito geros dienos. Nejučiomis dingsta kelios savaitės, atrodo, jog čia galėtumėm leisti ne vienerius metus.

Užklydus į žvejų tinklais nuklotą pakrantę, už palmių lapų suręstos tvoros, moja pagyvenęs vyras. Nespėjam atsitokėti, kaip judriais judesiais apskabo šalimais esančius krūmus ir mūsų kuprinę sklidinai prikrauna keistų vaisių. Saldžiarūgščiai skanių.

Pradūrę motorolerio padangą, lėtai stumiamės keliu. Šalimais straksinti basakojė mergaitė lydi taisyklos link. Randam užvertas duris bei penkis, vienas į kitą panašius šunis. Iš kitos gatvės pusės kviečianti moteris, primygtinai sodinasi ant savo motorolerio sėdynės bei dešimtį kilometrų veža serviso link. Nespėjus atsitokėti, linksmai pamojuoja ir nurūksta į tolį. Viduryje lauko gyvenantis meistras, per kelias minutes ištraukia iš bėdos už keliasdešimt centų, nors turbūt numano, jog paklotumėm jam dešimtkart daugiau. Skaidrus jausmas.

Vieškeliai vis dar tokie pat raudoni ir gražūs. Ir labai klampūs kai pamirksta lietuje. Visą diena piruetais sukdamiesi, vakarop, penktą kartą palijus, žlegtelim į šiltą, glitnią, molingą, raudoną tyrę. Laikydama kompaniją, ant žemės ritinėjasi paskui važiavusi vietnamietė. Pro šalį lekia vyrą prie vairo savo apvalumais prispaudusi moteriškė, kurią visi pažįstami vadina „Bõba“. Išdavikiškas žvilgsnis nori pradėti dialogą aktualijų tema – „ kaip gali žmonės taip liurbiškai pargriūti lygioj vietoj?“. Už kelių metrų, slystelėjus motoroleriui, išriedėjo „Bõba“ iš ratų su visais, pintinėje vežtais, keturiasdešimt kiaušinių. Epilogo bei patarlių nebus.

Ha Tien, Vietnamas

2009-05-22T08:28:00.000-07:00

2009 04 27

Paskutiniai pusryčiai šiame sode. Paliekam nokstančius mango, po krėslu per dienas miegančius šunis ir Kambodžą. Kuprinės patogiai įsitaiso ant pečių, mes - už vairuotojo, ant motorolerių galinių sėdynių. Važiuojant duobėtais kaimų keliais kyla mintis, jog būtų gera čia sugrįžti. Pačiai keista. Šalis, pažadinusi daugiausiai emocijų.

Privažiavus eilinį kaimą, motorolerio vairuotojas moja ranka į priekį. Iš nukirstos šakos pagaminta užkarda žymi sieną tarp Kambodžos ir Vietnamo. Šiek tiek kelia šypseną, bet kartu nuteikia labai šeimyniškai – tarsi kaimynai vienas kito daržą atitvėrę vytelių tvora. Pasienietis, išvydęs mūsų pasus, nušvinta – švelniai minkštu kambodžietišku akcentu klausiamai ištaria „Pribaljtika?“ Netikėtai malonus ir šiltas pašnekesys – sovietiniais laikai buvo atbloškę į komandiruotes Rusijoje, Ukrainoje. Prasitaria, jog rusiškai nekalbėjo jau daugelį metų, o tokius pasus išvydo pirmą kartą.

Vos kirtus sieną, duobėtus vieškelius keičia lygus asfaltas, išnyra vietnamietiškomis trikampėmis skrybėlėmis pasidabinusios moterys. Prieš kelias minutes dviračius namo mynė mėlynais sijonais, kelnėmis bei baltais marškiniais apsirėdę moksleiviai, dabar - lygiai tokie patys, tik pasirišę raudonus pionieriškus kaklaraiščius. Ir dar juodesniais plaukais.

Gera būti kaitoje. Kuri tokia užčiuopiama, akivaizdi ir paprasta.

Pravėrus gremėzdiškai didžiulius vartus, akys krypsta prie ligoninės kabinetų lūkuriuojančius žmones, perpildytas palatas, asketiškas lovas. Mojantis apsauginis neleidžia minčiai, apie apsisukimą ir grįžimą atgal už vartų, įsišaknyti. Pasodinti ant vienintelio tuščio suolo, laukiam vienintelėje miestelio ligoninėje, vienintelio dantisto. Lyg netyčia eidami pro šalį, vienas po kito aplink spiečiasi žmonės – nepraeina nei kelios minutės, kai ant aplinkinių suolelių lūkuriavę sėdėtojai, apjuosia mus tampriu puslankiu. Ligoninės apsauginis, privilegijuotas žmogus su antpečiais, įsitaiso šalimais ant suoliuko. Šypsomės visi, bet nelabai aišku kodėl. Niekas nesupranta nei žodelio angliškai, kaip ir motoroleriu atburzgęs gydytojas. Apsauginis mojuoja į mūsų pusę, siųsdamas kodinį ženklą „dar palaukit“, kuris reiškia „ ar ateisit jūs pagaliau??“. Sėdžiu parūdijusioje dantisto kėdėje, gigantiški įrankiai prie atmosferos jaukumo neprisideda. Gydytojas pražiodo, per pietus valgyta žuvimi bei motorolerio alyva atsiduodančiais pirštais, apsauginis tvirtai patraukia mano, bandančias kažką paaiškinti rankas, ir atlošęs tvirtai laiko galvą. Prie durų pradeda būriuotis, netyčia pro šalį ėję, anksčiau jau matyti stoviniuotojai. Paskutinės minutės bilietas į laisvę – receptas antibiotikams.

Kampot /Kep, Kambodža

2009-05-22T08:18:00.000-07:00

2009 04 22

Rytai prasideda tarp didžiulių mango medžių su ledukuose vėstančia kava. Vakarai baigiasi paupyje, kur lėtai tirpsta saulė.

Gera, jog atvykome į šias apylinkes. Lyg gaivus vaisinis desertas, po labai persūdytos ir parūgusios burokų sriubos. Nesibaigiantys rausvieji, taip pamėgti, vieškeliai. Be paliovos tauškiančios, viena šalia kitos išsirikiavusios, pedalus minančios mergaitės. Atsipalaidavę žmonių veidai bei saldžiomis sultimis trykštantys mango vaisiai, kurių ir po penkis vienai dienai, atrodo per mažai. Motoroleris yra tikras gėris – važiuojant keičiasi kvapai, liejasi šilumos ir vėjo bangos, ir viskas atrodo čia pat šalia – žmonės, spalvos, dulkių skonis. Pro šalį slenka balti druskų laukai, kurie kitą dieną jau skendi lietaus vandenyje bei atspindi debesis.

Didžiausias atradimas – spalvoti, ant polių stovintys namai. Man jie atrodo tobulo dizaino, verti ilgų straipsnių garsiausiuose žurnaluose. Dryžuoti, mėlyni, žali, raudoni ir kitokie, kurių mano ribota fantazija niekada neįsivaizdavo. Po vienu iš jų stovi baltas arklys.

Perkant trintų papajų ir ledų kokteilį, nusišypso šalia stovinti mergina. Ilgai nesidrovėdama žiūri, kažką kužda savo draugėms ir neiškentusi švelniai paglosto mano veidą.

Sihanoukville, Kambodža

2009-04-24T08:11:00.000-07:00

2009 04 18

Dangus apniukęs, jūra tamsiai pilkos spalvos, krantą plaka didžiulės riestos bangos. Kai užsimerki, stiprūs vėjai atneša jūros kvapą. Tą tikrą, kuris būna tik Lietuvoje. Šiek tiek dvelkiantį jūros žolėmis. Gaivų ir limpantį. Vėjas pripučia galvą pudros smulkumo balkšvo smėlio, tuo pat metu dideliais šepečiais pravalo smegenis nuo sostinėje matytos neteisybės.

Diena, kurioje apsilanko mielas akiai šuo, įgauna visai kitą atspalvį. Tarytum mažu veidrodėliu pagaunant saulės blyksnį. Šiandien buvo daug šunų – besimaudančių, snaudžiančių minkštame krėsle, tarytum netyčia prasibraukiančių pro kojas, siaučiančių bangose ar tiesiog vienas su kitu. Daugelis iš jų turi žmogiškas akys. Kai kuriose šmėsteli draugiškumas, švelnumas, humoro jausmas, susimąstymas, tingumas, polėkis. Tie, kurie kiūto pakelėse bei maisto ieško nesibaigiančiuose šiukšlynuose, į akis nežiūri. Jei pakelia galvą, žvilgsnį nusuka kažkur į šalį. Visai kaip ir žmonės.

Pižaminės mados valdo Kambodžą. Vienas miestas keičia kitą, pižaminės mados ne tik niekur nedingsta, o tik labiau dominuoja mergaičių/merginų/moterų/ močiučių garderobe. Lyg kažkoks pokštas. Labai skaidrina diena. Medvilninės susiglamžiusios eilutės, pieštos drambliais, antimis, šunimis, žirniais, pupom, rožėmis bei lelijomis. Lyg vėl ir vėl sukant vaikiško animacinio filmo juostelę. Šiandien apkerėjo baltas apdaras išdabintas mikimauzais raudonomis ausimis. Dominuoja pastelinių atspalvių medžiagos, drąsesnės renkasi ryškiai šaukiančią geltoną, raudoną, rožinę, oranžinę.

Vaikščiojant po nutolusį nuo miesto paplūdimį, akys slenka pro nesibaigiančius skelbimus – parduodamos arba išnuomojamos kavinės, bei čia pat esantys bungalai. Likusieji tiesiog uždaryti ir laukia geresnių laikų. Sezonas pasibaigia iškart po chimerų naujųjų metų – prabėgus vos kelioms dienoms pakrantė visai ištuštėja. Vienos iš jų savininkė – jauna lenkė, darbuojasi kartu su savo vaikinu iš Kambodžos. Įsikūrė čia prieš kelis sezonus, moka dešimtines fiktyviam „Raudonajam kryžiui“, kai to nepakanka – vienam vietinės valdžios vyrukui ir džiaugiasi šia diena. Taip elgiasi visi šioje pakrantėje esantys kurortų savininkai. „Aukos“ negodžios – 20$ pusmečiui. Nors yra šios žemės savininkai, reguliariai gauna raštus, reikalaujančius nugriauti visas kavines - patvirtintas naujas miesto projektas, kuriame šis paplūdimys turi būti laukiniai vienišas ir gražus. Savininkai pasirašo peticiją, bei su rinkliava neša tuo pačiu adresu, iš kurio atėjęs grasinantis laiškas. Kuriam laikui reikalai susitvarko, kol nepasiekia nauji laiškai. Viskas sukasi ratu. Meilė, jūra, dešimtinė.

"Fuji" foto salone: iš pagrindinės salės palydimi į dėžėmis ir dulkėmis nukrautą kambarį. Ant vienos sienos pakabinta mėlyna klijuotė (vert. klijonkė), ant kitos balta. Mergina nuo kėdės nukrauna dėžes, dulkes nukrauti pamiršta. Sodina ant kedės, prie mėlynos klijuotės (vert. klijonkės). Fotografas ilgai lygina pečių liniją, taiso marškinėlių nepaklusnią klostę, vėl lygina pečius, smakras aukštyn..atatupstas menininko žingsniu slenka atgal, prisimerkia, nužvelgdamas paskutines detales pakelia kairįjį antakį..ir iš kišenės išsitraukia senovinę „muilinę“. Dar keletas paskutinių pastabų, prisitaiko..pokšt – nuotrauka Vietnamo vizai padaryta. Belieka jas ranka supjaustyti ir profesionaliai įteikti. "Fuji" vis tiktai. Dėmesys klientui, profesionalumas ir operatyvumas.

Phenom Penh, Kambodža

2009-04-24T07:51:00.000-07:00

2009 04 11

Ilgai klaidžiojam šiukšlių koridoriais, kol surandam vietą vakarienei. Paprastą bei nors kiek žadinančią apetitą. Pirmi trys kąsniai slysta sklandžiai, maloniai nuteikia skrandį. Tada vienas po kito pradeda rikiuotis alkani žmonės, paeiliui prieidami su išmaldai ištiesta ranka. Visiškai nusižeminę ilgai stovi, kiaurai naršydami mūsų sąžinės slapčiausiuose užkaboriuose. Berniukai, mergaitės, vos paeinantys senukai, moterys su verkiančiais kūdikiais ir vėl vaikai, vaikai, vaikai. Apkeptos daržovės stringa gerklėje. Iš tiesų, žmogui maisto užtenka labai nedaug.

Chimerų nauji metai (pradžia balandžio 14d.) truko tris dienas – pilnas laistymosi vandeniu, moterų blizgančiais bei gipiūriniais šventiniais drabužiais, apeigomis šventykloje, lotoso žiedais Budai, linguojančiais šokiais, bei nesibaigiančiais populiariųjų dainininkų pasirodymais televizijoje. Čia pat žmonės delnais ploja linksmus ritmus, kiti šliaužia pilvu ir rankioja pūti pradėjusias maisto atliekas. Galima ignoruoti ir užsidaryti vienoje iš daugelio vėsių paupio kavinių bei gurkšnoti „Happy hour – 0,7$“ alų arba ausinuke garsiai pasileisti mėgstamą muziką iš patogios jutimams praeities. Pasisamdyti vairuotoją, kuris kondicionuojamoje mašinoje vairuos vien nuo šiukšlių išvalytomis gatvėmis. Arba tiesiog užsklęsti visus žmogiškas jusles bei matyti vien mojuojančius ir besišypsančius vaikus. Nors tiesą pasakius, šypsenų čia daug.

Niekaip negaliu prisiversti atsidaryti fotoaparato dėklą. Negaliu fotografuoti suplaktas šiukšles, smarvę, nusižeminusį žmogų, uostantį klijus paauglį, švinkstančią mėsą turguje, musių spiečius, paplavų pilnus puodus, alkanas akis, besiruošiančio apšvarinti mano kišenes vaiko, lakstančio visiškai nuogo vyro išprotėjusiomis akimis. Nufotografavau invalidę moterį, kurią artimieji krepšyje atsinešė į naujųjų metų šventę parke. Dėl to, jog džiaugėsi ta akimirka ir akys buvo skaidrios. Po kelių sekundžių gal jau nebūčiau išdrįsus. Negaliu fotografuoti ir tų mergaičių, primygtinai, pardavinėjančių knygas. Kartais jos pyksta, jei pasakai, jog jau prieš kelias minutes nusipirkai knygą apie Kambodžą: „Kelintų metų leidimas? 2008? Aš turiu leistą 2009 - aisiais. Turi nusipirkti. Ponia, ar girdi? Juk 2009 metų!!!!“.

Negaliu šiame mieste tiesiog eiti gatve ir džiaugtis žmogumi, kuris man nusišypsojo. Nes čia pat sėdi kitas, ant sąšlavų krūvos su gangrenuojančiomis kojomis. Vaikai dienų dienas neina į mokyklą, o pardavinėja viską, ką gali panešti. Geriausiu atveju spardo tuščią dėžę ar skardinę, vietoj kamuolio. Kas trečia pravažiuojanti mašina – prabangus „Lexus“ visureigis. Niekur nesu jų mačiusi tiek daug. Šalis vis dar kraujuoja nuo visai neseniai pasibaigusių raudonųjų chimerų vykdytų skerdynių, nusinešusių kelis milijonus žmonių gyvybių. Savo rankomis vykdę žudynes žmonės niekur nedingo. Dabar jie mokyklų direktoriai, sėkmingi verslininkai, atstovai ministerijose ar kitose rimtose įstaigose. Apie tai šneka paprasti žmonės bei rašo knygos. Galbūt tai tik šnekos, ir visi jie praturtėjo po nepasakomai gero ryžių derliaus. Negali būti įsitikinęs, kieno giminės vairuoja prabangiąsias mašinas, bet minčių vis nepalieka nešvaros jausmas. Paklausus apie tą visą važinėjančią prabangą, vienintelis atsakymas kurį tenka išgirsti iš vietinių žmonių – „Korupcija, korupcija, korupcija“. Negaliu čia tiesiog būti. Jeigu esi čia, tai turi kažką keisti. Jei dabar negali, geriau kuo greičiau iš čia važiuoti. Yra pavojus nužmogėti.

Kai patenki į duobę, būna tamsu. Liūdna. Pasirodo, dar ir karšta. Mūsų kelionės pirmoji duobė, po pusmečio klajonės, būtent čia, Phenom Penh. Karščiausią mėnesį šioje šalyje.

Geriausias dalykas per visą savaitę praleistą šiame mieste – dar kartą sutikti Kotryna ir Rytis, bei ilgas vakaras įvairiausių pašnekesių.

Battambang, Kambodža

2009-04-24T07:36:00.000-07:00

2009 04 08

Diena, vaduodamasi nuo karščio, sprogsta stipraus lietaus čiurkšlėmis. Ilgo, nepertraukiamo ir merkiančio kiaurai. Galimybė ilgiau užsibūti blyninėje, bei mėgautis papildomu krepu. Mergaitė, užsisodinusi ant dviračio jaunesnįjį brolį, nepaliaudama suka ratus po kvartalą. Kiekvienąkart prasilenkiant taip pat plačiai šypsosi. Kaimynų berniukai nuogi laksto po gatvę bei krykštaudami maudosi lietaus voniose. Moterys, apsijuosusios maudymuisi skirtomis skaromis, išnaudodamos progą, šluotomis brūžina savo parduotuvių grindis bei tvinstančius kiemus. Vyrai mazgotėmis glosto motorolerius, lyg švelniai šukuotų žirgo-prizininko karčius. Nežinia, kas vyksta kitur, todėl atrodo, jog būtent čia yra linksmiausia gatvė mieste.

Lėtai mindamas girgždančio dviračio pedalus, ant galinės sėdynės pasidėjęs įspūdingo formato ledo gabalą, važiuoja pagyvenęs vyriškis. Vėjas draiko gatvėje besimėtančius, niekam nebereikalingus, plastikinius maišelius, kartais visus kartu įsukdamas į dulkių spiečių. Varvantis ledas slidžiai pasiekia tikslą: atsargiai nuimamas nuo dviračio, kantriai pjaunamas pjūklu. Čia prieinama 2 pasirinkimų kryžkelė – ledas nuplaunamas nuo dulkių, išmetamų dujų, musių paliktų pėdų arba ne. Paskutinis etapas - specialiai tam pritaikyta malimo mašinėle, smulkinamas į nepriekaištingą, aukštos klasės restorano kokybės, tyrę. Atšaldytas šviežių vaisių kokteilis vienodai skanus, nepriklausomai nuo apsisprendimo pasirinkimų kryžkelėje.

Einant gatve, akys pačios pradeda skaičiuoti vaistines. Vienoje gatvės atkarpoje skaičius pasimeta ties 14. Kartais galima stebėti 3 iš eilės, įsikūrusias viena šalia kitos. Nespėjus apsigyventi tik ką pastatytame viešbutyje, jo savininkas pasakoja, jog buvo tas žmogus, kuris atidarė pirmąją vaistinę šiame mieste, kuri iki šiol neša šimtatūkstantinius pelnus. Įdomus miestas.

Kambodža turi du simbolius - Angkor šventyklos bei Angelina Jolie. Angkor puikuojasi visur – ant nacionalinės vėliavos, alaus butelio, viešbučio iškabos. Angelina vardu spekuliuoja apsukrieji verslininkai – čia ji stovėjo, čia sėdėjo, čia vakarojo. Du dalykai, be kurių Kambodža būtu ištirpus pasaulio žemėlapyje. Arba kraujo upėmis vis tiek būtų išgarsinę Raudonieji Chimerai.

Prasilenkiant tamsioje gatvėje išgirstam: „Lietuviai?“. Pasaulis įdomus, ir pasirodo, ne toks jau didelis. Netikėta, bet labai malonu. http://rktrip.blogspot.com/

Siem Reap, Kambodža

2009-04-10T21:50:00.001-07:00

2009 04 01

Vos atsisveikinus su Tailandu, papuolam į didžiulį turgų – Kambodžos pasienį. Pardavinėjami vištos, bliūdai, ananasai, mėsos, krepšiai, sriubos bei vizos. Uniformuoti pareigūnai rimtais veidais, jas siūlo pirkti už 37, 35, 30, 27 dolerius. Tamsiausiame kampe, paslėptame už medžių, įsigyjam vizas už 20$ - tai prilygsta laimingam loterijos bilietui. Muitinės darbuotojas vis dar bando rūsčiu veidu įtikinti, jog tokios kainos neegzistuoja, iškaba “Viza– 20$” tiesiog dekoratyvinė eksterjero detalė bei reikalauja priemokos. Eilėje sutinkam išvargusio veido bei mielų akių lietuvę, kurią tie patys pareigūnai įtikino, jog jos viza, daryta Bankoke, negalioja bei įklijuoja kitą, teisingesnę ir brangesnę – moteris, atvykusi vos kelioms dienoms žvilgtelėti į khmerų civilizacijos stebuklą, gali puikuotis 3 mėn. galiojančia verslininkės viza. Oficialūs asmenys, prie savo valstybės durų, žongliruoja atvykstančių svečių pinigais lyg vis dar žaistų su vaikystės draugais savo kieme.

Kambodžą valdo DOLIÃR. Už jį galima pavalgyti, nori stiklinės vandens – doleris, atvirukas – doleris, nakvynę turbūt irgi pavyktų susirasti už dolerį. Jei siūlytum vietiniui rinktis tarp 5 eurų monetos ir 1 dolerio banknoto, neabejoju, jog pasirinktų pastarąjį.

Vidurdienis, kūnas žliaugia nuo srūvančio prakaito. Atsivėdėjęs, sunkus kirteklis skina kelią per nesibaigiančias džiungles. Atšipęs bei vis slystantis iš rankų. Saulė sunkiai prasibrauna pro tankynę, bet jos siunčiama kaitra tiesiog dusina. Mieguisti augalai pinasi po kojomis, vildami kartu įkyrių vabzdžių virtinę. Ir tas spengiantis cikadų čirpimas! Atrodo niekada nesibaigs..Pasigirsta duslus garsas, kirteklis sukasi ore, vėl tas pats garsas. Siena, akmeniniai rieduliai, besikeičiančios formos..kažkas nepaprasto. Džiunglių viduryje tūnanti paslaptis. Lėtai minant dviračio pedalus asfaltuotu keliu, lydint didžiuliams drugiams, kur ne kur išbėgant beždžionių šeimynai, mintys klajoja kažkur tenai, prieš kelis šimtus metų. Norėtųsi būti tiems, kurių dulkini batai užmynė ant to mažo/didelio stebuklo. Ir lėtai įkvėpti, prisėdus ant akmens. Pabūti tyliai dviese su grožiu, kuriuo tuoj pasidalinsi su pasauliu. Sėdim ir dabar, ir net pavyksta atrasti akimirkas, kai aplink nezuja turistų būriai. Pilkšvas akmuo, kartais persipina rusvi bei žalsvi atspalviai. Medžio šaknys, besiskverbiančios vis gilyn į sienas, tuo pat metu griauna istoriją bei suteikia jai dar daugiau žavesio. Žymusis Angkor neužbūrė, gal todėl, jog buvo per daug išlauktas, bei matytas profesionalų foto bei video kamerų atspindžiuose. Kelios dienos klajonių dviračiais po senąjį miestą, bei atrastos kitos, ne tokios išgarbintos šventyklos, prikausto žvilgsnį ir ilgai nepaleidžia iš nesibaigiančių koridorių. Iš sienų vienas po kito išnyra sudūlėję veidai, šokančios deivės, demonai – kiekvienas jų savitas ir ypatingas. Sunku patikėti, jog XII a. imperija buvo tokia galinga bei išsivysčiusi, savyje glaudusi tiek išsilavinusių ir meniškų žmonių. Sužavėjo.

“Šalti gėrimai, ponia”,” Nupirk atvirutę”, “Šitų apyrankių tikrai dar neturi, tavo šiek tiek tamsesnės”, “šalti gėrimai, pone”, “pažiūrėk kokia graži dūdelė”, “sėsk prie mano stalo”, “ne, sėsk prie mano stalo” “doleris, doleris, doleris”, “Šalti gėrimai”, “gal reikia gido?”- nesibaigiantys vidinės pusiausvyros išbandymai, artėjant prie bet kurios šventyklos, stabdant dviratį, nulipant nuo jo, einant, sėdint. Sapnuojant.

Mergaitė, pardavinėjanti iš popieriaus lankstytus paukščius, sakė, jog Kambodžoj saulėtekis būna tik vieną kartą per diena, labai anksti ryte.

Devyni dešimtadaliai Siem Reap gatvėse važinėjančių automobilių – Toyota “Camry”. Kiekvieno šios mašinos savininko viena didžiausių svajonių yra turėti naujausią Toyota “Camry”.

Supermarkete prie kiekvienos lentynos stovi po darbuotoją – čipsų konsultantas, sausainių su šokoladu konsultantas, mineralinio vandens konsultantas, sūrio su pelėsiais konsultantas, sūrio be pelėsio konsultantas. Palubėje besisukantiems galingiems ventiliatoriams nesiseka išsklaidyti nuolatinio kvėpavimo į nugarą dūmo.

Koh Tao sala, Tailandas

2009-04-10T21:38:00.000-07:00

2009 03 23-29

Atsidūrus Koh Tao saloje bei visą dieną sukus po ją ratus motoroleriu užplūdo noras bėgti nuo nesibaigiančių viešbučių, bungalow, restoranų virtinės bei turistais nugultų paplūdimių. Pabėgom – likusias 5 dienas oras kaista iki 33, Martynas iki 39 laipsnių- laiką leidžiam tarp arbatų, šlapių nuo prakaito paklodžių, agurkų sriuba bei šeimininke, kuri kasryt atneša kekę bananų iš savų džiunglių. Pagyvenęs anglas nerimauja, jog Martyną gali kamuoti maliarija. Gydytoja, pažiūrėjus į akis, nuramina.

Gatvėmis šlubuoja ne vienas susižeidęs turistas – gipsai, bintai, nubrozdinimai, ištinusios alkūnės. Atviroje palatoje guli nesėkmingai panardęs vaikinas - lėtai kvėpuoja prijungtas prie rūdžiais apsitraukusių deguonies balionų.

Koh Phangan sala, Tailandas

2009-04-10T20:57:00.000-07:00

2009 03 14

Autobuso motoras jau užvestas, vairuotojas kruopščiai tvarkosi jaukią darbinę aplinką – nuo prakaito ir dulkių valo vairą, papildo vandens atsargas šalia padėtame kibire, pasitaiso marškinių apykaklę, ranka į viršų braukia permirkusius plaukus. Nors geriau pagalvojus, Tailande autobuso motoras beveik visados užvestas, net jei iki išvažiavimo lieka daugiau nei pusvalandis. Mūsų akys ir toliau nesąmoningai klaidžioja autobuso priekyje, vairuotojo daiktuose ieškodamos muzikinių įrašų kolekcijos. Neradusios atsipučia – vis dar yra galimybė, jog kelionė bus rami. Kliūdamas už savo paties ilgų bei plonų kojų, arba tiesiog pasimesdamas per dideliuose batuose, iš už kampo išnyra pagyvenęs vyriškis. Paskubomis įmeta kelioninę rankinę į bagažinę, bei juda maisto prekystalių link. Čia laikas lyg sustoja: pasiėmęs didįjį šaukštą, nesikuklindamas kabina vieną po kitos gėrybes – ragauja visus sudėtus patiekalus, niekaip neatrasdamas to tinkamo skonio. Ne juokais sunerimus kavinukės darbuotoja, atlėgsta, kai betarpiškas pirkėjas pirštu bakstelėja į vieną iš jų. Autobuso vairuotojas rangosi kėdėje, vis papuškuodamas didžiuoju pedalu. Likę 36 keleiviai ramiai stebi pro langą, kaip vyriškis į jau suruoštą plastikinę dėžutę su maistu, įsimeta papildomą saują agurkėlių ir neskubėdamas linguoja į autobusą. Įsitaisęs sėdynėje, iš kažkur susiveikia didžiulę pagalvę ir užsnūsta. Kruopščiai rinktas maistas taip ir lieka nepaliestas, nes skrandis pasisotino nuo ankstesnio, 14 didelių šaukštų, bufeto. Autobusas vėluodamas skuodžia nesibaigiančiu greitkeliu, rytinės pakrantės link.

Kitąryt, lipdami į keltą, plukdantį į Koh Phangan salą, nesuprantam, kodėl taip gerai judėjęs žmonių srautas, jau kelias minutes sustojęs. Paslaptis atskleista – prie trapo užstrigęs vakar matytas vyriškis ilgomis kojomis, bando užsikelti savo bagažą. Veiksmas slenka neapsakomai lėtai, turbūt dar ir todėl, jog savo išsipūtusią rankinę tempia tik viena ranka, taip kliūdamas visur kur įmanoma ir net neįmanoma. Kitoje rankoje neša naujai suruoštą dėžutę su maistu.

Įsitaisę kelto denyje, akimis lydim tolstantį krantą. Ar keltumeisi kelis kilometrus iš Klaipėdos į Pervalką, Kylį, Stokholmą ar plūduriuotum tarp tropikų salų, palydovės visuomet tos pačios – judrios, žvalios, nešančios snape giedrą nuotaiką, žuvėdros. Vandens purslai, artėjantis naujas, dar nepažintas krantas, atsipalaidavę žmonių veidai..bei ilgų baltų kojų su dideliais batais savininkas, vėl ir vėl nerangiai kartojantis jogos pratimus denio viduryje, prie kelto apsauginių turėklų, prie durų staktos ir vėl denio viduryje. 4 valandų kelionė neprailgsta.

Kelionių didysis gėris – pakeliui sutikti žmonės. Giedrų akių 68 metų prancūzas Michel – ramybės, patirties, mokėjimo pasakoti bei mokėjimo klausyti pavyzdys. Po širdies operacijos savyje nešiojantis kiaulės dalelę, gyvybingas, koks tik gali būti, tiek metų sulaukęs žmogus. Pirmą kartą į Indiją atvyko legendiniu hipišku „Laiminguoju autobusu“ London – New Dehli, 1971 m., vėliau ten lankėsi daugiau kaip 30 kartų. Keli pajūryje kartu praleisti vakarai, besikapstant istorijoje, geografijoje, prisiminimuose ar tiesiog linksmai juokiantis. Žmogus, kuris taip lengvai neužsimirš.

Dvasingas/ nelabai dvasingas vienuolis, šiltai modamas pasikviečia į svečius. Tik peržengus slenksti, užplūsta jausmas, jog esi vienas iš 10 054 praeivių - trafaretiškai palinki sėkmės keliaujant autobusu, mašina, motoroleriu, laivu ir ilgo gyvenimo kartu, apšlaksto šventu vandeniu, užriša šventą apyrankę bei ištiesia šventą aukų dėžutę. Karts nuo karto atrasdami vienuolio dovanotą/parduotą nuotrauką, kurioje jis stovi šalia apsiavusio šlepetėmis Jamiroquai viduryj jo virtuvės.. kol kas nerandam atsakymo į klausimą: „Kokia šios nuotraukos paskirtis mūsų gyvenime?“.

Kelios savaitė praleistos Koh Phangan saloje – nesibaigiantis flirtas su jūra; lėkimas nuo aukščiausio kalno saloje, pilant negailestingai merkiančiam tropikų lietui; pusryčiai supantis hamake; mėlyni, žali bei nepažįstamos spalvos paukščiai vis sukantys ratus aplink mūsų jaukią verandą; žuvimi kvepiantis miestelis; ilgi vakarai leidžiantis vis kitokio atspalvio saulei, vakarojimas pas Rūtą su Viliumi su geltonu arbūzu ant žalios sofos (www.rutele.lt); vidurnaktį besivejantys mūsų motorolerį šunys; vis dar nesutikti Rita ir Aistis (http://dvieseazijoje.blogspot.com); kaimynai, visas atostogos leidžiantys balkone; kas vakariniai itališki ledai; apėmusi vaikiška panika dėl artėjančio cunamio, pradėjus naktį loti visos pakrantės šunims; žvejai, kas rytą grįžtantys pilnomis valtimis, išsinešantys žuvis, o tuščias skardines ir butelius numetantys čia pat ant kranto; dešimtys naujų kriauklių, atsidūrusių kuprinėje; noras sugrįžti.

Koh Lanta sala, Tailandas

2009-03-16T20:49:00.000-07:00

2009 03 08

Ankstyvi rytai sąmoningai verčia iš lovos, dar nespėjus plačiau pramerkti kairiosios akies, veda tiesiai pajūrio link. Lūžtančios ilgos bangos švelniai žadina kūną, lyg nenuorama kava su pienu. Dienos pradžia pilna oranžinių, žalių, violetinių, rausvų, baltų, rudų kriauklių bei vaikiško polėkio.

Patogiai įsitaisius ant motorolerio sėdynės, lekiant laukinių paplūdimių pašonėje, nejučia kyla noras skristi. Rankos sklendžia oru, nugara ropoja Netramdomos Laisvės jausmas. Gelsvais, mėlynais bei raudonais dryžiais spalvinti jūros čigonų kaimai; gaivinantis trintų vaisių su ledukais kokteilis pakelėje; tiltas, kurio pašonėje įmerkęs inkarą, keistom lemputėm apsikarstęs, laivas. Dar niekuomet asfalto neragavęs, duobėm nusagstytas, kelias, atveda link ilgo tuščio paplūdimio bei didelės bangos. Dar viena pilna smėlio diena, kurios nesinorėtų į nieką iškeisti.

Sala, kurioje neviešpatauja turistai bei jos teisėti gyventojai neišginti į tamsiausią, niekam nebereikalingą, kampą. Ištisų kaimų medinių namų polius skalauja jūra, nekantri senutė kasryt pasitinka iš bangų išnyrančia saulę.

Kas vakarą, viešbutėlį prižiūrinti šeima, susirenka prie televizoriaus. Nepaliaujamai juokiasi iki vidurnakčio žiūrėdami teatrališkos vaidybos margaspalvį serialą. Kitą vakarą tiesiog džiaugiasi lyriniu dainų DVD, ypatingąją dainą šeimos galva groja kelis kartus iš eilės, abu juos pritardamas estrados žvaigždei.

Nėra išblizgintų batų, akinančiai balto smėlio. Muses nuo keptos mėsos vaiko besisukantys, prie ventiliatoriaus motoro primontuoti, maišeliai. Šiukšlių niekas nerūšiuoja ir turbūt to dar nedarys artimiausią dešimtmetį, kol tik galės prasikasti pro jas link jūros. Yra ramybė, papajos salotos, saulėlydžio atbėgantys pažiūrėti šunys, kylantys į naktinį dangų raudoni žibintai, ir dar kažkas, dėl ko tiesiog jauku. Mirkstant sultingo saulėlydžio atspalviuose, Martynas pasakė: „Čia galima ir numirti“.

Chiang Mai, Tailandas

2009-03-16T20:34:00.000-07:00

2009 02 07/16
2009 02 24/28

Milijoninis miestas, plačiai atlapojantis duris kiekvienam, kuris nori užeiti į senovę, lyginant lubų drožinius, lėtai lankyti vieną šventyklą po kitos, naktiniuose turguose krautis pilnas lėkštes sultingų gėrybių, lankyti meno parodas arba tiesiog klaidžioti gatvėmis. Nepaaiškinamas saugumo jausmas, tarytum čia pažinotum viską, lyg valgydamas savo vaikystėje mėgiamą rūgštynių sriubą. Netrūksta nieko – nei druskos, nei pipirų, nei grietinės.

Į rytinį miegą lengvais mostais atsklendžia kiniškos muzikos garsai. Susimaišiusi su sapnu, spaudžia apelsinų sultis, prausia veidą šaltinio vandeniu, bei nešdama keliametrinius sparnus, lėtai veda aukščiausio kalno link. Šviesus rytmetys, plaukiant kartu su ramybės debesimis. Dienos pradžia, kvepianti smilkalais, prasmingu gyvenimu bei rytine gaiva. Oazė, kurią kasdien savo rankomis kuria toks pat žmogus, kaip mes visi. Nesibaigiantys vijokliai, monotoniškas vandens čiurlenimas, tvirtai laiko už skverno ir tik įdienojus praleidžia pro vartus. Magiška vieta, ilgiems pokalbiams su pasiilgta drauge. Sustabdyta akimirka, traukianti į nesibaigiančios kelionės verpetą.

Patvoryje, nuo saulės ir maisto pertekliaus, tinsta neaiškios veislės šuo. Kitas, tokį pat, akiai nemalonų prifarširuotų riebalų kiekį, sugebėjo tingiai nuvilkti į pavėsį. Kartais pasigirsta kažkoks keistai duslus, tarytum rankšluosčiais užkimšto sprogusio vamzdžio, garsas – žaismingas amsėjimas nulydint pravažiuojantį dviratį. Sunkiasvorių trijulės vinis – moteriškai meili, iš nasrų kamuolėlio nepaleidžianti Bubu, praeinant bakstelėti drėgna nosimi, tarsi kviesdama drauge praleisti pusdienį.

Ankstyvą rytą bobute slenka iš rytinio turgaus namolio, nešina keliomis pintinėmis pirkinių. Tik įpusėjus šalutinę gatvelę, nusilpęs kūnas, lyg sulėtintam juodai baltam kine, susmunka ant žemės. Neskubėdami rieda pomidorai, svogūnai, kiaušiniai. Vis dar kaip toje pačioje lėtai juodai baltoj akimirkoj. Negailestingai lėkdamas autobusėlio vairuotojas, mus kūliavirsčiais gabenantis į stotį, staigiai pasuka į gatvę kairėje, priversdamas apglėbti bekrentančias lauk kuprines bei atgal įsisodinti, skubantį senolei į pagalbą, žvilgsnį.

Žmonės praeidami kalbina nesibaigiančias eiles varpų, kurie tingiai bet sodriai ūbauja ant aukšto kalno. Miestas slepiasi po rūko debesimis, greitkelio pakraščiu einame kažkur. Neprieinam, bet tiesiog gera, kai gali klampoti lapais su drauge čia, lygiai taip pat, kaip ir kažkadais tenai.

Nuklydus vos kelis žingsnius nuo sekmadieninio turgaus šurmulio, į kiemą įsivilioja žvakių jūra. Jaunas vienuolis lėtais žingsniais sukasi tarp liepsnų, vėl ir vėl degdamas vėjo įveiktas. Ramybė, susikaupimas bei besitęsianti kelionė – nuo vieno šviesulio ligi kito. Meditacinis stebuklas, lyg skudurėlis valantis minčių plokštelę nuo susikaupusių dulkių.

Mae Hong Son, Tailandas

2009-03-16T20:22:00.000-07:00

2009 02 19

Beklaidžiojant senojoje šventykloje ir pučiant dulkes nuo čia pat įsikūrusio muziejaus eksponatų, žvilgsnis nejučia užkliūva už širdžiai miela tvarka sudėliotų spalvų – geltona, žalia raudona. Shan - Birmos (dabartinio Myanmar), plotu didžiausios administracinės dalies, vėliavos vidurį puošia baltas apskritimas. Visa kita – kaip namie austa. Tolumoje pakvipo spirgais ir bulviniais blynais. Gal kaip tik šiandien į Lietuvą grįžo pirmasis vieversys, už skverno parsitempdamas pavasarį.

Vyrai visą dieną darbuojasi – paskendę kaitroje bei prakaito laše, betonuoja pagrindinį įėjimą į senovę menančią šventyklą. Vakarop, pėdinant pro šalį, akys užkliūna už gražiai stingstančio betono bei dar gražiau įsispaudusių praeinančio šuns pėdų. Tarsi nerašytas kvietimas prisijungti. Dvi plaštakos, supratingai greitai įspaudė savo atvaizdus bei nesidairydamos nuskubėjo nusiprausti į čia pat tyvuliuojantį tvenkinį. Ryte vyrai mirko kitame prakaito laše bei iš naujo betonavo praėjimą.

Pyragėliai iš lipniųjų ryžių bei mėlynių uogienės, apibarstyti cukruje mirkytomis šviežiomis kokoso drožlėmis; aliejuje keptos miniatiūrinės spurgos iš saldžiųjų bulvių; aštriosios salotos; moliūgų kepsniai; ant grotelių kepta žuvis, atšaldytos kakavos gėrimai, vaisinis kokteiliai – kasdieniški vakarinio turgelio džiaugsmai, kuriuos mums įsuka į palmių lapus, taip paruošdami lauknešėlį išsinešimui. Gėrybes skanaujam tvenkinio pakraštyje esančioje pavėsinėj, akimis nardydami vakarėjančio dangaus atšvaituose.

Už lango pasigirsta nedrąsus katės miaukimas. Atkiūtinusi aplūžusiais stogais, murkdama trina savo raina kailį į tinklelį, saugantį mūsų būstą nuo visokių įkyrių skraidūnų. Keistas šiltas vakaras. Trise.

Ant kambario sienos kabo mėlynas drakonas, siuvinėtas sidabriniais žvynais.

Šaligatviu žingsniuoja baltas pudelis, ryškiai violetinėmis ausimis. Milan/Tokyo/London/ Paris New Look 2010?

Pai, Tailandas

2009-02-20T06:35:00.000-08:00

2009 02 17

Tarsi spirale sukamės kalnų keliais. Mėlyname rūke bemirkstančios viršūnės, jau seniai velka žvilgsnius kerų tinkluose. Pušų pavėsis, ant kelio prikritusių spyglių kvapas primena kelią į Juodkrantę, vaikystės link.

Plaustas, vingiuojantis sraunia upe, plukdo gaivos beieškančius keliauninkus. Likus kelioms dešimtims metrų iki finišo, šiek tiek pakrypus upės vingiui bei plaustui, kartu slysteli vežimėlyje keliaujantis paralyžiuotas žmogus. Iš pradžių vežimėlis tarsi juokaudamas pavažiuoja plausto galo link, vėliau į upę kyšteli vieną priekinį ratą ir ..nieko ilgai negalvodamas nugarma veidu žemyn į upės tėkmę. Akimirka nesusipratėliškos tylos ir sąstingio, ant plausto likę žmonės neria į vandenį – kas gelbėti vargšo žmogaus, kas gaudyti jo keturratės priemonės. Ištemptas į krantą nepaliaujamai kosėja, bei išsigandęs kažką murma. Iš fotoaparato ir filmavimo kameros pūsdama lauk vandenį, užkrečiamai kvatoja žmona, norėjusi artimam žmogui padovanoti laisvės jausmą. Sėdėdamas varvančiame vežimėlyje, vyriškis lėtai traukia cigaretės dūmą. Šiek tiek netikėtą, pačias mažiausias kraujagysles suvirpinusį, likimo pokštą priėmė. Nuotykis, padėjęs pabusti iš daugel metų trunkančio miego.

Vakarėjant, sutūpę ant kalno kepurės, gaivinamės vis neatsibostančiais apelsinais bei žvilgsniais nardome uolų koridoriais. Lyg gilų rudenį, papūtus lengvam vėjui, krinta milžiniški lapai. Užsimerkus, mistiškai baugus čiužėjimas, nukelia į juodai baltą senovinį siaubo filmą. Pasigirsta, ant uolos krašto stovinčio vyro, tariami žodžiai „Aš toks laimingas, jog mes vis dėlto atvažiavome į Pai“.

Už kalnų slepiasi saulė, nudažydama dangų sodria spalva. Upės monotoniškas čiurlenimas nardina į visišką ramybę. Dieną lydėjusį karštį, skandinam vėsiam vandenyj. Nuo kalvos atidarda žmonių prigrūstas sunkvežimis. Išlipę bei minutėlę paspoksoję, puola tempti ir mėtyti akmenis, kurių krūva pūpso pakrantėje, į mašinos priekabą. Tiesiai į upę įvažiuoja apdulkėjęs motoroleris, kurį šeimininkė pradeda kantriai muiluoti. Brendam lauk iš savo pastelinio vakaro. Spėjus nusišluostyti tik vieną koją, sunkvežimis su visa savo palyda dingsta horizonte.

Lampang, Tailandas

2009-02-20T00:24:00.000-08:00

2009 02 04

Oranžinių žiedų skraiste nuklotos siauros gatvelės tvorų sienos. Kasryt, vos pravėrę viešbučio duris, įkrentam į gaivių spalvų eketę. Vakarojam, sėdėdami čia pat ant turėklų, gliaudydami mandarinus. Pavėjui atklysta 70 – ūjų hitų atšvaitai, sklindantys iš netoliese esančio kioskelio/baro. Niekuo neypatinga, bet mums mieliausia gatvelė mieste.

Akys tiesiog limpa po dieną nukulniuotų kilometrų. Vakaro gaiva lieka anapus užuolaidų, saldėsis palengva atšliaužia į sapną. Kliūdami už kas trečio laipto, atbrazda pusamžiai kaimynai. Po keliolikos minučių atkaklios kovos su durų spyna, pagaliau pavyksta įsibrauti į kambarį, perregimo plonumo sienomis. Kartu išpakuojame lagaminus, prausiamės po dušu, vakarieniaujame, dalijamės dienos įspūdžiais. Palengva už sienos daromo masažo judesiai, žada artėjančią dienos pabaigą. Kelios minutės svaiginančios ramybės, gramzdina atgal į klampų miegą..kol už sienos pasigirsta tailandiečių kalbos pamokėlė. Pakartojami visi, per mėnesį išmokti žodžiai, atkakliai tobulinama tartis. Neprigirdintis vyriškis, stengiasi atrasti tonų dermę, vėl ir vėl raiškiai skiemenuodamas. Sekasi nekaip, todėl pamoka užsitęsia. Nepavyksta pagauti akimirkos, kurią pradedamos aiškinti anglų kalbos subtilybės, veiksmažodžių laikų struktūra. Kultūriniai mainai šviečiant mėnulio pilnačiai.

Chang Saen, Tailandas

2009-02-14T23:46:00.000-08:00

2009 02 01

Mekongo pakrantės nutūptos mažyčių, vakarais karučiuose atvažiuojančių, kavinukių. Bambuke garinta žuvis, kokosais kvepianti sriuba, citrinžolės arbata. Tailandas šypsosi ir vėl priima mus keliems mėnesiams.

Praleidom visą vakarą kartu, bet nespėjom susipažinti. Labai trumpai kirptas, pailgą veido formą griežtina kumpa nosis bei atsainiai parinkti akiniai. Paaugliškai ištįsusias kojas įspraudęs į akivaizdžiai per trumpas kelnes, besimataruojančios rankos išduoda, jog per 33 egzistavimo metus, taip ir nesusigyveno su savo kūnu. Dažnai vartoja žodžius „šlykštu“, „mama“, „nuobodu“ „Palestina“ „medžiai“, „pinigai“, „pinigai“, „didžiuotis“, „pinigai“. Vis dar gyvena su mama, nes nereikia už nieką mokėti. Demonstruoja trijų paskutinių dienų nufotografuotus 652 kadrus, iš kurių 638 medžių šakos ir lapai. Likę kadrai - žydinčių ir jau nebežydinčių gėlių. Labai išgyvena, kai vieno iš jų vos neištrinu. Kiekviena pokalbio tema baigiasi palestiniečių niekingo gyvenimo sakmėmis. Labai patinka vienam keliauti, kadangi nereikia prie nieko derintis, planuojant veiklą. Paskutiniuose 4 miestuose, užsibūna po vieną dieną, nes, atvykęs nežino ką veikti. Su savimi turi atsivežęs 2 kompaktus orchidėjų nuotraukų.

Autobusų kompanijos bilietų pardavėjas, paklaustas apie autobusų grafiką, kažką neaiškiai suniurna ir galvą toliau panardina į kompiuterio monitorių. Akys vagiliškai nuklysta ekrano link – vyksta intensyvios, nepertraukiamos internetinės tarpgalaktinės studijos apie NSO bei ateivių įtaką žemės gyventojams.

Vos iškėlus koją iš kambario, kūliavirsčiu versdamasis atrieda Žvangutis. Kelių mėnesių šunytis spalvoja dieną klampiai sodria medaus spalva bei širdin drabsto džiaugsmo seiles.

Vieng Phukha, Laosas

2009-02-14T02:38:00.000-08:00

2009 01 30

Naktis užpylė kibirą neperregimai juodos tamsos ir kitą, ne ką mažesnį, kibirą žvaigždžių. Stovime užvertę galvas kaip penkiamečiai. Dangus lyg prisnigęs mažų šviesulių. Mėnulio jaunatis keistai šypsosi - kažkada jo išsidėstymą danguje apibūdinau kaip „U“ raidę, šįvakar jis nusišypsojo. Nuo ausies iki ausies. Šis ir kiti aplinkiniai kaimai neturi elektros.

Upė. Vyrai plauna mašinas, paaugliai motorolerius, pasroviui stovinčios moterys – salotas, kojines, marškinius bei svogūnus, šalia galvas muiluoja vaikai, už kelių žingsnių pritūpusi bobutė tuštinasi, šunyčiui tiesiog patinka upės tėkmė ir kompanija.

Jau kelias valandas lūkuriuojam autobuso. Vietinis verslininkas bando nurauti metų sandorį, siūlydamas mums važiuoti jo mašina, kuri ir taip prigrūsta moterų, žąsų, vaikų, kukurūzų burbuolių, vyrų ir pintinių. Pagal jo genialųjį planą, 3 val . kelionė mums turėtų atsieiti lyg lėktuvo bilietai biznio klasėje, padengdama visų kartu važiuojančiųjų, bei šią savaitę ketinančių važiuoti, kelionės išlaidas. Pro šalį nė nestabdydamas nuskrieja ilgai lauktas, dar labiau prigrūstas, autobusas. Verslininkas tirpsta iš pasitenkinimo, trinktelėja savo pergrūsto pikapo duris, bei iki galo numygia, dulkėse mus paskandinantį, greičio pedalą. 10 minučių tylos, apmąstant rūgti pradėjusią dieną. Iš pelėsinės nuotaikos atsibundam atvirame kariniame džipe, važiuodami su draugiškais tailandiečiais. Skriejame kalnuose paskendusiais serpantinais, už savęs palikdami Laose praleistą sausį.

Luang Nam Tha, Laosas

2009-02-14T02:29:00.000-08:00

2009 01 25

Kiekviena kelionė tarsi dar vienas išbandymas kūnui bei jausmams. Visą dieną lyg spirale sukamės nuvogto betono gamybos kalnų keliais, nukeliaudami vos šimtą su viršum kilometrų. Akys niekaip nenori priimti autobuso kaimyno, vis spjaudančio savo gličius syvus čia pat ant grindų. Ant kelių ropinėja pusmečio mergaitė nuogu užpakaliu, kuri karts nuo karto apšlapina tėvelio rankas. Kiekvieną kartą mažylei šiek tiek suniurzgėjus, ji nervingai supurtoma savo pradėjėjo, arba bloškiama šalia sėdinčiai ir be perstojo vemiančiai mamai. Pabaigus kiekvieną skrandžio tuštinimo sesiją, maišelį su visu turiniu net neapsižvalgydama svaido pro langą. Užslėpta ilgo veikimo bomba žlegtelėja tiesiai po kojomis lėtai pėdinančiam diedukui, kita praskriejo pro pat dviratininko galvą.

Važiuojant pro varganas lūšnas, stebint dulkėse besimaudančius basakojus vaikus, upėje besimuiluojančias šeimas, laviruojant tarp spjaudalų šūvių, galvoje nerimsta viena ir ta pati mintis – mokslas ir išsilavinimas. Mokyklos direktoriai, praradusiems motyvaciją paaugliams, galėtų net nesusimąstydami išrašinėti mėnesio kelialapius į šią šalį. Rezultatas turėtų būti stulbinantis..jei neužstrigtų kuriame nors vietiniame bare.

Raudonos dirvos vieškelis, brėžia liniją per nesibaigiančius, šlapuojančius ryžių laukus. Vėl ir vėl minam pedalus. Kūnas nuvargsta, siela dar labiau sužydi.

Pardavėjai, atiduodami grąžą vis bando nusukti 1000 kip. Lyg netyčia. Dažnai pastebim per vėlai. Besikartojanti smulkmena, kuri linkusi pūstis.

Paupyje mirksta buivolai, tolimesniuose kaimuose moterys, pasidabinusios savo genties drabužiais, veja siūlus. Pavėjui skamba vis nesibaigiantys kinų naujųjų metų šventimo atgarsiai – Kinijos siena vos už 50 km.

Nong Khiaw, Laosas

2009-02-14T02:23:00.000-08:00

2009 01 19

Abi kuprinės skaudžiai žlegteli ant žemės sukeldamos oranžinių dulkių debesį. 4 valandų kelionė, ryto šaltuko perpučiamame sawngthaew, pasiekė tikslą. Mažas, kalnų apsuptyje nutupęs miestelis, kelios gatvės, žalia upė ir žmonės gyvenantys savo ramų gyvenimą. Šiek tiek lėtą ir dulkėtą.

Prie namo guli nukenksmintą bomba – senųjų laikų žiaurus palikimas. Dabar ji transformavosi į vaistažolių prisodintą lovelį. Padalinta į dvi dalis priglobia savyje grožį ir sveikatą.

Gyvenimas pradeda virti penktą-šeštą ryto, užgiedojus paskutiniam gaidžiui. Moterys puola skalbti skalbinių krūvas, virti pusrytines sriubas, vyrai uoliai kimba kažką vis pakaldami meistrauti. Jėgos apmažta apie aštuonias, visi ramiai susėda besišnekučiuojant stumti dieną.

Veidu slysteli šypsena, prisiminus, kaip tėvai mažiems vaikams griežtai draudžia žaisti su ugnimi ir aštriais daiktais. Šioje dulkėtoje gatvėje, penkerių metų mergaitė kartu su keliais metais vyresniu broliu, apsiginklavę tvirtomis mečetėmis, išsijuosę kerta bambukus.

Socialinės apsaugos sistema Laose tvirta – žmonės stengiasi kuo anksčiau vesti ir susilaukti kuo daugiau vaikų – šiek tiek pastangų, malonumo ir garantija, jog bent vienas iš vaikų senatvėje atsidėkodamas parūpins ryžių ar makaronų.

Aplinkiniuose kaimuose gyvena skurdas, tos pačios dulkės bei gražūs vaikai. „Sabąai-dii pen“ praeinant pasigirsta iš kiekvienos murzinos burnytės – kažkas ne per seniausiai visus apdalino tušinukais. Nebloga alternatyva saldainiams.

Nuslinko rytiniai rūkai, įsidienojo. Virškindamas pusrytinę vištieną, tingiai krapštydamas iš tarpudančių ryžius, atsirėmęs į medį kiurkso jaunuolis. Užmetęs koją, įspraustą į nukirptais galais sandalą, ant kitos, tokios pat išradingos kojos, saugo tiltą. 8 val. darbo diena plaukia neįtikėtinai lėtai, tobulinant ir taip nepriekaištingus spjaudymo įgudžius bei snaudžiant, smakrą saugiai atrėmus į automatą. Visi Laos priešai naktį miega, bet tiltas išlieka budrus ir toliau saugo pats save.

Kertinis verslas, padedantis ir toliau šiaurės Lao kaimams balansuoti ties bado riba, - šluotelių gamyba. Jas gamina visi, procesas užtrunka viduramžiškai ilgai.

Už kaimyno tvoros nerimsta, savo juodas dienas kiurksanti kiaulė. Nuo pat ryto žviegia net uždusdama. Nuojauta ir praeinanti žąsis kuždėjo dar juodesnę dieną. Vakarop, parsigavus namolio, buvo tylu. Nosį rietė svilintos skerdienos kvapas.

Tona gražios gamtos nardina į savo glėbį. Ilgi pasivaikščiojimai, nesibaigianti upės tėkmė, rūkai, išnyrantys iš kalnų virtinės – rami diena, keičianti kitą, tokią pat ramią. Nenuobodžią.

Apriedėtos apylinkės vertos neskubant gerėtis jomis ne vieną dieną. Vėl ir vėl atsipūsti užstūmus dviratę priemonę į kalną.. ir atsidūsėjus pasileisti žemyn. Indas, nuomojantis dviračius su neveikiančiais stabdžiais, verda labai skanią kavą.

Luang Prabang, Laosas

2009-02-14T02:08:00.000-08:00

2009 01 12

Kelionė neprailgo – pro šalį slenkančių kalnų didybė, kas pusvalandį stojantis autobusas bei Laoso populiarioji MUZIKA. Kiekviena daina skiriasi tik pustoniu. Hitus turim galimybę išgirsti 6 kartus iš eilės. 11 valandų nirvana.

Slėnis ir paupiai žydi oranžine spalva nuo vis praeinančių vienuolių apdarų.

Būgno dūžiai.

Mažuose it delnai narveliuose įsprausti dar mažesni paukštukai. Grubios pardavėjos rankos siūlo išpirkti nabagams laisvę. Lyg trintuku ištrinti jos blogas užmačias. Žiaurus verslas šventyklos papėdėje.

Saulėkaitoje džiūsta ryžių paplotėliai. Pro šalį pralėkdamos priešpiečių stabteli vištų būrelis. Įprastas kasdieninis maršrutas. Vakare paplotėliai atsidurs turguje. Gal net ant to paties prekystalio, kaip ir ryžiais kimšta nepasotinama rytinė višta.

Lojalių klientų sistema Laose išradinga – prekė brangsta tolygiai su kiekvienu pirkimu.

Laosas šiandien galų gale atvėrė duris. Sabąai-dii. Nedrąsiai, lėtai, bet ganėtinai plačiai. Už jų draugiški, norintys bendrauti žmonės, gardi kava, vaisiniai kokteiliai, gomurį maloninantys pyragaičiai, plačios ir sraunios upės Norisi tikėt, jog durys neberakinamos.

Keista su žmonėmis susipažinti ir bendrauti jų nematant. Nepermatomų garų pilna pirtis kvepia žolelėmis. Sielą skalauja didžiuliai uzbonai arbatos.

Už mėlynų langinių antrame aukšte gyvena senolis. Kasdien pro jų plyšį, pasislėpęs nuo pašalinių akių, stebi praeivius, upės tėkmę. Pamojavus, pražysta bedantė burna. Dvelkia jautrumu bei šiluma.

„You are so beautiful. Buy from me something“.

Kiekviena kartą užslinkus nakčiai, pasigirsta nedrąsus juokingai lūžtantis gaidžio giedojimas. Pradedančio gaidžio.

10.15 val.: sabąai-dii tuk tuk waterfall! 19.48 val.: sabąai-dii tuk tuk waterfall! Pasiūlymas nugabenti iki už valandos kelio esančių krioklių visuomet yra laiku.

Vientiane, Laosas

2009-02-14T02:00:00.000-08:00

2009 01 05

Dulkių sūkuriuose besimaudanti prancūziška architektūra, kiek įmanoma daugiau iš užsieniečio išpešti besistengiantys prekeiviai, purvini bet nepigūs viešbučiai. Pirmas įspūdis atvykus iš šypsenų šalies į Laoso sostinę..pilkšvas. Laukia lėtas lukštenimas, beieškant skanių akimirkų sielai.

Tarsi iš giliausio vaizduotės stalčiaus nugvelbtos saulėlydžio spalvos Mekongo pakrantėje.

Esu nufotografavusi neįtikėtino grožio, gilios prasmės akimirkas. Kiekvieno, mėgstančio foto meną, žmogaus svajonę. Nuotraukos, kurios spinduliuoja nesibaigiančią energiją bei tuo pačiu metu dvelkia ramybe. Nufotografavus akimis, nes fotoaparatas ramiai sau ilsisi pamirštas namuose arba būna ištrauktas iš dėklo 1 sekunde per vėlai.

Prispaudęs peršalimas dovanoja geresnį viešbutį, kabelinę televiziją bei stiklainėlį marinuotų agurkų iš Vladivastoko ‚Zolotaja Dolina“ (s česnočkom), atrastų vietinėje parduotuvėlėje. Kelios dienos sveikstant minkštoje lovoje.

Izraelio atakos Palestinoje; Rusija atjungė dujas daliai Europos; 75 metų vokiečių milijardierius nusižudo šokdamas po traukiniu; gaisras Bankoko naktiniame klube, nusinešęs krūvos žmonų gyvybes; Didžiulis potvynis Indonezijoje. Podiumu žingsniuoja ateinančio sezono Versace mados namų kolekciją pristatantys modeliai. Azijos rinkos alsuoja finansiniu optimizmu, kompanijų akcijos kyla nesigręžiodamos į praeitus nesėkmių metus. Tas pats televizorius. Tas pats pasaulis.

Gretimame kambaryje nenustodama rauda mergina. Istorija tradiciška ir sena kaip pasaulis - vaikinas susideda su geriausia merginos drauge. Verksmai netyla ir kitą dieną. Trečiąją visi trys draugiškai iškeliauja Combodia link, kaip ir planavę.

Nong Kah, Tailandas

2009-02-14T01:51:00.000-08:00

2008 12 30/ 2009 01 04

Kur beeitum vis pasigirsta vejyje besisupančiu varpelių skambesys. Tamsaus medžio namas, mus priglaudęs kelias dienas, ūbauja neatsilikdamas nuo kaimynų. Verandoje, aplink savo ašį sukasi pakabinti drambliai. Atsikartojantis ritmas ir skambesys gramzdina į minčių uogienę. Klampią, malonią, išskleidžiančią nepatirtus skonius. Pusryčiai užsitęsę, bet neprailgę.

Tarpduryje pasirodo, rankšluostį po pūpsančiu pilvuku pasirišęs, įtaraus žvilgsnio vyriškis. Be šypsenos informuoja, jog kam nors vaikštant koridoriumi juda jo kambario grindys ir jog jei taip bus atėjus nakčiai, jis negalės ilsėtis. Vidurdienį, besisupant saulės spinduliams, ruošiasi bemiegei nakčiai. Ne veltui. Sutemus stengėmės sklesti oru, jog neišjudintumėm begėdžių grindų. Pavyko. Nepavyko tik apsaugoti nuo namo šeimininkės įsilingavusio vakarėlio su artimiausiais draugais, “Mekong” viskiu bei vis garsėjančiomis šnekomis.

Kambario Nr 3 gyventojo rūškanas veidas nepaslepia bemiegės nakties pėdsakų.Trumpos baltos kojos kyšo iš dar trumpesnių ir baltesnių šortų. Ant pečių nerūpestingai (ilgai prieš veidrodį derinus, jog atrodytu nerūpestingai) užmestas melsvas megztinis. Neslepiamas prancūziškas akcentas bei tarsi linija nubrėžti plonyčiai ūsai dalija kelionės patarimus. Be kompromisų. Per kelias minutes pakeistas mūsų nevykęs kelionės planas. Rūgštus senstelėjusio senbernio skonis niekaip neišsimaišo gardžios rytinės kavos puodelyje. Kartais nereikia ilgai ieškoti atsakymo, kodėl kai kurie žmonės taip ir lieka visą gyvenimą vieniši. Viskas praeina. Netgi kvanktelėjęs prancūzas atsisveikindamas pamoja mūsų pusėn, atsargiai nulipa laipteliais ir sudėjęs už nugaros rankas nužingsniuoja gyventi savo juodai baltą gyvenimą.

Drambliai nenuilsdami sukasi ryto gaivoje.

Mieste daug šunų. Devyni dešimtadaliai iš jų - vaikiškais marškinėliais papuošti balti pudeliai.

Jaukūs vakarai ūpės pakrantės kavinukėse. Ant grindinio patiesti kilimai bei žemučiai staliukai kviečia jaukiai įsirangyti ir begurkšnojant vaisinius kokteilius laukti naujųjų.

Balionai, užstalės karaoke, šokiai ant stalų – audringai pasitinkami 2009 tajų šeimose. Savaitės atostogos, kurių metu užsidaro visi ofisai, bankai, dauguma parduotuvių. Tajų naujieji dar tik pakeliui – 2552 balandžio mėn.

Nataša yra tikras tailandietiškas vardas. Bent jau taip tvirtino sutikta mergina. Vidutinės klasės prostitutės stiliaus drabužiai dengia draugišką žmogų. Rytinis klausimas – “shrinken?” išduoda šiek tiek mokant vokiškai. Penkeri metai Šveicarijoje, sūnus Anthony, grįžimas atgal į Tailandą, vyras, aplankantis 2 savaitėms 1 kartą per metus. Kasmet siunčiami 10 000 eurų bei nupirktas baras – gera kaina, įpareigojanti neuždavinėti klausimų, ką jis veikia likusį laiką. Vyrui ir sau.

Krabi, Noppharat Thara, „Long Beach“, Tailandas

2009-02-14T01:39:00.000-08:00

2008 11 22/ 12 29

Ae – tvirtos, šeimos stalo ketverios kojos, mama, žmona, šunų dresuotoja, gydytoja, direktorė, vadybininkė, buhalterė, restorano virėja, padavėja, valytoja, dažytoja, baldų gamintoja, smagi pašnekovė. Dovanoja ne vieną humoro vakarą. Ypač pasakodama apie buvusius vyro verslus. Esant nors keliems gramams alkoholio kraujyje, negali praslinkti pro riebalų nusiurbimo temą.

„Handsome man“, Pae – šeimininkės vyras, vaikų tėvas, šeimos bankrotas. Praeityje - slidžių idėjų autorius ir didis verslininkas. Šiuo metu jį samdo žmona, moka 14 litų per mėnesį bei kartais nuperka laikraštį. Žemo ūgio, akivaizdžiai pliktelėjęs vyras, kadaise turėjęs ilgus banguotus plaukus, kurių slinkimą bandė išgelbėti įvairiais vaistais ir procedūromis. Išlaidos – 10 000 litų. Rezultatas – plaukų įtikinti niekaip nepavyko. Vėliau, stilisto pagalba, bandė formuoti plikę maskuojančias šukuosenas. Graudžiausias vaizdas būdavo lekiant motoroleriu. Išlaidos - 5000 litų. Nusprendė pasilikti tiesiog pliktelėjęs ir gražus. Painioja žodžius „kitchen“ ir „chicken“

Verslas Nr. 1. Nepasitaręs su žmona, brolio įkalbėtas, atidarė autoservisą. Brolis nemėgo dirbti, bet dievino avansinius pinigus bei neužtarnautas atostogas Po metų įmonę reikėjo uždaryti, nes neatpirko patalpų nuomos. Nuostolis – 30 000 litų.

Verslas Nr. 2. Nepasitaręs su žmona užveisė krevečių fermą. Apie jų auginimą menkai ką išmanė, bet kažkur girdėjo, jog tai labai pelninga. Išlaidos iš šeimos biudžeto – 350 000 litų. Žmona apie viską sužinojo, kai reikėjo papildomų piniginių įplaukų tvenkinių plėtrai bei jų išlaikymui. Verslas po vandeniu, drumstas. Šeima – vienybė. Pardavė žmona savo auksus. Krevetės kažkur auga, arba ne. Po vandeniu nėra skaidrumo. Verslininkas nuėmė nuo jos ilgai kauptos sąskaitos 150 000 litų santaupas bei dingo dviems savaitėms. Gyvas? Pagrobtas? Žmonai pasisekė surasti krevečių fermoje. Be pinigų ir pliką.

Em – vienuolikmetė, būsima estrados žvaigždė, arba bent jau karaoke liūtė. Jei mažajai sesei kas nors padovanoja Barbę (o dovanoja dažnai), nelaukusi nė kelių dienų, nusuka jai galvą. Netyčia. Patinka kareiviai vyrai bei žaisliniai šautuvai. Nelaimingiausia penktadienio vakarą, nes rytoj nereikia eiti į mokyklą. Žmogus, kuris pasibeldė į širdį.

„Never cry“ Oei – šeimos pagrandukas, plačia šypsena išsivilioja viso pasaulio dėmesį, tėvelio bučinius ir „Barbes‘.

Sky – sukto žvilgsnio bet švelnios sielos rotveileris. Kasryt pagauna įtarius žvilgsnius dėl dingusių šlepečių arba sugraužtos kėdės. Dažnai eina į jūra paplaukioti. Šeimininkas kviečia: ‚Sun“.

Sun – Sky brolis, dar vienas sukto žvilgsnio, šiek tiek homoseksualaus polinkio rotveileris. Ramus, moteriškai švelnus. Šlepetes, už kurias ryte Sky gauna barti, sukramsnoja jis. Šeimininkas kviečia: „Sky“.

Num One – auksaspalvė retriverė, žavi paplūdimio dama,vėlią naktį į pasaulį atvedė dar 8 gyvybes. Mėgsta su savimi nešiotis kamuolėlį.

Big – hiperaktyvus, su pagaliu dantyse besisukantis labradoras, mažiausiai progai pasitaikius gaidina Sun. Num One šunyčių tėvas/ spermos donoras.

Čiauhuoj – nosį riečiančio kvapo, Paris Hilton rankinukinės veislės kalė, nenulipanti nuo kelių. Nesvarbu kieno.

Bodhy – švedas, kuris vertas atskiros knygos lapų. Brad Pitt šablono 35 metų paauglys, kuriam pavyksta metus gyventi geriausiame namelyje su vaizdu į jūrą, kasdien valgyti prie vieno stalo su šeimininkais, bet už nieką nemokėti.

Šeima, kurioje jaučiamės savi. Prisijaukinti ir prijaukinti.

Kaimynai:

George - aukštas, robinzono penktadienio tipo vyras, vis pasitempia ir taip nepadoriai trumpus melsvus šortus. Nuo veido tartum įspaudas nedingsta „aquafresh“ reklaminio plakato šypsena, nuo kaklo (gal tai tik sutapimas) – skarelė. Mokykloje turbūt visada būdavo pirmas išmušamas per „Kvadratą“, todėl dabar vis nenuilsdamas stengiasi užsikariauti kompanijos sielos įvaizdį, kaip ir skarelę, visur su savimi besitampydamas kanadietišką mandoliną/balalaiką. Dainų melodija nesikeičia jau visą savaitę. Bando visus įtraukti į Jam session, kai prieš kelias minutes šeimininkė atvėrė širdį, jog daugiau nebegalės turėti vaikų.
Laura – save pristato George partnere. Nuslampinėta išvaizda – atsvara George tvarkingai parištai skarelei. Kanadoje dirba padavėja restorane, turbūt todėl, pavalgiusi prie šios šeimos stalo, niekada nenusineša indų.
Trečią vietą dviviečiame kambaryje užima „Tiesiog Dukra“. 25 metų merginą, kurią George pristato kaip labai ypatingą.
Atplaukė visi gumine valtimi. Su puodais, keptuvėmis, termosais, arbatinukais, stalais ir kėdėmis. Rytą Laura pradeda 6 val., nuo amžinybę trunkančio garsaus žiovulio serijos. Po to ją pratęsia George ir Tiesiog Dukra. Lėtai pasiraivydami šlepsi į verandą ir kaičia pusrytį. Verdą kanadietišką košę, užsikąsdami kanadietiškais konservais. Vėliau seka priskretusių puodų gramdymas, bei rytinis vakarinės melodijos pašvilpavimas. Apie 10 val. visi sutūpia į valtį ir patraukia į plačiuosius vandenis nuotykių ieškoti.

Australas Tim – mielai leidžia savaitę paplūdimyje, bet atėjus laikus atsiskaityti, prasitaria, jog neturi pinigų, bet gali padovanoti gitarą ir ląstus.

Gilią naktį pasigirsta balsai ir nuvažiuojančio motorolerio gausmas. Nuaidėjus beldimui į kaimynų duris, išnyra žvakės apšviestas, moters ilgais raudonais išsidraikiusiais plaukais veidas. Ryte australė pasiguodžia, jog jos penkiasdešimtmetis gyvenimo draugas supykęs išvažiavo į Phuket. Su motoroleriu, 70 km, 3 val ryto. Burnas apsemiam rytine kava bei panardinam bandelės trupiniuose.

Andreas – iš tradicinio vokiško buhalterio gyvenimo išlipo sulaukęs 33, bet dieną kol kas dar dėlioja pagal laikrodžio rodykles, gaivinančio alaus skardinukę leisdamas sau paimti tik po 18 val. Metų kelionei aplink pasaulį pasiruošė atsakingai – turi kompasą, prie galvos tvirtinamą žibintuvėlį, plačiabriaunę kepurę nuo saulės, apsauginį tinklą nuo parazitų, apsauginių kremų nuo kaitrių spindulių (10, 12, 15, 20, 25 ir 30 SPF), prie šono prisitvirtinęs grobuonišką medžioklinį peilį. Stebukliniai pilkšvi šortai 16.01 val. lengvu rankos judesiu transformuojasi į ilgas, nuo visokių gyvių saugančias kelnes. Turintis ką pasakyti pašnekovas, mąstantis horizontaliai, vertikaliai bei ratu. Artima siela.

Pernelyg mandagus knyginis „Good evening“ prasilenkiant pajūryje. „Fiodor, Marina, očenj prijatno“. Po kelių minučių pokalbio, sėdime už pusės kilometro esančiame jų išsinuomotame namelyje. Ant paklotos servetėlės suberiami sausainiai, mandarinai. Papilstomas džinas – moterims su cola, vyrams – natūraliai stiprus. Vakaras, sugrąžinantis 20 metų atgal, tarytum nesibaigianti legendinio G. Chazonav plokštelė. Pasakojimus apie mašinų bei saldainių fabrikus pertraukia kuklūs atsistojusio Fedios tostai. „ Dva časa pozora i ty na dače“ – citata apie zaparožietį.

Ilgi vakarai, prie pat bangų mūšos susikūrus laužą. Vengrai, rumunai, vokiečiai, airiai, anglai, australai, kanadiečiai, ispanai, prancūzai, olandai, rusai,japonai, taivaniečiai, tajai. Žmonės, kurie įžengia trumpam į gyvenimą, kai kurie iš jų palieka jame stebėtinai nemažai. 6 savaitės šioje aplinkoje įpila į gyvenimo kibirą naujų atspalvių. Šviesių.

Kanchanaburi, Tailandas

2009-02-14T00:44:00.000-08:00

2008 11 15/20

Rytą kavinės/baro savininkas pradeda ištreniruotu mostu užsiversdamas puslitrį alaus, kurio didesnė pusė iškart meistriškai nugarma skrandžio link. Atsivertęs snargliną sąsiuvinį, pildo išpampusią skiltį “išlaidos”. Rezultatas: 32:0, į sklandaus verslo rudžių išėstus vartus. Moteris - pasaulinės krizės kertinis baslys. Prieš kelerius metus jaunas ir kelias dešimtis tūkstantėlių eurų pasitaupęs jaunuolis, aplankęs apdulkėjusį II Pasaulinio karo muziejų, pastovėjęs ant kankinių tilto vidurio, vakarą atšaldė bare. Vietinė fėja paskandino į sapną, iš kurio ne per seniausiai pakirdęs, rado save sėdinti su apipelėjusia barzda nusipirktame bare bei pildantį nuostolių kalendorių. Sienas puošia trijų vaikų nuotraukos, didelė galimybė, turintys jo kraujo.

Tilto, menančio tragediją, pašonėje įsikūrusiame turgelyje galima rasti karinių atributų, senovinių Japonijos pinigų, sportinių batelių su perpiešta “Nike” atributika, po pirmo skalbimo spalva prarandančių marškinėlių bei garsiai kalančią ir daug minčių nekeliančią muziką.

Pokalbis prie namelio: “ne, tikrai ne šįvakar. Mes juk tik prieš kelias valandas susipažinom. Tikrai net neturėk jokių minčių.” Pokalbis po dešimties minučių kambaryje už sienos: “Ne..aš nežinau, aš paprastai taip nesielgiu..” Dar po 5 minučių pasigirsta skardžios dejonės bei pradedame kartu į taktą suptis savo lovoje. Grupinė orgija su gaivališkais kaimynais, užtrukusi kelias valandas, namelyje ant vandens.

Krioklių slenksčiai, besimaudantys vandens voniose, nepaaiškinamai kelia troškulį.

Bangkok, Tailandas

2009-02-11T20:17:00.000-08:00

2008 11 13

Po truputi tolstam nuo turistų lankytinų vietų.

Lumphini parkas vidurdienį pustuštis. Pavėsyje kur ne kur snūduriuoja žmonės. Čia dirbantiems policininkams galima pavydėti – vienas lėtai pasižaisdamas suka ratus dviračiu, kitas stumia laiką ant suolelio. Šlavėjai ir valytojai 14 val. linksmi išlinguoja namolio. Vienas gabenamas ant dviračio bagažinės, nes savojo paminti jau nebesugeba. Nori pasirąžyti ir vos nenuvirsta atbulas.

Norint valandžiukę paplaukioti baseine, reikia 2 nuotraukų, paso kopijos, pažymos iš gydytojo apie sveikatos būklę bei pilnos plaukiko amunicijos.

Iškaba ant parduotuvės durų: “Jeigu tai blizga, mes jį turime”.

Prie įėjimų į metro tikrina visų žmonių įsinešamus asmeninius daiktus. Metro linijos ne per ilgiausios, bet moderniai įrengtos. Puikuojasi prikalta lentelė, jog rezultatas pasiektas padedant japonams. Vėsu ir tuščia. Gyvenimas verda išlindus iš požemių.

Autobuso konduktorius švelniai lanksčiais judesiais vingiuoja tarp keleivių. Bilietėlį ir grąžą paduoda ranka, su tobulai nudildintais bei raudonu laku papuoštais nagais.

Vakarėjant paupyje verda veiksmas. Žmonės sportuoja, mergaitės mokosi keistų šokių, persipynusių su kovos menų judesiais.

Tarp vietinių benamių galima išvysti ir europietiškos išvaizdos žmonių. Be gyvenimo džiaugsmo akyse.

Bangkok, Tailandas

2009-02-11T20:11:00.000-08:00

2008 11 12

Miestas per kelis metus pasikeitęs.

Jaučiasi turistų antplūdis.

Sunku patikėti, bet kartais užtrunka, kol pavyksta įsiprašyti taksisto pavėžinti. Užsiprašo dvigubą arba trigubą kaina..jei sakai, jog važiuosi tik pagal prisuktą skaitliuką – pagazuoja ir dingsta už kito kampo. Arba grįžta žaisti šaškėmis su kitais taksistais.

Pro Thon Buri senąjį rajoną sunku praplaukti neišlipus į krantą. Kviečia užsibūti ilgėliau. Už kiekvieno kampo vis išnyra po kitą šventyklą. Duslūs būgno dūžiai. Vakarėjant, Wat Arun dvelkia ramybe ir gaiva. Užlipus stačiais laipteliais, žvilgsnis nuvingiuoja Chao Phraya upe. Naujas atradimas, kuriam kažkaip pavyko praslysti praeitą kartą.

Šiandien mėnulio pilnaties šventė. Miestas dūzgia lyg naujųjų metų išvakarėse. Visi skuba pirkti gėlių vainikėlių, kuriuos vėliau leidžia upe. Šiuo ritualu išperka nuodėmes bei apsivalo. Įspūdingas reginys. Upės pakrantė žiba nuo žvakių liepsnų, nosį malonina smilkalų kvapas. Čia pat įsibridę berniukai tikrina kiekvieną vainikėlį..ieško šlamančios aukos. Kartais suranda. Geras vakaras blogiems darbams. Kol šviečia pilnatis..lengva išpirkti nuodėmes.

Prie atokesnių šventyklų buriuojasi benamės katė ir šunys. Keistas jausmas – lyg nekviestam užėjus į svečius, kur tavęs nelabai kas laukia.

Plaukiant žmonių perpildytais laivais/ autobusais, akys nejučia pradeda ieškoti gelbėjimosi liemenių. Ir suranda. Tampriai surištas ir įsuktas į tvirtą plėvelę. 10 vienetų.

Įvyko lūžis. 3 dienas iš eilės Martynui koją pakišdavo 4 aukšto paskutinis laiptelis. Kaskart tas pats. Turbūt piktybiškai. Šiandien pavyko išvengti klastos.

Bangkok, Tailandas

2009-02-11T19:53:00.000-08:00

2008 11 08

Kines turistes galima atpažinti iš toli. Dažniausiai vilki ryškiai raštuotomis kelnėmis/ treningais bei avi baltais kedais. Tos, kurios ypač domisi mada ir nori atrodyti išskirtinai, prie tokių pat margų treninginių kelnių apsiauna aukštakulnius. „Laskovyj mai“ cheminis sušukavimas paverčia tikromis stiliaus ikonomis.

Miestas, kuris nemiega. Nemiegame ir mes. Minkšta lova žadėjo gerą poilsį.

Alkoholis žmones paverčia neaiškiais padarais. Dvi draugės vakaroja, kaimynystėje esančiame bare. Viena kažko paklausia, kita skuba jai atsakyti. Tai tęsiasi daugiau kaip valandą. Tas pats svarbus klausimas, bei tas pats neklystantis atsakymas. Antikos filosofijos nagrinėjimas. 3.40 ryto. Dūžta visi tą vakarą išgerti buteliai. Po dvyliktojo dūžio merginas išveda. Pelenės dalia.

Kiemsargis tingiai braukia rytinio skersgatvio šiukšles. Sukasi mieguisto ir rūdžiais aptraukto tuk-tuk ratai.

Rytinių vaisių lėkštė su naminiu jogurtu. Skanu. Vaisių ir sutrintų ledų kokteilis turbūt padovanojo bakterijų rinkinį. Vaistininkė iškart parūpino “Norfloxacin”. Bendras gatvės prekeivių ir farmacininkų verslas.

Taksistas teiraujasi iš kurios šalies atvykome. Išgirdęs, jog iš Lietuvos labai susidomi – pasirodo jog turi nemažą pinigų kolekcija bei norėtų perimti mūsų 20 litų. Telefonu su žmona išsiaiškinęs keitimo kursą, apie dvidešimtinę nebekalba. Apsiriboja kitu savo hobiu bei bando įsiminti tris jam reikalingiausias frazes: „labas“, „ačiū“ bei „aš tave myliu“. Nemokama ir naudinga.

Chatuchak turgus gramzdina į įvairiaspalvių audinių, garsų bei kvapų sūkurį. Čia galima atrasti bet ką. Tik reikia žinoti kur. Pirmą valandą sukamės tose pačiose 3 eilėse. Šunyčiai, didžiulės orchidėjos, rankomis siuvinėtos suknelės, senoviniai baldai. Čia pat vietoje daromas kojų masažas, stalai nuklojami valgiais. Diena prabėga akimirksniu, pirkiniai piniginę palengvina ne per daugiausiai.

Macau

2009-02-11T19:49:00.000-08:00

2008 11 06

Kelios valandos greitaeigiu laivu ir vaizdai keičiasi, lyg perjungus kitą radijo stotį.

Ornamentais grįstos gatvės, geltoni bei mėlyni namai, balkonėliai, suoliukais nutupdytos aikštės išduoda, jog čia kažkada šeimininkavo portugalai. Po 99 metų sala vėl grąžinta Kinijai, šiuo metu yra paskelbus autonomija. Keistas mišinys, kuris labai patrauklus. Akimirką atrodo, jog esi Europos pietuose, tolumoje skamba salsos ritmai, bet užuostas vištienos kario padaže kvapas bei aplink bruzdantys žmonės įkypomis akimis, primena ką kitą.

Vėjyje plazda skalbiniai.

Nuo Guia kalno atsiveriantis vaizdas akį stebina įspūdingo ilgio tiltais, jungiančiais Macau su Taipa bei Coloane salomis. Termometras rodo 38. Įšilęs nuo saulės. Mes irgi.

Čia pat žmonės makštinasi puikiai tam pritaikytose aikštelėse. Šiek tiek liūdna pagalvojus, ko netenka ne tokiose puikiose oro sąlygose gyvenantys žmonės.

Menininkas kiemelyje iš lėto dėlioja savo darbus, vakare vyksiančiam parodos atidarymui. Visur pūpso skirtingai išdažyti paršeliai. Su sparnais. Ant vieno iš jų užrašyta „Jei mes nekuriame meno, tai kur link mes einame?“.

Neapsakomai gardi vakarienė. Prie maisto receptūros taip pat prisilietę portugalai. Bet tai nėra blogai. Ypač su azijietiška virtuve dar nespėjusiems susitaikyti mūsų skrandžiams. Valgome trise. Pilnateisė užeigos dalyvė – katė, įsitaiso priešais mus kėdėje, kitoje stalo pusėje. Miaukimu esam skubinami valgyti krevetes. Smagus namų jausmas.

Kitoje Macau pusėje blyksintys kazino traukia ir žioplius, ir rimtai nusiteikusius. Prie stalo, ant kurio yra metami kauliukai, azartu užsikrėtusios spindėjo šešių vienuolių akys. Pasirėdę geltonais abitais leidžia penktadienio vakarą. Blizganti prabanga, minkšti kilimai, milžiniškos krištolinės liustros bei turistai iš Kinijos, ne tik rūkantys vieną cigaretę po kitos, bet ir nešantys nemažas įplaukas. Akys nespėja skaičiuoti, kiek pinigėlių byra į kazino dėžutę. Pagal pelningumą Macau dabar jau lenkia Las Vegas. Laikas sustoja, o norint rasti išėjimą taip pat reikia pavargti – vienos salės keičia kitas, ilgiausi koridoriai, veda iš vieno kazino į kitą.

Prie įėjimo į kazino kabėjo perspėjantis ženklas, jog įleidžiami asmenys tik sulaukę 18 metų. Manęs paprašė paso.

Ore tvyro kepamų sausainių kvapas. Riešutiniai tirpsta burnoje.

Krūvos uniformuotų mokinukų. Atsipalaidavę ir niekur neskubantys.

Jei eilėje priešais stovi tik keli kinai nereikia per daug džiūgauti. Jai artėjant link tikslo, tautiečių skaičius išauga – pasirodo, jog tie keli vietą eilėje yra užėmę dar 19 savo draugų.

Hong Kong

2009-02-11T18:58:00.000-08:00

2008 11 04

Viskas sprogsta nuo emocijų. Spalvų, stiklinio grožio, šviesų, kokteilis. Visą diena vaikščiojom užvertę galvas, pastatų aukštus sustodavom skaičiavę ties skaičiumi „60“..ir būdavom tik įpusėję. Jaučiamės kaip penktokai, pirmą kartą išvažiavę į užsienį. Mokomės gyventi visur, pradedant tvarkingai atliktais veiksmais tualete. Dabar suprantu, kaip jaučiasi kelių trobų kaimelio gyventojas, atvažiavęs į Vilnių.

Hong Kong nekilnojamojo turto kainos didžiulės, tai galima pastebėti beieškant nakvynės. Įsikeliam į 14 aukšte esantį 12 kvadratinių metrų kambarėlį. Sunku prasilenkti, bet tvarkinga ir švaru. Į hipį panašus savininkas, lėtai pasišvilpaudamas tvarko kambarius.

Kaskart išėjus iš viešbučio į gatvę, įklimpstam į pakistaniečių/induisų/juodaodžių masę. Prasibrauti reikia vos keliasdešimt metrų ir veidų tipažai pasikeičia. Šūkčiojimai “vači vači vači” neatsiejama dienos dalis, lyg kava su pienu. Ir šitam mieste galvoja, jog visiems europiečiams reikia laikrodžių. Norėtų įsiūlyti po 4 kiekvienam. Dėl penkto irgi rimtai pagalvotų. Rankinukų bukletai taip pat visada po ranka.

Apsistojome Kowloon saloje, vos kelios minutės iki Viktorijos uosto. Labiausiai žavinti vieta saloje. Kiekvieną rytą mėgaujames atsiveriančiu Hong Kong daugiaaukščių paradu bei kvapnia kava. Atsikartojantis veiksmas, kuris kaskart teikia tiek pat džiaugsmo kaip pirmąsyk.

Į Hong Kong salą persikelti keltu užtrunka vos 10 minučių, kaina vos keli centai. Praleidus porą valandų joje, atsiprašiau už savo žodžius, ištartus šįryt. Maniau, kad nuo milžiniškų pastatų būsim sotūs jau po pusdienio, ir jog į pavakarę užplūs nuobodulys. Architektūriniai sprendimai bei didybė nesiliauja stebinti. Apačioje, tarp gigantų, gatvelėse verda gyvenimas. Kelis žingsnius nutolus nuo finansų centro, užlieja šviežios žuvies, vaisių, gėlių aromatai, iš čia pat besisukančio turgelio. Senoviniai pastatai puikiai prigludę prie naujosios kartos. Visur jaučiama darna.

Dviaukščiai tramvajai primena daugiau kaip 150 metų buvusį britų šeimininkavimą.

Net su senyvo amžiaus žmonėmis pavyksta susišnekėti angliškai. Pagaliau galima prisiminti kalbos dovaną, o nelabai vykusią vaidybą pasidėti į stalčiuką. Ne per toliausiai, nes ir jos turbūt dar prireiks ne kartą.

Kur ne kur matomi papuošimai primena, jog greit Kalėdos. Oro temperatūra tai gramzdina į užmarštį.

Malonu įsėsti į taksi, kai nuo vairuotojo nebeskiria tvirtos grotos.

Daugelis žmonių į Hong Kong atvyksta apsipirkti. Tai paliudija ir apklausas atliekanti mergina, kuri teiravosi, kokią parduotuvę mes aplankėme per paskutinę valandą. Atsakymas ją nustebino. Turbūt ne dažnai pasitaikantis. Parduotuvės žinoma įspūdingos – savo dydžių, asortimentu, vitrinų išradingumu, paslaugiu personalu. Vėsu ir kvapnu. Nieko nestebina, kas antras žmogus nešantis garsiausių mados namų popierinius maišelius. Pilnutėlius. Hong Kong duty-free statusas tik įkvepia tokiems pirkiniams.

Mūsų 2 kelioninės kuprinės pagundai nepasidavė ir nepasipildė.

Tarp aukštaūgių namų, nemažai viešųjų erdvių: jaukūs skvereliai, fontanai, parkai. Į vieną iš jų trumpam atklydome ieškodami medžių pavėsio. Užsilikome ilgėliau. Didžiulė oazė, stiklo bei metalo apsuptyje. Malonu ir tai, kad visas tas grožis atviras visiems, nekainuoja nė cento. Retų paukščių draugijoje laikas sustoja.

Neapleidžia jausmas, jog viskas, kas čia yra sukurta, yra tam, jog žmogui būdu patogiau gyventi. Pradedant šiukšlių dėžėmis, kurios automatiškai atsidaro vos iškėlus ranką virš jos, baigiant puikiu metro išplanavimu.

Nepaaiškinamai pakili nuotaika. Gal kartu su šaltais garais purškia laimės purslus.

Laukdami autobuso žmonės sustoja į eilę, jam atvažiavus visi kultūringai sulipa.

Kowloon vilioja įspūdingais turgumis. Supranti, kiek daug žemėje yra daiktų, kurios paskirties nesupranti. Ir niekados nesuprasi.

Pilna gatvelė prisėdusių ateities spėjikų. Vieni ją mato delne, kiti kortose, treti įskaito akyse. Vieno senolio žvilgsnis buvo išties gilus.

Iš karaoke vis išvirsta sukaitę žmonės. Nuskuba nusipirkti pigesnio nei bare alaus ir vėl įlinguoja su pirkiniais į vidų. Vaizdas vis kartojasi greitėjančiu tempu. Už kelių žingsnių esančioje kitoje karaoke, veiksmas identiškas.

Praeinančios vietinės merginos nenorom priverčia atsisukti bei nulydėti žvilgsniu dar kartą. Trapios, stilingos bei gražios. Verčia pasitempti.

Nan Lian soduose tyliai groja rami muzika. Klasikinis kiniškų sodų kraštovaizdis pinasi su tradicine architektūra, tapybos bei kaligrafijos darbais. Raudonųjų karpių knibždantis baseinėlis, rausvosios lelijos ir ramybė. Moterų vienuolynas pačioje širdyje. Papuolame į pinkles – vos išsisukame neatsigėrę mažyčio arbatos puodelio už 40 litų. Taisyklių laikomasi aklai – netyčia išėję iš parko, atgal į jį patekti nebegalime – prižiūrėtoja užtveria kelią ir paaiškina, jog jei norime, galime apeiti aplink ir vėl patekti pro įėjimą. Parke vaikščiojo tik keletas žmonių bei jis yra nemokamas. “Išėjimas” reiškia išėjimą.

Atėjus nakčiai, Hong Kong pražysta lyg iš naujo. Tie patys pastatai atrodo dar labiau stulbinantys. Senoviniu tramvajumi užkilus į kalno viršūnę vaizdas pritrenkia. Vienoje pusėje miestas skęsta įvairiaspalviuose žiburiuose, kitoje – apaugę kalnai bei tolumoje plūduriuojančios salos. Šaltas vėjas neleidžia užsibūti šįkart, bet šnabždėdamas kviečia kada nors vėl čia pakilti.

Yangshuo, Kinija

2009-01-16T01:30:00.000-08:00

2008 11 01

Savaitė praleista Yangshuo leidžia pasijusti savam. Nors sykį sutikti žmonės, antrąkart pamatę, moja net iš kitos gatvės pusės.

Šis mažytis miestukas tikrai nėra tipinė Kinija – tai pirmoji vieta, kur per šias kelias sutikom tiek daug turistų. Vidurdienį jie atplaukia kruiziniais garlaivėliais, valandžiukę paklaidžioję bėga autobuso link, paskui geltoną vėliavėlę iškėlusią gidę. Popiet į gatves išlenda backpacker’iai, kurie apylinkėmis mėgaujasi ilgėliau. Mažoji Europa su Kinijos prieskoniais.

Kavinių pasirinkimas tikrai milžiniškas. Mieste yra 4 picerijos, kurios priklauso tam pačiam savininkui. Kaip, bėja, ir dar kitos 20 kavinių. Visa gatvė. Nenuostabu, jog kainos ne pačios palankiausios. Konkurencijos nėra. Bet jau šitoje gatvėje. Kitoje, situacija turbūt panaši.

Vaistinėje ant prekystalio padėtas trumpas žodynėlis. Pirmas 3 vietas užima: „viduriavimas“, „pykinimas“ bei „vėmimas“. Turbūt visais atvejais parduotų tuos pačius vaistus. Mums reikėjo į nosį purškiamų lašų, padedančių nors šiek tiek prakvėpuoti. Gavom. Veikia žaibiškai. Į sudėti nesigilinom.

Norėjosi nupirkti vitamino C, bet kadangi jo kaina pasidarė 60 litų.. persigalvojau. Valgom vynuoges bei mandarinus.

Nuėjus pasiimti užsakytų traukinio bilietų į Shenzhen (miestas, iš kurio kelsimės į Hong Kong), paaiškėjo, jog jų dar nėra. Nors turėjo būti vakar..sakė ateiti šįvakar 22 val.

Išvykstam rytoj. Jei susitikimas 22 val. bus naudingas.

Diedukas vis vingriuoja melodiją savąja dūdele. Veikia kaip vitaminai.

Kiekviena rytą, 4.20 val., pro viešbutį, spausdamas gazą, pralekia motoroleris. Iki galo mygia ne tik greičio pedalą, bet ir nepaliaujamai pypsena. Įdomi ryto pradžia.

Televizoriuje pradėjus rodyti sceną, kurioje jauna pora bučiuojasi, mažas berniukas išrausta, rankomis užsidengia burną, pasižvygaudamas kvatojasi bei iš padilbų žvilgčioja į mane. Ir taip 8 minutes. Prie jo prisijungia ir 2 vyresni broliai. Scenarijus pasistūmėjo į priekį. Kukliai nuleidusi akis lūkuriuoju kol bus pagaminti mūsų pietūs. Gerai, jog išsinešimui.

Baigdami telefoninį pokalbį, kinai draugiškai atsisveikina “ciao”. Globalizacija

Yangshuo, Kinija

2008-10-31T21:37:00.000-07:00

2008 10 30 Yangshuo

Pro langą matosi didžiulis kalnas, vakarais čirpia svirpliai.

Šalia viešbučio diedukas pardavinėja vandenį bei kitus mažmožius. Klientų pas jį užsuka nedaug, todėl beveik visą dieną groja dūdele. Labai jaukiai ir raminančiai.

Užkandžiavome “Dutch café”. Tarp kitų vėliavėlių plazdeno ir lietuviška. Ant stalo po stiklu gulėjo užkišti 10 litų. Gera prisiminti namus.

Namuose nelaimingas atsitikimas – Martynas pjovė milžinišką kriaušę ir kartu rėžtelėjo pirštą. Buvo daug keiksmų. Dėl dviejų priežasčių. Kriaušė pasirodo buvo dar viena greipfruto/ apelsino rūšis.

Vėl pakliuvom į moksleivių apgultį. 3 kartus į skirtingas užrašų knygeles turėjom užrašyti savo el. paštą bei šalį iš kur atvykom. Populiarinam Lietuva. Bent jau padedam atlikti namų darbų užduotis.

Olimpiados metu paskelbtas draudimas spjaudytis viešose vietose seniausiai užmirštas. TAI lyg savotiškas folkloras, perduodamas iš kartos į kartą. Tuo garsu prasideda kiekvienas mūsų rytas, jį girdim ir prieš pat užmiegant.

Visas miestas raudonuoja nuo apvalių kiniškų žibintų. Vis dar negaliu atsigrožėti.

Yangshuo, Kinija

2008-10-31T21:24:00.000-07:00

2008 10 29 Yangshuo

Visos televizijos rodomos naujienos yra vien tik apie Kinija. Užsienio naujienų skyrelyje, reportažas kaip Kinijos prezidentas Hu Jintao susitinka su D. Medvedev Maskvoje. Čia pasaulis ir pasibaigia. Visi siužetai yra apie kinų ekonomikos augimą, bei kasdien, kurioje nors provincijoje vykstančias elektronikos ir pan. parodas. Bet orų dalyje pranešė, jog nuo Estijos Lietuvos link, juda šalto oro bei lietaus ciklonas.

Viešbučio vestibiulyje vis pasirodo darni pora. Juodi „Nike“ šortai bei rožiniai marškinėliai. Pas ją. Lygiai tokie pat ir pas jį.

Banke prie klientų aptarnavimo langelio pririštas tušinukas. Už kitos virvutės pririšti akiniai.

Longji, Kinija

2008-10-31T21:21:00.000-07:00

2008 10 28

Trijų valandų kelias, ankstų rytą prasidėjęs Yangshuo, driekėsi Longsheng krašto link.

Oras dvelkė saulėje džiūstančias čili pipirais, juodavo senų juodų čerpių stogai.

Šimtmečius formuojamos ryžių terasos kvietė žvilgsnį kuo ilgiau klajoti nesibaigiančiais vingiais. Klajojom ir mes – tūkstančiais laiptelių, aukštyn žemyn. Ryžių želmenys buvo neseniai nupjauti, todėl vaizdai buvo šiek tik kuklesni nei katalogo pristatyme. Bet vis tiek kvapą gniaužiantys. Diena pasitaikė karšta, kilo rūkas. Tolumoje juodavo Ping An senovinis kaimelis, kuriame ir šiandien verda gyvenimas. Jis gyvesnis ir dėl užsukančių turistų. Siūvinių, mezginių bei kitokių spalvingų grožybių galerijoje galima net pasiklysti. „Heliou! Liuka liuka!!!“ lyg aidas atsikartoja vietinių moterų lūpose. Gražu. Bet žvilgnis vėl ir vėl kliūva už gamtos ir žmogaus sukurto derinio – „Septynių žvaigždžių, lydinčių mėnulį“ ryžių terasų. Beveik kilometro aukštyje vingiuojančias žaliasias juostas supa net 1900 m. aukščio kalnai. Galima kopinėti be pabaigos – už kiekvieno posūkio atsiveria vis kitoks piešinys. Taip ir kviečia užsibūti ilgėliau, bei pavakaroti prie arbatos vienoje iš vaizdingų kavinukių.

Moterys, niekada nekerpančios savo plaukų, kaip išprotėjusios bruka atvirukus su savo atvaizdais. Visų jų plaukų ilgis ne trumpesnis, nei 1,5 metro. Ilgiausias kasas nešioja 85 metų senutė, kuri per visa savo gyvenimą plaukus trumpino tik vieną kartą. Galvą visos plauna du kartus per mėnesį..Bent jau tai intriguodama sakė gidė. Varno juodumo plaukai blizga net iš toli bei atrodo tikrai gražiai. Jų savininkės viena po kitos mus palydi keiksmais, jog neperkam tų atvirukų. Kad kelelis nedulkėtų.

Kartu autobusėliu važiavo buvęs komunistų partijos pirmojo sekretoriaus pavaduotojas. Tai žaižaravo jo pavyza, bei išskirtinė šukuosena. Plaukai nuo pakaušio nurėžti lyg pjautuvu. Įspūdinga. Martynas mano, jog jis bijo vaiduoklių. Aš irgi linkus tuo tikėti.

Komunistų partijos pirmojo sekretoriaus pavaduotojas bijo ne tik vaiduoklių. Bet ir kabančių tiltų. Tuo įsitikinom.

Gidė kalbėjo labai daug ir labai greitai. Jai atrodo, jog ji labai gerai moka anglų kalbą. Turbūt taip ir yra. Bet nei vienas užsienio turistas jos pasakojimų nesuprato daugiau nei 6 procentus.

Autobusui sustojus nors 10 min. Vairuotojai iškart buriasi i kortų turnyrą.

Per televizorių rodė reportažą, kuriame, vyras pasakojo apie Microsoft office „Windows“ subtilybes. Į atlapą buvo įsisegęs pakalnučių bei paparčio kompoziciją. Kitame siužete kalbėjo moteris, kostiumėlį papuošus didžiuliu orchidėjos bei sausučių komplektu. Tai labiau jau panašėjo į puokštę.

Važiuojant pagrindine gatve visi namų fasadai yra šviežiai nudažyti, arba dažomi. Kiti 3 namo šonai tuo pasigirti negali. Antroje eilėje esantys dažų neragavę jau daugelį metų.

Kiekvieną kartą vėjui nupūtus 26 plaukus nuo viršugalvio, vyras staigiais judesiais dėlioja juos į vietą plikėje. Po to lėtai apsidairo.

Panda atsivedė dvynukus.

Lijiang upė, Kinija

2008-10-31T21:16:00.000-07:00

2008 10 26

Prieplaukoje lūkuriavo gal 50 laivų, kurie netrukus prigužėjo turistų. Visi jie – kinai. Užsieniečiams skirtieji laukė keletą kilometrų tolėliau..ir buvo dvigubai brangesni. Tik įžengus į salę, buvom maloniai sutikti stalo kaimynų – geriausios vietos prie lango be žodžių buvo atiduotos mums. Atseikėjusios iš savo krūvelės, moteriškės pažėrė po saują keptų saulėgrąžų. Su likusiais kaimynais jomis nesidalino.

4 valandos Lijiang upe. Mistiškas uolų koridorius slinko iš lėto, už kiekvieno vingio iš rūko išnirdavo naujas stebuklas. Lietus skandino melancholijoje, mus plukdydamas vaizdingoje migloje. 84 kilometrų kelias tarp Guilin ir Yangshua dovanoja tūkstančius įspūdingų viršūnių, kaskart atrodančių vis kitaip.

Gidei paskelbus, jog plaukiam pro “ Devynių arklių kalną” arba “ Upinės sraigės kalvą” visi masiškai puldavo fotografuoti. Mes kaip kokie nevykėliai įamžinom bevardes, tiesiog mums patikusias viršūnes. Net “Berniuko – pieštuko” negalėsim parodyti..per didelė konkurencija buvo prie laivo krašto.

Grupė baltomis vienodomis kepurėmis pasipuošusių keliauninkų. Išsiskiriančiai ramūs. Turbūt kartu jau keliauja kokią savaitę, bet vienas kito be baltos kepurės nėra matęs. Jei kuris nors netyčia nusiimtų – likusieji nepažintų. Ir vardų nespėjo pasakyti.“ Ruda dėmė dešinėje, gal galėtumėt paduoti arbatos?”…

Šeima mus pavaišino apelsinais. Bet jų nedavė moteriškėms su saulėgrąžomis.

Prie vieno stalo draugai pliekia kortomis. Visas keturias valandas. Dažniausia asilu lieka vienas ir tas pats. Tada raukosi bei niršta. Ir labai garsiai juokiasi bei pirštais bado kitus, kai laimi pats. Taip buvo 2 kartus. Per 4 valandas. Pro šalį slenka nepakartojami vaizdai. Žaidėjai apsidairė laivui sustojus. Vienas ir tas pats liko su 2 kaladėmis rankose. Asilas?..Sugižęs išlipinėja.

Kruizui pasibaigus siūlė pirkti DVD su filmuotais upės bei kalnų vaizdais. Kortuotojai susidomėjo.

Yangshuo. Miestelis prie upės ir kalvų. Po didmiesčio šurmulio tikra atgaiva. Planavom pasilikti dienai. Pasiliksim 5. Užbūrė.

Guilin, Kinija

2008-10-31T08:19:00.000-07:00

2008 10 25

Čia visi žmonės su uniforma yra labai svarbūs. Net jei jie švilpuku reguliuoja eismą, persimetę draugovininko raištį stoviniuoja aikštėje, ar tarpuvartėje sutūpę bei dantis berakinėjantys policininkai. Padėties svarba ore tvinkčioja 184 metrų spinduliu. Ramus, savim pasitikintis žvilgsnis, FM dažniu transliuojantis nuopelnus tautai. Susitikus žvilgsniams šiltesnės akimirkos tikėtis būtų naivu. Žmonės su uniforma tam neturi laiko. Net jei tarpuvartėje krapšto dantis.

Viduryje zujančios aikštės moteris, laikydama ant rankų sūnų, padeda atlikti gamtinius reikalus. Ant baltos granito plokštės garuoja prikrauta šviežienos krūva.

Sunku žiūrėti į šliaužiantį pilvu bekojį žmogų. Nepatogu duoti išmaldos..o jei žvilgsniai susitiks? Minia juda tarytum diena nė kiek nepasikeitė. Mes su minia. Bet diena jau kitokia.

Kuo didesnė transporto priemonė, tuo esi svarbesnis eismo dalyvis. Pėsčiųjų perėjos pieštos tik dėl estetinio miesto grožio, neišsiaiškinus kam jos skirtos. Niekam neįdomu. Visada yra išeitis – galima įsigyti transporto priemonę. Keista – avarijų neteko matyti. Žmonės vikriai įgudę teleportuotis į kitą gatvės pusę. Po truputį lavinamės ir mes.

Jaukus parkas šalia miesto centro. Miesto šurmulys paskęsta tvenkiniuose, supančiuose kelias šventyklas. Vingiuojančiais tilteliais vaikšto žmonės, spinduliuojantys linksmumą. Malonu, jog nelyja.

Banke sulaukus savo eilės paaiškėja, jog valiutos išsikeisti čia negalima. Ją keičia tik vienintelis „Bank of China“. Tai paaiškinęs darbuotojas vis nenustoja apžiūrinėjęs 50 eurų kupiūras. Laboratorinė/dokumentinė praktika.

Parduotuvėje pirkom alaus ir riešutų. Nusipirkom alaus ir džiovintų bananų.

Rajoninės parduotuvėlės naują pradžią skelbia prisidažiusių pagyvenusių būgnininkių paradas. Jei parduotuvė būtų centre turbūt žygiuotų jaunos. Raudoni švarkai nuteikia šventiškai. Vistik šeštadienis.

Guilin, Kinija

2008-10-31T08:11:00.000-07:00

2008 10 24

Visą dieną lyja..temperatūra apie 13 laipsnių. Atsiprašėme į kuprinės dugną nugrūstų šiltesnių drabužėlių.

Mergina iš maisto užeigėlės, padėjusi mums susigaudyti meniu, klausė, ar galime tapti draugais. Atsakiau, jog žinoma. Apsidžiaugus padėkojo. Ir dingo kažkur virtuvėje.

Kelias valandas ieškojome interneto kavinės. Bet nepavyko. Jaučiu, jog ji buvo jau kažkur visai šalia.

„Nine million bicycles in ...“ Guilin.

Stalo viduryje įtaisytas puodas. Pasirenkę iš begalės produktų, vietoj patys juos verdamės. Tinkamai pasiūlyti prieskoniai, valgį daro malonų gomuriui. Labai patiko. Vėl permokėjome dvigubai..ir vėl negalėjome įrodyti. Lyg būtumėm valgę Europos sostinėj. Vietinis verslininkas vis gurgšnojo vietinės dėgtinytės. Stiklinėmis. Ir kalbėjo vis garsiau.

Grįžtant namo taksistas truputi parodė miestą. Juk turistų kišenės plyšta.

Skirtingas suvokimas apie tiesą. Čia jos yra dvi.

Guilin, Kinija

2008-10-31T08:03:00.000-07:00

2008 10 23

Mėnulio delčia kabėjo kai’ U” raidė. Neatsimenu, jog tai bučiau mačiusi ankščiau.

Vietos autobuse buvo labai patogios. Per daug geros, važiuojant tokiu keliu. Kiekvieną už bilietą sumokėtą juanį atidirbom su kaupu. Kelionė prasidėjo labai prastai asfaltuotu keliu, kuris lyg šnabždėdamas siūlė pasisemti šiek tiek kantrybės, kol privažiuosim greitkelį. Taip ir buvo – prastasis kelias netrukus pasibaigė..bei prasidėjo siaubingas. Apie 400 km atsitrankėm išdaužytais, pilnais akmenų, žvyrkeliais. Vietas gavome pačiam priekyje, todėl net pasižvygaudami galėjom dalyvauti vietinėje autobusų/sunkvežimių “Formulė-1”. 600 km važiavom 13 val. Netiesa būtų pasakyti, jog naktis pralėkė kaip akimirka. Atvykus į galutinę stotelę ir mus išlaipinus..paaiškėjo, jog iki mūsų galutinio tikslo – Guilin, yra likę dar 65 km. Tiesiog. Nesvarbu, jog bilietus nusiperki iki tam tikro taško..nėra garantijos, jog jį ir pasieksi.

Čia melagystės ir prasidėjo.

Pasiklydę vertime.

Visi kur tik įmanoma apgaudinėja, nes turbūt mano, jog europietiškos išvaizdos žmogaus kišenės prigrūstos pinigų. Nors tą supranti..bet negali įrodyti. Ir moki dvigubai.

Šalta.

Guangzhou, Kinija

2008-10-31T07:55:00.000-07:00

2008 10 22

Kinijoje arbatpinigių turbūt niekas nepalieka. Bent jau mes nematėm. Mūsų viešbučio berniukas net išsigando, kai išsiregistruodami norėjom jam atsidėkoti už pagalbą. Nuleidęs akis vis kartojo „no no no“. Net mes patys pasijutom nepatogiai, jog elgiamės kaip tikri kapitalistai. Bet jau negalėjom trauktis. Berniukas mus išvadavo iš nemalonios situacijos ir pinigėlius paėmė. Savo mobilųjį telefoną puošia savo paties nuotrauka. Joje šneka telefonu..

Goungzhou širdyje yra kitokio pasaulio priminimas – sala, kurioje ankščiau namus statė ir gyveno įtakingi užsieniečiai. Architektūroje jaučiama labai stipri prancūzų, ispanų, portugalų įtaka. Kultūrų kokteilis. Lengvas priminimas apie namus. Pirmą kartą pamatėm tiek daug užsieniečių. Galbūt juos atviliojo „Starbucks“ kavos kvapas. Ir visagalis bevielis internetas.

Norėtųsi tikėti, jog ne Angelinos Jolie pasekėjai vaikinasi kinų vaikus. Ir ne dėl to, kad dabar tiesiog taip madinga. Šiandien matėm gal kokias 5 tokias amerikiečių šeimas su siauraakiais mažyliais. Visi vos žengią pirmuosius žingsnius. Nežinia kaip dažnai jų kojytės mins Kinijos žemę..

Sala nusėta ypatingo išraiškingumo skulptūromis. Storulis amerikietis, apsikarstęs dangų remiančiais fotoaparatas, žvelgdamas į mano fotografinius bandymus šypsojosi į ūsą. Kas kaip moka, tas taip šoka.

Paupyje žmonės snūduriuoja išsitiesę ant suolelių. Kažin kiek čia iš jų pasilieka nakčiai.

Europietiška salelė kažkuo traukia jaunuosius. Kaip magnetas. Didžiulis. Matėm turbūt apie 30 jaunųjų porų. Visos nuolankai klausė fotografų, kurie iš jų darė vaškinių figūrų muziejaus eksponatus. Kimšta persikais žuvis. Jausmas kažkur paliktas šeštadieniniame pokylyje, kai pjaustydami triaukštį tortą, prisiekinėjo amžiną meilę. Kai kurios jaunosios paskubomis suknele buvo tiesiog užsivilkusios ant džinsu. Ir avėjo baltais sportiniais bateliais. Nuotraukoje to vis tiek juk nesimato.

Moksleiviai besąlygiškai paklūsta maršo ritmui. Bei mokytojui. Taikliai žygiuoja sulyg kiekvienu būgno dūžiu. Šventei bus pasirengę puikiai. Bent jau išoriškai. Po vienodom uniformom slepiasi tie patys valiūkiški vaikai.

Naktinis autobusas į Guilin nustebino pilnai išsitiesiančiomis vietomis. Kinai labai jausmingi..labai greit ir garsiai šneka.

Guangzhou, Kinija

2008-10-31T07:48:00.000-07:00

2008 10 21

Kavos nebeieškojome, todėl pavyko išvengti rytinio čefyro gurkšnio.

Kartais apima neviltis dėl nesusišnekėjimo. Mūsų viešbučio berniukas, ties kažkuria vieta pametė anglų kalbos siūlą. Šiandien užtrukome jau 1,5 val. Bandėme sužinoti galimybes kaip nuvažiuoti į Guilin. Viešbučio apačioje įsikūręs „Business centre“ pasirodo teikia ir kelionių agentūros paslaugas.

Lengviau bilietą nusipirkti stotyje. Joje. pasitiko išvykimo/ atvykimo grafikų švieslente. Vien kinų rašmenimis. Mergaitei pakeliui į stotį sugedo lagaminas, bei atsivėrė visu savo grožių. Lagamino gaminimo šalį nutyli istorija. Buvo gaila.

Įėjus į turistų informacijos centrą pasigirdo keistas cypimas, panašus į “iujjjjjjjj”. 9 salės darbuotojos sugebėjo dingti per 7 sekundes. Liko 1, kuri paprašė ateiti po valandos, kai po pietų grįš kita mergina, kuri šneka angliškai. Mes bandė ją įtikinti, jog ji ir pati gerai šneka ir mes ją puikiai suprantam. Nepasidavė. Ji tikrai šnekėjo kelis kartus geriau, nei mūsų viešbučio darbuotojai visus kartu sudėjus. Į turizmo ofisą užsukusiai moteriai iš Singapūro (mes čia patys taip sugalvojom), paaiškinom kur yra penkių ožkų statula. Paslaugioji informacijos teikimo mergaitė suglumo ties anglišku žodžiu “ožkos”. O mes puikiai prisiminėm vakarykštę fotografija su visa kinų klase. Prie tų pačių ožkų.

Vėl klaidžiojom po Yuexiu parką. Medžius laistė chemikalais iš važiuojančios mašinos. Norėdami praeiti, žmonės bėgdavo. Lėkėm ir mes. Bet mus aplaistė. Ilgą laiką neturėsim jokių parazitų.

Buvo nebe pirmadienis ir mums pavyko nueiti į Guangzhou meno muziejų. Piešiniai ant stiklo, ypatingai smulkus siuvinėjimas, porceliano subtilybės. Man patiko, Martyną apėmė miegas. Prabudo kitoj ekspozicijoj, kur buvo eksponuojami meteoritai bei visokių dinozaurų skeletai.

Per televizorių rodė reportažą, jog Kinijoje buvo atlikti naujo lėktuvo bandymai. Skrydis truko 10 min, ir buvo “without any probems”. Pigių skrydžių bendrovė „OK“...

Kiekvieną dieną pagaliukais valgom vis geriau. Kiniško greito maisto restoranas sužavėjo. Ypač antis.

Guangzhou, Kinija

2008-10-31T07:39:00.000-07:00

2008 10 20

Vėl sugebėjome nusipirkti čefyrą su pienu. Tiesiog štai tokia ryto pradžia.

Parkuose skraido milžiniški drugeliai. Iš toli galima sumaišyti su kokiu varnėnu.

Yuexiu parkas stebino savo dydžiu bei įvairove. Atėjom trumpam. Praleidom beveik visa dieną. Ne veltui tai didžiausias miesto parkas Kinijoje. Keletas ežerų, gėlių sodai, kalvos, koplyčios, didžiausias matytas futbolo stadionas, daug žmonių, keli muziejai. Kadangi meno muziejus buvo uždarytas (pirmadienis)..susigundėm istorijos muziejumi. Akivaizdu, jog Kinija buvo civilizacijos lopšys. Ir nuojauta kužda, jog po kokių 100 metų ji bus išlindus iš pogrindžio bei įrodžius savo vertę pasauliui. Ir vėl nustebino vaizdas. Daugiaaukščių jūra kiekvieną kartą gali būti kitokia. Ir yra.

Moterys ir šiame parke repetavo visokius šokius. Man be galo gražu. Šįkart visos buvo persiavusios vienodais raudonais bateliais, kasdieniniai kantriai laukė po suoliukais.

Vyrai statė drakono šokį. Turbūt tai buvo pirmas susitikimas. Pagrindinis atlikėjas kažkaip juokingai kilnojo didžiulę kaukę. Dar kartą įrodymas, jog svarbiausiai darbas, pasišventimas ir noras. Po kurio laiko būgno dūžis skambėjo visai ritmingai.

Kinai tikrai labai sportiški. Kai kurie vaikšto atbulomis.

Kinietė mergaitė paprašė su mumis nusifotografuoti.Pasirodo su visa jos klase. Prie 5 ožių. Tai Goungzhou simbolis. Simboliška.

Beijing gatvė raudonuoja nuo šimtų žibintų. Iš grindinio purškiami šalti vandens garai, kurie puikiai gaivina. Didžiulė apsipirkimų vieta. Nors aplink prabangios parduotuvės, iš kažkur vis išdygsta gatvės prekeiviai, kurie atkakliai siūlo “geresnes” prekes iš “po prekystalio”. Visos prekės išdėtos lapuose/ menių. Man kažkodėl vis siūlė pirkti rankinuką, Martynui laikrodį. Ir taip gal kokį 11 kartų. Niu nereikia mums to laikrodžio. Laiko mes turim..ir statuso visuomenėje deklaruoti nenorim.

Visą valandą bandėm prasitęsti dar vienai nakčiai kambarį. Gal nemokam piešti. Aiškinti tai jau tikrai. Prasitęsėm.

Guangzhou, Kinija

2008-10-31T07:29:00.000-07:00

Visa diena praleidom Baiyun Shan – Baltojo Debesies kalne. Tai didžiule oaze ir atgaiva sielai po daugiaaukščių parado. Kelis kilometrus nutolęs nuo Guangzhou, slepia ramybes, smilkalų ruko bei plaukiančios maldos sventykla. Sklindanti giesme tiesiog panardina į meditaciją. Pakopomis išdėstyta maldos vieta užima net 10 000 kvadratinių metrų. Akys mirga nuo tvenkinyje nardančiu įvairiaspalvių karpiu, gyvenančių kartu su šimtais vežlių. Vieta, kur laikas sustoja. Vis negalim atsidžiaugti, jog nereikia niekur skubėti, ir galim sau leisti sėdėti tiesiog valandomis ir mėgautis užsitęsusiomis akimirkomis.

Taip praleisti sekmadienį sugalvojo krūva vietinių, bet tai visai nevargino, net nesijautė, jog eini minioje. Visi stebėtinai atsipalaidavę, linksmi ir kultūringi. Visur pastebima 1 vaiko politika. Taip pat nematyti vienu mamų, kurios leistu laiką su vaiku - visa šeima kartu. Į akis krenta, jog su vaikais daugiau žaidžia tėčiai. Sekmadieninis pasivaikščiojimas Vingio parke atrodo Šiek tiek kitaip.

Kiniečiai yra labai sportiški, pradedant nuo pasipuošimo marškinėliais su užrašais pvz. „Wealthy life“, baigiant nuolatiniu judėjimu. Šįkart įdomiai atrodė sportinių šokių variacijos pagal „Modern Talking“ kinietišką versiją.

Per pusryčius apsigavę ir vietoj kavos nusipirkę LABAI stipria arbata (čefyrą) su pienu, pietums nesinorėjo dideliu staigmenų. Šįkart pavyko – netgi viską sudorojome valgydami pagalėliais. Čia, aišku, visiems aplink sėdintiems sukėlėme juoką..bet juokinga buvo ir mums patiems. Svarbiausiai praktika. Įdomiausia buvo stebėti kiniečius, kurie visokius žuvies kaulus bei kitas atliekas spjaudydavo ant stalo, arba grindų - stalas įspudingai atrodydavo kai baigdavo pietauti.

Guangzhou, Kinija

2008-10-31T07:13:00.000-07:00

Rytas prasidėjo keistai ryškios spalvos debesyse, 11 kilometru aukštyje, pakeliui į Guangzhou. Rausvas neonas, ateities diskoteka.

Sėkmingai pavyko ištrūkti iš oro uosto, be jokių ypatingų patikrinimų. Besileidžiant lėktuvui, uniformuota moteriške įspėjo, jog įtariant kokią nors ligą, gali žmogų iš oro uosto iškart vežti į ligoninę, kol praeis karantino laikotarpis. Net jei kondicionierius lėktuve pūtė per šaltą orą ir nežymiai šliurpčioji nosimi. Teko susiimti po daugelio nemigo valandų, pasitempus, plačia šypsena veide žingsniuoti lemtingus žingsnius. Juk nesinori užtrukti patikrinimuose, arba kelionę pradėti karantino palatoje.

Anglų kalba tikrai ne pagrindinė komunikavimo priemonė pasaulyje. Bent jau ne Kinijoje. Aklai išmoktos frazės gali suklaidinti. Jei tik paklausi kokio nors oro uosto darbuotojo pareiginėje instrukcijoje nenumatyto klausimo.. pvz. „ar galima kur nors oro uoste pasinaudoti interneto paslaugomis?“ hmmm.. Kitas klausimas. Buvo užvaldęs šioks toks nerimas, kai paprašius išversti mūsų rezervuoto viešbučio adresą į kinų kalbą, gal kokie 5 „Business centre“ darbuotojai (jame pastatyti 2 pavargę kompiuterėliai „Assus“ bei pajungtas vos leisgyvis internetas) aiškino, jog šis viešbutis yra Šanchajuje. Ir šypsojosi sau į ūsą.

Po vakarinio pasivaikščiojimo plūsta geros emocijos. Užklydom į jaukų parką, kuriame žmonės šeštadienio vakarą leidžia su vaikais, žaidžia badmintoną (ypatingai gerai), senoliai susėdę prie stalelių pyškina kortomis. Poros šoka salsą, tango, valsą pagal kiniškos muzikos ritmus. Labai jauki atmosfera. Vis pasigirsdavo vos pradėjusios vaikščioti mergaitės batelių cypsėjimas. Su kiekvienu jos žingsniu. Stebuklingi batai, įkvepiantis vaikus žygiams.

Pirma čia praleista diena džiugina. O tos kelios virtos vištos kojos su nagais, kurios plūduriavo užsakytoje sriuboje, tik įkvepia naujiems ieškojimams. Mielų žmonių, skanaus maisto, nepatirtų pojūčių.